Prieš keletą metų Kovo mėn. 23 d. buvo paskelbta Pasaulinė Ateisto diena. Ji kasmet buvo prisimenama bei  apmąstoma ir mūsų svetainėje. Šįmet ši diena minima ypatingomis sąlygomis – Rusijos karinės agresijos į Ukrainą metu.  Ši agresija smerkiama žymiausiuose ir didžiausiuose pasaulio ateistiniuose portaluose, pavyzdžiui, Atheist Republic. Antiagresinė gaida taip pat ryški Feisbuko paskyrose „Lietuvos ateistai“, „Lietuvos ateistų sąjunga“.

Ruošiantis šių metų Ateisto dienai, aktyvesnių  svetainės „Ateizmas ir ateistai“ autorių ir lankytojų buvo paprašyta atsakyti į keletą klausimų. Jie buvo parengti dar prieš invaziją, o atsakymų sulaukta jau agresijai įsibėgėjus. Todėl atsakymuose liečiami laisvės, nepriklausomybės klausimai, smerkiamas kėsinimasis į šias pamatines tautos ir žmogaus vertybes. Tai lemia ne tik bendražmogiški numanistiniai principai, kuriais grindžama netikinčiųjų į dievą pasaulėžiūra, bet ir ateistinė nuostata: „Religijos būtis – netobulumo būtis“. Kai pragaras žemėje, dangiškasis rojus klesti. J.M.

Vida Balkevičienė, mokytoja

Koks, Jūsų stebėjimais, procentas Lietuvos žmonių neišpažįsta jokio religinio tikėjimo? Beveik pusė. O dauguma tų, kurie laiko save krikščionimis (nes krikštyti), beveik niekuo nesiskiria nuo netikinčiųjų – tik retkarčiais apsilanko bažnyčioje. Religiją reikšminga vertybe laiko tik apie dešimtadalis moterų, o vyrų dar perpus mažiau.

Ar visuotinis Lietuvos gyventojų  surašymas adekvačiai atspindi  jų įsitikinimus? Ne. Adekvačiai atspindi padėtį tik bešališkas tarptautinis tyrimas.

Ar žmonės laisvi reikšti savo ateistinius įsitikimus? Ar pastebite kokią nors ateizmo sklaidą žiniasklaidoje? Pagal tris vyriausybės sutartis su Vatikanu Lietuvoje yra užtikrinta laisva tik krikščioniškų idėjų sklaida. Nors Konstitucija skelbia „žodžio laisvę“, pasaulėžiūros sferoje, išskyrus internetą, jos nėra. Kartojasi XIX a. situacija, kai, V. Kudirkos žodžiais tariant, „mūsų sąlygose,  neduodančiose   viską aiškiai rašyt, intelektualai ant ilgo laiko sulenda į užpečkį“ (Varpas, 1896, nr. 1).

Pasaulėžiūros klausimais nediskutuojama, todėl viešoji mintis čia tapo silpniausia dvasinės kultūros grandimi.  Dominuoja įvairi mistika. Lietuvoje yra net 30 religijų, be to, plačiai reiškiasi būrėjai, magai, ekstrasensai ir kiti „aiškiaregiai“, net iš viduramžių sugrįžę raganos, nors tai ryškiai nesiderina su sekuliarizuotu ES dvasiniu klimatu.

Ar daugėja ateistų ar apskritai netikinčiųjų? Kaip nedaugės? Du „nuostabūs dievo kūriniai“ – korona-19 virusas ir  Putinas – sėja priešlaikinę mirtį, o dangiškieji „gelbėtojai“, anot V. Kudirkos, turbūt  patys „sulindo į užpečkį“.

Iš kur jūs semiatės ateistinių žinių? Esu kurį laiką veikusios respublikinės Kudirkaičių  organizacijos įkūrėja ir pirmoji jos vadovė. Nors su moksleiviais mes neliesdavome religijos, mane asmeniškai žavėjo V. Kudirkos drąsa ir taikli klerikalizmo kritika. Be to, matydama dramatišką gyvenimo realybę, darau realistines išvadas ir pati.

Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti ateisto pozicija religinių švenčių, tradicijų  ir pan. atžvilgiu? Vargu ar verta atsisakyti dvidienių žiemos ir pavasario atostogų bei šventinių vaišių. Tačiau sirgti mistika neverta. Verčiau krepšiniu…

Raimundas Skipitis, mokslo tyrimų prietaisų inžinierinius

Akademinėje bendruomenėje religingų žmonių nėra daug arba jie nesiafišuoja, bet socialiniuose tinkluose tai tikrai lankosi nemažai žmonių. Tačiau sunku suprasti, koks jų religingumo lygis. Tokiose svetainėse, kaip  „Sveikinimai ir eilės“, „Vieniši senjorai”, “Bernardinai”, „Ieškau Dievo”, dažniausiai matau pastovius aktyvistus, kurie įvairiausiomis progomis kelia saldžius religinius paveikslėlius su palinkėjimais, siūlo platinti maldas, skelbia religinės mitologijos pasakojimus, o jų pasekėjai juos apdovanoja šimtais „nykštukų” ir„širdelių”. Jeigu bandai pareikšti kokią nors abejonę ar skepticizmą, gali sulaukti ir  pasipiktinimo ženklų, ir aštrių replikų. Deja, replikuojantys retai kada įstengia ką nors protingesnio parašyti, greičiau tik reiškia nepasitenkinimą arba ima gąsdinti gresiančiomis nelaimėmis – be aiškios logikos.

Matyt, ne ką jiems  duoda ir  gausi religinė propaganda oficialiojoje žiniasklaidoje,  pastoviai transliuojamas Marijos radijas,  LRT Mažoji studija, per visuomeninę teleleviziją rodomos  sekmadieninės pamaldos, jau nekalbant apie mišias ir pamokslus,  sakomus pačiose bažnyčiose. Vaikai  nuo mažumės įtraukiami į religinį gyvenimą per sakramentus, katekizaciją. Tam tarnauja ne tik krikščioniškos gimnazijos, bet ir pasaulietinės mokyklos. Per metus Lietuvoje katalikų bažnyčia pakrikštija apie 25 tūkst. vaikų,  sutuokia apie 7 tūkst. porų.

Taigi Lietuvoje pasaulėžiūros srityje vyrauja bažnytinė propaganda, užkimšdama žmonių protus sielovada, mistika, o gerai argumentuota ateistinė mintis pasiekiama tik specialiai ieškant, domintis. Ateistai ir kiti blaiviai vertinantys religiją žmonės nevaržomai reikštis gali  tik socialiniuose tinkluose. Tačiau ateistinių svetainių nėra daug. Paprastam žmogui nėra lengva paneigti religinius argumentus ir atsispirti tikinčiųjų bendruomenės psichologiniam spaudimui. Kiek žinau, iš mokyklų programų išnyko astronomijos pamoka, tačiau atsirado tikyba…  Pažįstu netgi mokytojų, kurie pagal išsilavinimą – astrofizikai, o tapo tikėjimo skleidėjais… Mokslo populiarinimui skiriama mažai dėmesio ir lėšų.

Prasidėjus brutualiai Rusijos karinei invazijai į Ukrainą, katalikų dvasininkai, kviesdami bendrai maldai už Ukrainą, kartojo žodžius: „Karo apkasuose ateistų nėra“. Gerai, jeigu tuo norima pasakyti, jog būtinybė kovoti su agresija suvienija žmones nepriklausomai nuo jų pažiūros į religiją. Bet girdisi ir kitokių aiškinimų, esą, „nelaimės akivaizdoje visi grįžta prie Dievo”. O tai jau netiesa!  Apkasuose kažkodėl niekas nenori mirti, nors tai būtų tiesus kelias pas tariamą Dievą! Net ir krikščionis laiko rankoje ginklą ir taikosi į kitą krikščionį… Ateizmas – tai ne pomirtinių iliuzijų, o gyvenimo apoteozė. Ateistai – taikos, tautų laisvės ir nepriklausomybės gynėjai dėl savo pasaulėžiūros esmės: taika, laisvė, socialinė ir dvasinė gerovė – žmogaus būties pagrindas, leidžiantis oriai gyventi, nesikreipiant pagalbos į mitologinį „dangiškąjį“ monarchą. Ateistai smerkia ne tik Rusijos agresijos organizatorius, bet ir juos palaikantį Visos Rusijos stačiatikių patriarchą Kirilą.

Gytis Tautkevičius,  studentas

Koks, Jūsų stebėjimais, procentas Lietuvos žmonių neišpažįsta jokio religinio tikėjimo? Manau, kad netikinčiųjų procentas tikrai neatitinka oficialiai pateikiamų duomenų, yra didesnis. Kodėl? Atsakymas paprastas. Visos religinės apeigos tapo tiek įprastos, kad žmonės nesusimąsto apie antgamtines jėgas. Vestuvės su bažnytinėmis apeigomis, maldos, mišios, „didžiosios“ šventės ir t.t. tapo eiliniu kultūriniu užsiėmimu, bendruomenę siejančiu veiksniu ar galimybe įgyti tam tikrą statusą visuomenėje. Todėl ir yra sakoma, kad tuokiamasi dėl giminių ir draugų, mišiose lankomasi dėl tradicijų, religine meditacija užsiimama dėl psichinės ir fizinės sveikatos.

Ar visuotinis Lietuvos gyventojų  surašymas adekvačiai atspindi  jų įsitikinimus? Gyventojų surašymas nėra tiksli priemonė nustatyti žmonių religinius įsitikinimus. Religija – labai asmeniškas išgyvenimas, todėl, manau, ne dažnas nori apie tai viešai kalbėti. O mūsų visuomenėje ši tema, deja, vis dar yra tabu. Šįkart ne dėl grėsmės gyvybei, o dėl galimo psichologinio smurto.

Ar žmonės laisvi reikšti savo ateistinius įsitikimus?  Žmonės gali reikšti bet kokius savo įsitikinimus. Tik viskas turi savo kainą. Ateistui tai – būti atstumtam bendruomenės. Guodžia bent tas, kad neberizikuojame gyvybe. Nors lietuviai ir deklaruoja laisvės bei demokratijos idealus, bet tuo pačiu yra labai netolerantiški. Galbūt Lietuva iš sovietmečio  ir išėjo, bet sovietizmas iš lietuvių – ne. Vis dar jaučiamas susikaustymas ir neapykanta kitaminčiams. Ką jau kalbėti, jei jis ar ji yra homoseksualas, ateistas ir darkoks nors leftistas. Komiška ir liūdna! Aišku, ne viskas taip tragiška. Yra daug asmenų, kurie viešinasi ir nebijo savęs indentifikuoti. Svarbu apie tai kalbėti, kad neliktų vietos interpretacijoms. Temos išdiskutavimas ilgainiui duos vaisių, mes tapsime daug humaniškesni.

Ar pastebite kokią nors ateizmo sklaidą žiniasklaidoje? Ateizmo sklaidos – gal ir ne, bet mokslo populiarinimo laidos, straipsniai ir mokslininkų pasisakymai tikrai yra girdimi ir į juos atsižvelgiama. Juk norėdami sužinoti apie ekonominę situaciją, jau nesikliaujame būrėjomis ar kunigais, užklupus pandemijai, nelaukiame, ką apie tai pasakys klebonas. Aišku, yra išimčių, bet ne jas reikia akcentuoti, o matyti bendrą vaizdą, kuris labiau džiugina, nei liūdina.

Ar daugėja ateistų ar apskritai netikinčiųjų? Manau, daugėja agnostikų. O kad daugėtų ateistų, mes patys turime prie to prisidėti savo veiklos bei pasaulėžiūros viešinimu bei principinga pozicija.

Iš kur jūs semiatės ateistinių žinių? Daugiausia iš  užsienio autorių kūrinių apie visuomenės raidą nuo medžiotojų ir rankiotojų laikų. Jie man suteikė supratimą,  kaip vystėsi žmonija ir kokios aplinkybės privertė žmones susikurti  sau dievus, tą grynai žmogaus vaizduotės fikciją, kuri, laikui bėgant, vystėsi ir kito. Kaip dirbtinis intelektas šiais laikais.

Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti ateisto pozicija religinių švenčių, tradicijų  ir pan. atžvilgiu?  Manau, kiekvienas ateistas turėtų priimti asmenišką sprendimą. Aš pats turiu nusibrėžęs kelias „raudonas linijas“, kurių stengiuosi neperžengti. Nesiruošiu bažnytinei santuokai, ir viskas, kas vyksta bažnyčioje, manęs nedomina. Galiu ten apsilankyti nebent vedamas smalsumo, architektūros, meno ar kultūros renginio.

Manęs neerzina religinės tradicijos. Jos tiesiog yra, ir tai niekaip neįtakoja mano mąstymo ar supratimo. Kaip minėjau, dauguma tų švenčių ir tradicijų mano aplinkos žmones džiugina labiau dėl laisvų dienų, o ne dėl to, jog  jog tą dieną neva gimė ar prisikėlė Kristus.

Aldas Pipinys, knygos „Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus“ autorius, Facebook svetainės „Mokslas ir filosofija“ administratorius

Ne taip paprasta pasakyti, kiek Lietuvoje ateistų, netikinčių bei agnostikų. Remiantis įvairiomis apklausomis, apie 10%. Tačiau tikinčiųjų bendruomenėje būti netikinčiu nepatogu, todėl žmonės gali ir slėpti savo tikrąsias pažiūras. Apklausos rodo, kad net tikintiesiems religija Lietuvoje nėra labai svarbi. Kad yra labai religingi, nurodo tik 21% Lietuvos gyventojų (žr. /wwwhttps:/.pewresearch.org /interactives/how-religious-is-your-country/ ).

  Įdomu, kad tikinčių tradiciškai įsivaizduojamu Dievu yra kiek mažiau nei pusė, 47%. Dar 37% tiki kažkokia dvasia arba gyvenimo jėga, 12% netiki nė vienu (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/  Religion_in_Europe#Eurobarometer _survey_2019).

Nors netikinčių žmonių yra ne taip ir mažai, Lietuvoje akivaizdžiai dominuoja religinė dauguma. Skirtingos televizijos, atrodo, draugiškai laikosi vieningos nuomonės: apie religiją kaip apie mirusį – tik gerai arba nieko. Tas religijos laikymas neabejotinu gėriu rodo naivų,  vaikišką daugumos mąstymą apie ją. Religija yra kaip saldainis vaikui: atrodo labai patrauklus ir skanus, bet, giliau pažiūrėjus, turi ir nemažai neigiamų aspektų. Nematyti ar nepastebėti jų, manau, yra ne tik neteisinga, bet ir pavojinga.

Andrius Urba, gamtos mokslo darbuotojas

Apibūdinti save kaip ateistą būtų gal ne visai tikslu (plaukioju kažkur tarp agnosticizmo ir panteizmo), bet galima mane vadinti nereligingu žmogumi.

Koks, Jūsų stebėjimais, procentas Lietuvos žmonių neišpažįsta jokio religinio tikėjimo?  Tikslaus skaičiaus nepasakysiu, bet jeigu kalbėtume apie praktikuojančius kokios nors norminės religijos išpažinėjus, tai nereligingų yra dauguma. Tačiau tarp tų nereligingųjų visgi yra nemažai manančių, kad “kažkoks Dievas vis tiek yra”. Dar pridėkime prie to mistikus – ezoterikus, visokių „energinių vibracijų”, karmos, „visatos dėsnių” išpažinėjus, ir išeis, kad „grynų” ateistų materialistų visgi yra mažuma. „Grynaisiais” ateistais  pavadinčiau tokius žmonės, kurie nepripažįsta jokios mistikos ir jokios anapusybės jokia forma.

 Ar visuotinis Lietuvos gyventojų  surašymas adekvačiai atspindi  jų įsitikinimus? Nežinau, bet ir nemanau, kad tai labai svarbu.

Ar žmonės laisvi reikšti savo ateistinius įsitikimus? Manau, kad taip, laisvi. Pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose (kad ir Feisbuke) žmonės, kurie yra ateistai, tiesiai šviesiai taip ir sako.

 Ar pastebite kokią nors ateizmo sklaidą žiniasklaidoje? Nelabai, bet žmonės nelabai ir pasitiki žiniasklaida. Pavyzdžiui, gal pusė žmonių Lietuvoje – aktyvūs „antivakseriai”, nors beveik visa žiniasklaida palaiko ir gina vakcinacijos idėjas. Arba kitas pavyzdys: tarybiniais laikais žiniasklaida buvo grynai ateistinė, bet, nepaisant to, reikšminga žmonių dalis išliko religinga. Dabar – viskas atvirkščiai.

 Ar daugėja ateistų ar apskritai netikinčiųjų? Lietuvoje, manau, kad daugėja. Pasaulio mastu būtų sunku pasakyti, nes auga musulmonų populiacija.

Iš kur jūs semiatės ateistinių žinių?  Ateistinių žinių iš niekur nesisemiu ir net nesu tikras, ar apskritai egzistuoja toks dalykas, kaip „ateistinės žinios”. Mano manymu, yra tiesiog racionalus pasaulio pažinimas, mokslinis metodas ir mokslinės žinios. Suradus gyvenimo reiškiniams racionalius paaiškinimus, religinis mistifikavimas tampa nereikalingas savaime. Mano mylimiausias racionalių žinių šaltinis yra angliškoji Wikipedia.

Valdas Mikalauskas – teisininkas lingvistas, dirbantis ES Teisingumo Teisme Liuksemburge

Ačiū dievui, esu ateistas. Tiesa, su pavadinimais visada yra sudėtinga. Tikintieji dažnai klaidingai mano, kad netikėjimas dievu turi būti aiškiai apibrėžtas – su savo dogmomis, postulatais ar net ritualais. Tikintieji dažnai ir ateizmą laiko tam tikros rūšies religija, kur taip pat reikia aklo tikėjimo, pavyzdžiui, mokslu, evoliucija, savaiminiu visatos susikūrimu ir pan. Iš tikrųjų viskas yra daug paprasčiau: nėra jokių įrodymų, kad kažkokia protinga būtybė viską valdo „danguje ir ant žemės“. Ateistai netiki nieku aklai ir to paties mokslo tiesas gali kvestionuoti ir paneigti, jei atsiranda naujų tiesų.

Nėra įrodymų, kad dievas ar dievai dalyvauja žmonių gyvenime: atsako į maldas, baudžia už nuodėmes ir pan. Tačiau negalima paneigti religijos ir tikėjimo psichologinio poveikio žmonėms. Malda yra žodis, o žodis gydo, religinis tikėjimas gali padėti žmogui išsaugoti viltį, tačiau tame nieko nėra antgamtiško. Įvairios religinės bendruomenės padeda suburti žmones, suteikia jiems bendrystės jausmo, to irgi negalima paneigti, tačiau yra daug kitų žmonių bendrystės formų, o religinė bendrystė yra tik viena iš jų ir nebūtinai geriausia.  Jeigu būtų dievo/dievų buvimo įrodymų, nebūtų tiek daug religijų ir nebūtų nė vieno ateisto. Juk jei dievas yra toks visagalis, jis galėtų ant mėnulio užrašyti kas vakarą po savo įsakymą, kad visi žmonės matytų. Tai, ką turim dabar, yra per tūkstantmečius susiformavusios religinės dogmos, ritualai, tradicijos. Kritinis ir istorinis požiūris labai lengvai gali dekonstruoti visas religijas.

Tikėjimo laisvė yra laisvė praktikuoti religiją: turėti savo kulto namus, išpažinti savo tikėjimą vienam ar kartu su kitais įvairia forma. Tačiau ta laisvė nereiškia, kad savo tikėjimą galima primesti visiems ir reikalauti iš kitų kažkokio elgesio. Tikėjimo laisvė turi baigtis ten, kur prasideda kitų laisvė neišpažinti tikėjimo. Atrodo, kad Lietuvoje katalikų bažnyčia po truputį bando klibinti sekuliarios valstybės pamatus. Kai tam tikri sprendimai priimami vadovaujantis ne racionaliais argumentais, o kažkokiomis „šventomis“ tiesomis, kai KB teigia turinti moralės monopolį ir tik ji viena žino, kas yra etiška ir moralu, rizikuojama grįžti į viduramžius. Politikams visada patogu turėti bažnyčią kaip sąjungininką, o bažnyčiai yra naudinga būti valdžios tarnaite, bet pasidariusi tarnaite, ji nori būti šeimininke. Keista per valstybines šventes matyti KB dvasininkus, stovinčius šalia valstybės vadovų. Sakydami Seimo nario priesaiką, formulės „tepadeda man Dievas“  nepamini vos keletas parlamentarų, bet tikrai nemanau, kad visi yra giliai tikintys ir mano, kad dievas jiems gali padėti. Įdomu, kaip ta formulė pateko į Konstituciją. Tikėtina, kad įtakos tam turėjo su nepriklausomybės atgavimu išaugęs religingumas. Jei Konstitucija būtų kuriama šiandien, tos formulės tikriausiai nebūtų. Sekuliarioje valstybėje jos neturėtų būti. Pamaldūs Seimo nariai juk gali kiekvieną dieną prašyti dievo pagalbos maldose. Be to, tas sakinys neatitinka pačios priesaikos esmės – pasižadėjimo sąžiningai eiti savo pareigas. Iš esmės tas sakinys yra už priesaikos ribų kaip koks prielipas. Buvo galima pasirinkti atvirkščią variantą: pagrindinis priesaikos tekstas yra be to sakinio, o kas nori, gali jį pridėti.

Statistika neparodo tikslaus Lietuvos religingumo vaizdo. Vis dar laikomasi požiūrio, kad tie, kas nėra stačiatikiai, liuteronai, musulmonai ir kt., yra katalikai. Gyventojų apklausos yra suformuluojamos klaidinančiai. Pavyzdžiui, klausimas „kuriai religinei bendruomenei save priskiriate“  yra gana keistas, nes žmogus, užaugęs katalikiškoje aplinkoje, negali savęs priskirti ne katalikams. Paskutiniame gyventojų surašyme būtent taip ir buvo suformuluotas klausimas, pateikus baigtinį sąrašą religijų. Daugelis žmonių save priskiria tam tikrai religijai kultūriškai. Tiksliau tikėjimo padėtį parodo kiti dalykai, pavyzdžiui, bažnyčios lankymas. Dar tiksliau būtų paklausti, „kada paskutinį kartą atlikote išpažintį“.

Vykstant karui Ukrainoje, galima padaryti kelias išvadas dėl religijos ir valstybės santykio. Akivaizdu, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia yra išvien su Rusijos valdžia šiame kare. Rusijos politinis elitas labai lengvai už naftos ir dujų pinigus nupirko stačiatikių bažnyčios prielankumą: naujos bažnyčios, dvasininkų privilegijos, dovanos aukščiausiems bažnyčios hierarchams suminkštino pačias kiečiausias širdis. Aukščiausi stačiatikių bažnyčios hierarchai palaiko šį karą, o protesto balsai yra pavieniai. Rusijos stačiatikių bažnyčia tą karą laiko gėrio ir blogio kova.  Be abejo, Rusija atstovauja gėriui ir Dievui, o Vakarai ir į juos besigręžianti Ukraina – blogiui ir Šėtonui. Pagal šią ideologiją Rusija yra dvasinga ir gelbsti pasaulį nuo moralinio sugedimo. Tos kovos centre yra „tradicinės“ vertybės ir kova su homoseksualizmu. Gana sunkus pasirinkimas mūsų šeimų gynėjams, nes reikia rinktis tarp Putino tradicionalizmo, kuris nešamas ant tankų vamzdžių, ir Vakarų liberalizmo. Valdžia ir bažnyčia gali flirtuoti (tai vyksta beveik visose valstybėse, išskyrus pačias sekuliariausias), tačiau flirtas neturi peraugti į sąjungą. Valdžios suartėjimas su bažnyčia anksčiau ar vėliau atsisuka prieš žmones, nes bažnyčia pasitelkiama pateisinti valdžios veiksmus. Kita išvada yra ta, kad bažnyčią labiau veikia meduolis nei bizūnas.

Karo akivaizdoje visi šaukiasi dievo pagalbos. Deja, reikia pripažinti, kad dievas karuose nedalyvauja. Jis negali sustabdyti genocido, žudynių ir paties karo. Nė karto to nepadarė ir nepadarys, nes jo tiesiog nėra. Karą gali sustabdyti patys žmonės. Maldos čia nepadės, bet pagalba ginklais, amunicija, maisto produktais gali padėti. Yra daug būdų realiai, o ne maldomis prisidėti prie Ukrainos pergalės.