Tai Aldo Pipinio, fiziko, filosofo, tinklaraštininko, feisbuko puslapio „Mokslas ir filosofija“ (https://www.facebook.com/mokslasirfilosofija)  administratoriaus ir autoriaus, neseniai išleistos knygos (Vilnius:   UAB „Ciklonas“, 2021, 204 p.) pavadinimas. Knygos viršelyje išvardijami ir klausimai, paakinantys skaitytoją, apie ką joje bus rašoma. Štai tie klausimai: Kaip atsirado Visata? Kaip atsirado gyvybė? Kaip atsirado žmogus? Ar mes vieni Visatoje? Kas yra sąmonė? Ar mes turime laisvą valią? Ar yra gyvenimas po mirties? Ar Dievas yra? Kokia gyvenimo prasmė?

Ir autorius atsako į tuos klausimus ne „džiazuodamas“, o remdamasis šiuolaikinio mokslo atskleistais faktais ir išvadomis.  Štai atsakydamas į pirmąjį klausimą,  autorius glaustai ir aiškiai parodo tą kelią, kurį nuėjo mokslas analizuodamas Visatos atsiradimo ir sandaros problemas – nuo geocentrizmo iki Multivisatos idėjos. Jis parodo, kaip su kiekvienu Visatos pažinimo etapu  religinis (biblinis) pasaulio vaizdas aižėjo ir nyko, užleisdamas žmonių sąmonėje vietą moksliniam pasaulėvaizdžiui. Teistams neliko nieko kito, kaip jį pripažinti ir atsisakyti atviros kovos su mokslu. Tačiau dievo kaip kūrėjo įvaizdžiui išsaugoti jie vis dar kabinasi už paties mokslo iškeltų, bet dar neišspręstų klausimų, vis dar perša dievą kaip pirminę Visatos priežastį. Iš A. Pipinio pasakojimo aiškėja, kad ir šį „šiaudelį“ gali „sudeginti“  Multivisatos teorija.

Knygoje skaitome: „Jeigu egzistuoja Multivisata, kiekvienoje Visatoje gamtos dėsniai ir fizikinės konstantos skirsis. Todėl klausimas, kodėl fizikos dėsniai ir konstantos yra būtent tokie, nebetenka prasmės — skirtingose Visatose jie gali būti iš esmės bet kokie. Kaip rašo Lorencas Krausas (Lawrence Krauss): „Jeigu gamtos dėsniai patys yra atsitiktiniai, tada nėra mūsų Visatos atsiradimo priežasties. Pagal bendrą principą — viskas, kas nėra uždrausta, yra leidžiama — tokiomis sąlygomis mes esame garantuoti, kad kuri nors Visata atsiras su dėsniais, kuriuos mes atradome. Joks mechanizmas ir jokia objektyvi realybė nereikalauja gamtos dėsniams būti tokiems, kokie jie yra. Jie gali būti beveik bet kokie.”

Autorius nuosekliai ir pagrįstai, kartu vaizdžiai atsako ir į kitus knygoje iškeltus klausimus. Atsakydamas į klausimą dėl gyvybės atsiradimo, autorius pabrėžia, kad dauguma šiuolaikinių mokslininkų sutaria,  jog gyvybė atsirado natūraliai iš negyvosios materijos pagal galiojančius fizikos ir chemijos dėsnius“ (p. 29).  „Žemėje  iš esmės yra viskas, ko reikia mums žinomai gyvybei atsirasti“ (p. 32).  Neįmanoma čia atskleisti visų šių teiginių argumentacijos logikos, tik noriu pažymėti jos poleminį užtaisą. Štai ir šiame skyriuje autorius nedviprasmiškai atsako astrofiziko F. Hoilo tipo  mokslininkams, teigiantiems, kad net pačios paprasčiausios besidauginančios sistemos, tokios kaip ląstelė, atsiradimo tikimybė teoriškai yra „nykstamai maža“. [Pridursiu:  mintį, jog iš negyvos materijos savaime, be aukštesnės jėgos įsikišimo negalėjo  atsirasti gyvoji ląstelė,  ypač mėgsta eiliniai dvasininkai, nuolat ją kartoja apeliuodami į tikinčiųjų „sveiką protą“ ir emocijas]. Knygos autorius, remdamasis daugelio mokslininkų tyrimais ir išvadomis tokiems „visažiniams“ atsako: „Turint omenyje, kad Žemė molekuliniu požiūriu yra milžiniška sistema, didžiulė cheminė laboratorija su milijonais skirtingų vietų, kuriose sąveikavo milijardų milijardai skirtingų molekulių bei mineralų ir procesas truko milijonus metų, netu­rėtume labai stebėtis, kad bent kartą atsirado save atsigaminanti sistema“ (p. 37).

A. Pipinio knyga imponuoja ir yra paranki skaitytojams dar ir dėl to, kad joje pateikiamos žinios kuriuo nors klausimu sugrupuojamos istoriniu, gnoseeologiniu ar vertybiniu požiūriais. Tai pasakytina ir apie skyrių „Kaip atsirado žmogus?“. Pasaulėžiūrinės kovos kontekste šis turiningai ir  patraukliai parašytas skyrius yra centrinis,  tarytum visos knygos ašis. Šiame skyriuje, autoriaus žodžiais, jis „atkuria įdomų, sudėtingą ir nenuspėjamą pirmosios primityvios gyvybės kelią iki žmogaus. Svarbu suprasti, kad evoliucija yra akla, ji neturi tikslo. Visos gyvybės formos keičiasi dėl natūralios atrankos, prisitaikydamos prie aplinkos. Kartais šie pokyčiai veda prie naujos rūšies atsiradimo, ši — prie dar kitos rūšies. Kartais įvyksta kardinalių pokyčių, kai atsiranda, pavyzdžiui, akių ar smegenų užuomazgos, bet viskas vyksta laips­niškai ir tik per milijonus metų išsivysto akys ar smegenys“ (p. 55). Teistams, teigiantiems, kad žmogus negalėjo atsirasti be tiesioginio dievo įsikišimo, ši mintis niekada nebus priimtina. Ateistams šio skyriaus išvados sudaro jų pasaulėžiūros gamtamokslinį pagrindą. A. Pipinys atskleidžia istorinius žmogaus vystymosi etapus bei visos gyvosios gamtos, neišskiriant ir žmogaus,  ryšį, nurodo to ryšio liudininkus – fosilijas (suakmenėjusių organizmų liekanas), gyvūnų anatomiją (jų kaulų struktūros panašumą), genetiką („net visiškai skirtingos gyvybės rūšys turi tų pačių genų“). Tas ryšys egzistuoja ne tik gyvosios gamtos viduje, bet, kaip autorius parodo ankstesniuose  skyriuose, ir tarp gyvosios ir negyvosios gamtos cheminių elementu pavidalu, o dar plačiau – visos Visatos mastu. Žmonės „tiesiogine šių žodžių prasme yra žvaigždžių dulkės “ (p. 33), – cituoja autorius  kosmologą L. Krausą

„Taip, sutikime, mūsų kūnas yra gamtos dalis, bet juk mes turime sąmonę ir sielą“, – stos piestu religijos gynėjai.  Jiems, o kartu ir mums, norintiems mokslu pagrįsti savo pasaulėžiūrą, autorius, remdamasis, įvairių šalių mokslininkų tyrinėjimais , atsako: „Visi jų argumentai rodo, kad mūsų vidinis pasaulis iš es­mės yra procesai mūsų smegenyse ir nervų sistemoje. Kai ku­riems žmonėms tai gali pasirodyti nepriimtina, nes prieštarauja sielos ar dieviškos kibirkšties idėjoms. Tačiau sąžiningai ieškant tiesos, svarbu ne tai, kas mums atrodo priimtina ar nepriimtina, svarbu tai, kokią idėją ar teoriją pagrindžia faktai, argumentai, ste­bėjimai ir eksperimentai. O jie įtikinamai sako, kad mūsų vidinis pasaulis kyla iš procesų smegenyse, šie procesai paklūsta tiems patiems fiziniams dėsningumams, kaip ir išorinis pasaulis“ (p. 99). „Visos mūsų mintys ir svajonės, prisiminimai ir poty­riai kyla iš šios keistos nervinės medžiagos. Tai, kas mes esame, lemia sudėtingos čia nuolat siaučiančių elektrocheminių signalų struktūros. Šiai veiklai sustojus, ateina galas ir mums. Pasikeitus šios veiklos pobūdžiui — dėl traumos ar narkotinių medžiagų – kaipmat pasikeičia ir mūsų būdas bei elgsena“, – cituoja autorius neuromokslininką D. Iglmaną (p.123).

Atsakydamas į Visatos sąrangos bei žmogaus esmės klausimus, autorius teoriškai ir psichologiškai paruošia skaitytojus  religijos problemų nagrinėjimui – „Ar yra Dievas“, „Kaip atsirado religijos“. Pasaulėžiūra  – plati sąvoka, tikėjimas ar netikėjimas į dievą yra tik vienas aspektas, bet centrinis, suteikiantis žmogaus  mintims ir elgesiui atitinkamą kryptį.

Prieš  apibūdindamas šių skyrelių turinį, pirmiausia noriu priminti autoriaus pacituotą anglų filosofo Bertrando Raselo mintį: įrodyti savo tiesą turi tas, kuris kažką teigia, o ne tas, kuris jam oponuoja (p. 158). Ši mintis  svarbi dar ir dėl to, kad žmonėse gaji mintis, jog  tikėjimo požiūriu ateizmas ir religija yra to paties galo dalykas: vieni tiki, kad dievas yra, kiti tiki,  kad jo nėra.  O kaip yra iš tikrųjų?  Atsakymą į šį klausimą ir duoda A. Pipinys minėtuose knygos skyriuose.

Skaitant juos,  dėmesį patraukia originalus autoriaus sumanymas sugretinti argumentus „už“ ir „prieš“ dievo egzistavimą ir įvertinti juos šiuolaikinio mokslo, istorijos, logikos  ir kt. požiūriais. Daugelis „už“ argumentų egzistuoja jau ne vieną šimtmetį, todėl  „prieš“ argumentai taip pat turi savo istoriją. Autorius  nevengia jų, nes jie ir šiandien tebėra funkcionalūs, bet autorius išskiria ir naujus „už“ ir „prieš“ variantus. Vienas iš tokių „už“ ir, autoriaus nuomone, „rimčiausių“, – teiginys, jog šiuolaikinio mokslo atskleidžiama gamtos dėsnių darna, leidžianti gyvybei egzistuoti, yra „Dievo darbas“. Štai autoriaus atsakymas: „Tačiau, kaip ir kiti argumentai už Dievą, jis turi nemen­ką trūkumą, nes neatsako i klausimą, kaip jis pats atsirado. Kaip kalbėjome pirmame skyriuje, prieš Didįjį sprogimą greičiausiai nebuvo nei laiko, nei erdvės. Jeigu Dievas sukūrė Visatą, sukelda­mas Didįjį sprogimą, jis turėjo atsirasti anksčiau, bet tada nebuvo nei laiko, nei erdvės, tad negalėjo egzistuoti niekas. Aiškinimas, kad Dievas sukūrė Visatą, yra ne mokslinis ir nelabai ką paaiš­kina, tik vieną klausimą pakeičia kitu“ (p. 148).


„Sąmoningai nusprendžiant, tikėti Dievu ar ne, manau, rei­kėtų savęs paklausti, kuris iš žemiau pateikiamų dviejų teiginių labiau tikėtinas. Pirmasis: Dievas sukūrė Pasaulį ir žmogų pagal savo atvaizdą. Antrasis: žmonės sukūrė Dievą pagal savo atvaizdą ir priskyrė jam žmogiškų savybių. Pirmasis teiginys nepaaiškina nė vieno iš aukščiau išsakytų argumentų prieš Dievo egzistavimą, be to, iš dalies prieštarauja mokslui. Antrasis teiginys paaiškina iš esmės viską: kodėl yra kelios religijos (skirtingos tautos sukū­rė skirtingus dievus), kodėl religinės dogmos yra tokios priešta­ringos (religijos kūrime dalyvavo daugybė žmonių su skirtingais požiūriais), kodėl Biblijos teiginiai prieštarauja vienas kitam ir mokslui (Bibliją parašė geležies amžiaus žmonės, kurie apie Vi­satą žinojo labai nedaug, palyginti su dabartiniu supratimu), ko­dėl religiniuose pasakojimuose pilna stebuklų (žmonės senovėje stebuklais tikėjo kur kas labiau nei dabar) ir kas sukūrė Dievą (žmonių vaizduotė)“ (p. 159).


Skaitant skyrelį „Kaip atsirado religijos“, be pritarimo autoriaus pareikštoms mintims,  kilo ir tam tikrų pageidavimų. Norėtųsi, kad autorius daugiau  analizuotų  šiuolaikinių mokslininkų  idėjas apie  religiją.  Na kad ir tų, kuriuos mini savo paties knygoje.  Tarp  jų kosmologas  Laurensas Krausas, sociobiologas  Richardas Dawkinsas, neuologas Semas Haris ir kt. Jie, beje, įtraukti į Twitter platformoje sudarytą 50  žymiausių dabarties pasaulio ateistų sąrąšą  (žr.thebestschools.org/features/top-atheists-in-the-world-today/),  o R. Dawkinso ir S. Hario svarbiausios ateistinės knygos išleistos ir lietuvių kalba. Jie priklauso angliakalbių biologų kultyvuojamai socialinės biologijos krypčiai, kuri religijos, moralės formavimąsi ir funkcionavimą sieja su žmogaus genų kaita natūralios atrankos būdu ir yra šiuo pagrindu sukūrę originalią religijos formavimosi teoriją.

Man regis, kad A. Pipinys tam tikra prasme supaprastina religijos raidos, ypač monoteistinių religijų atsiradimo priežastis, vos nesuvesdamas jų į „visuotiną susitarimą“, „valdančiųjų interesus“, lyg ir įnešdamas abejonę lemiama socialinių struktūrų kaitos įtaka religijų evoliucijai. Galbūt čia autoriaus vartojami žaibolaidžiai „tikėtina“, „galėjo būti“ priklauso jo minčių dėstymo būdui? Bet juk jie gali įnešti ir dviprasmiškumo vertinant tokį reiškinį kaip religija.

O „ar mes vieni Visatoje?“ Juo labiau – Multivisatoje? Anot  A. Pipinio, šiuolaikinė kosmologija neduoda į šį klausimą galutinio atsakymo: jei pasaulis begalinis įvairiais parametrais, tai kodėl  kur nors negalėjo susidaryti palankios sąlygos gyvybei ir protingai esybei susiformuoti. Kadangi nekantraujantys jau šiandien „suranda“ nežemiškų civilizacijų egzistavimo įrodymų,  tokių, kaip jų lankymosi Žemėje pėdsakų, tai knygos autorius susiaurina ir sukonkretina klausimą: ar yra kokių nors patikimų įrodymų apie nežemiškų civilizacijų lankymąsi Žemėje? Šių civilizacijų egzistavimo apologetams teks nusivilti. Štai autoriaus išvada: „ Šiuo metu nėra  svarių įrodymų, kad tai būtų nors kartą įvykę“ (p. 86). Neplos katučių knygai ir tikintieji pomirtiniu gyvenimu. „Tai, kad po mūsų mirties nieko nebus, daliai žmonių gali pasirodyti liūdna ar net gąsdinanti mintis. Tačiau tai gali būti ir stipri motyvacija daryti tai, ką iš tiesų nori daryti ir tiesiog mėgautis gyvenimu. Mūsų būties laikinumas daro ją brangia ir ypatinga“ (p. 132).

Apibendrindamas savo padrikas mintis apie Aldo Pipinio knygą „Šiuolaikiniai atsakymai į amžinus klausimus“, pirmiausia noriu pasidžiaugti talentingo mokslo populiarintojo atsiradimu. A Pipinio knyga – didelio ir ilgo domėjimosi  šiuolaikiniu mokslu rezultatas,  sugebėjimo analizuoti, sintetinti mokslo pasiekimus bei atskleisti jų įtaką žmonių pasaulėžiūrai išdava. Knyga labai vientisa ir dalykiniu, ir pasaulėžiūriniu požiūriais.  Sudėtingas šiuolaikinės fizikos, kosmologijos, biologijos ir kt. mokslų teorijas jis perteikia sklandžia ir plačiajai visuomenei suprantama kalba, pateikdamas vaizdingus palyginimus, pasitelkdamas žymių mokslininkų prasmingas citatas, sukurdamas kur reikia  atitinkamą parabolinį pasakojimą.

Linkiu skaitytojams įdėmaus skaitymo, o autoriui – naujų knygų.