Apie Petrą Pečiūrą internete nemažai prirašyta. Štai, pavyzdžiui, 2007 m. rugsėjo 20 d. įrašas: „Tikrai vienas stilingiausių ir įdomiausių Vilniaus žmonių ponas P.Pečiūra yra. Įkvepiantis žmogus“. Bet galima perskaityti ir kitokių atsiliepimų. „Pseudomokslininkas ir… pseudoaktorius“ – taip savo straipsnį apie Petrą Pečiūrą pavadino kažkoks Vytautas Bagdonas iš Anykščių katalikiškame laikraštyje „XXI amžius“ (2005.06.08, straipsnis taip pat išplatintas internete). Abi šias ištaras prisiminiau Petro Pečiūros gimimo dienos – rugpjūčio 10 d. – išvakarėse. Mirė jis peržengęs aštuoniasdešimt penkerių metų slenkstį – 2012 m. lapkričio 27 d. Palaidotas Karveliškių kapinėse. Šis straipsnelis skiriamas jo atminimui.

Gimęs 1927 m. Kupiškio rajono Starkonių kaime, 1952 m. baigė Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą bei Dramos teatro studiją. Visą gyvenimą jis tarnavo kelioms mūzoms: parašė, anot jo paties, apie 40 knygų, vaidino daugiausia Profsąjungų rūmų liaudies teatre, po Nepriklausomybės atkūrimo – televizijos šou.

Be abejo, Pečiūra pirmiausia buvo Vilniaus universiteto dėstytojas ir Žinijos draugijos lektorius, svarbiausia jo kūrybos dalis – beletristinės, publicistinės, mokslinės publikacijos. Bet kažkodėl norisi pradėti rašinį apie jį kaip apie artistą. Jis pats, rašydamas ar pasakodamas apie save, prisimindavo savo vaidmenis M.Gorkio, B.Sruogos, A.Griciaus veikaluose, noriai pasakodavo apie savo kuriamus televizijos šou personažus – Pienių, Vilniaus merą ir kt. Bet man atrodo, kad svarbiausias jo vaidmuo – tai jis pats. Išeidamas į gatvę, jis užsidėdavo kaukę – bravūriško, nerūpestingo linksmuolio, o vėliau televizijos „žvaigždės“, pasirašinėjančios autografus ant lapukų, kuriuose puikavosi jo paties sukurti ir ranka užrašyti eilėraštukai, kalambūrai. Tuos gatvinius susitikimus su P. Pečiūra, kaip rodo internetiniai įrašai, dar prisimena žmonės ir šiltai apie juos atsiliepia. Galbūt dar saugo ir tuos lapelius su parašu „Televizijos žvaigždė ….“.

Mėgo P.Pečiūra ir dėstytojo bei lektoriaus darbą, kurį pasirinko dėl įvairių aplinkybių nesusiklosčius profesionalaus aktoriaus karjerai. Ne kartą jis yra prasitaręs, kad paskaitų studentams ir ypač visuomenei jis laukiąs ir einąs į jas kaip į šventę. Matyt, paskaitose šis artistiškos prigimties žmogus galėjo realizuoti savo kaip aktoriaus ir oratoriaus gebėjimus. O papasakoti jis turėjo ką. Jo interesų ratas buvo platus, ypač jis domėjosi įvairių tikėjimų, religijų, papročių raida, mokėjo apie juos pasakoti ir sudominti klausytojus. Oficialiai jo paskaitos vadinosi ateistinėmis, bet jos dažniausiai būdavo platesnio turinio ir įvairesnio žanro. Tai rodo kad ir 1997 m. išleista šmaikšti jo knyga „Bučinys, šokis, mada“. P.Pečiūra savo paskaitose visada rėmėsi Lietuvos istorija, su dideliu išmanymu kalbėdavo apie lietuvių buities tradicijas, šventes. Buvo parašęs mokslinį darbą „Šventės problema“ ir šiuo pavadinimu išleido knygutę lietuvių ir lenkų kalbomis.

„Rašiau ir beletristinius istorinius vaizdelius. Juos sudėjau į keletą knygų. Svarbiausia iš jų yra „Gedimino pasiuntiniai”, dienos šviesą išvydusi 1994 metais. Tai papročių ir nuotykių dokumentinė apysaka apie tai, kaip Gedimino pasiuntinys Eigutis nukeliavo į Avinjoną pas popiežių ir grįžo atgal“, – rašė Petras Pečiūra.

Petras Pečiūra (sėdi antras iš dešinės) su kolegomis – Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir ateizmo katedros dėstytojais ir aspirantais, 1981 m

P.Pečiūra rašė ir skaitė paskaitas gyva kalba, taip kaip kalbėjo kasdienybėje. Vaizdžiai, nevengdamas šnekamosios kalbos intonacijų, nevartodamas kokių nors įmantrių mokslinių terminų. jis skaitė Mokslinio ateizmo kursą studentams. Su jais buvo draugiškas, tolerantiškas. Todėl labai nustebau, perskaitęs jau minėtame laikraščio „XXI amžius“ paskvilyje, neva „ir neakivaizdininkai, ir dieninio skyriaus studentai P. Pečiūrą vadindavo net „kirviu“, keiksnodavo ir gana sunkiai laikydavo egzaminus, gaudavo įskaitas“, o dabar, esą, „jo bedieviškos, „buldozeriniu ateizmu“ persismelkusios paskaitos ir knygos niekam nebereikalingos“.

Skaitau šiuos žodžius ir galvoju: arba šis žmogus yra piktavalis, savo religinio fanatizmo apakintas, arba visai nėra skaitęs P. Pečiūros knygų. Ko ko, bet tuščių propagandinių puslapių jose jis tikrai nerastų, nerastų ir religijos niekinimo, nepagarbos tikintiesiems ir dvasininkams. O jei ir užtiko ką nors, be ko autorius negalėjo išleisti savo knygų, tai už to nepamatė arba nesuprato tikrojo turinio. Kitas reikalas, kad dalis tikinčiųjų, tarp jų, atrodo, ir paskvilio autorius, bet kokį kitą, neapologetinį, kritinį požiūrį, paremtą istorija, mokslu, laiko religijos ir religingų žmonių įžeidimu. Bet čia, kaip sakoma, jau jų pačių bėda.

Taip, P.Pečiūra niekada neslėpė savo ateistinės pasaulėžiūros. Net ir po Nepriklausomybės atkūrimo. Esu girdėjęs vieną radijo laidą, kurioje klausytojai buvo kamantinėjami apie teigiamą religinio tikėjimo įtaką jų gyvenimui. Išgirdau pažįstamą balsą: „Aš netikiu jokiais dievais. Petras“. Laidos vedėjas nusistebėjo, kad dar esama tokių žmonių. Nežinau, ar tai buvo nuoširdi ar suvaidinta nuostaba. Bet tai liudija, kad šiandien norima patikliems žmonėms įteigti, jog ateizmas – tai kažkoks nukrypimas nuo normos. Ignoruojama, jog ateizmas, kaip žmogaus pasaulėžiūros dalis ir kaip tam tikra filosofinė koncepcija, atsirado kartu su religija ir egzistavo per visą žmonijos istoriją. Ne išimtis ir šiuolaikiniai laikai.

2007 metais P.Pečiūra išleido nemažos apimties knygą „Dievų labirintai“. Tai religijotyrininko ilgamečio darbo apibendrinimas. Remdamasis ankstesnėmis publikacijomis, autorius įtaigiai pasakoja apie įvairių tautų religinius tikėjimus, jų raidą. Krikščionybė įrašoma į bendrą religijų ir tikėjimų kontekstą, pateikiama kaip viena istorinių religijų formų, parodomos jos socialinės ištakos, ryšys su senosiomis religijomis, apibūdinamas Kristaus įvaizdžio formavimasis. Nemanau, kad knygoje pateikiamos žinios gali būti nenaudingos, kad istorinių faktų, kultų, apeigų, tikėjimų, tradicijų aprašymai ir vertinimai gali papiktinti mąstančius žmones. Taip, „tikram katalikui“ pasaulietinė knygos orientacija gali nepatikti, ir jis gali reikalauti neįsileisti jos į bibliotekas. Galiu nuraminti: ši P.Pečiūros knygelė išleista autoriaus lėšomis nedideliu tiražu. Ją turi tik didžiosios bibliotekos. Tiesa, norintieji ją gali įsigyti internete.

Bene didžiausią darbą P.Pečiūra atliko, sudarydamas ir pats rašydamas knygą „Keliai veda Kupiškin“, kurios, anot autoriaus, yra išleisti 3 tomai. Sunku būtų apibūdinti šios knygos žanrą: tai ir prisiminimai, ir esė bei kitokia beletristika, tai ir autentiška tautosaka bei šiaip pašmaikštavimai. Sudarytojas surado kas parašo apie daugelį Kupiškio krašto kaimų, sulesiojo žymių rašytojų (pavyzdžiui, Juozo Baltušio), kultūros veikėjų kūrinių ištraukas, kurios pagyvintų knygą. Knygoje gausu Kupiškio krašto tautosakos, ypač smulkiosios, tarmiškų tekstų ar bent sakinių. Išsiskiria paties P. Pečiūros stilingi, išradingi rašiniai apie kai kuriuos kaimus, mokyklą, paauglystės ir jaunystės nuotykius. Reikia tik įsivaizduoti, koks tai darbas ir kokia jo istorinė bei kultūrinė reikšmė! Apmaudu, kad Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje radau tik vieno šios knygos tomo egzempliorių ir tai tik archyve. Vadinasi, tai savilaidinis leidinys, nors ir nurodyta redakcinė komisija, rengėjai. 300 puslapių knyga gražiai apiforminta, kietu viršeliu, su daugybe nuotraukų. Bet, akivaizdu, knygai būtinai reikėjo profesionalaus leidėjo pagalbos: jos struktūra padrika, neaiški medžiagos išdėstymo metodika, nėra vietovardžių ir pavardžių (net prisiminimų autorių) rodyklių. Reikia tikėtis, kad atsiras, kas sudarys ir paskelbs bent minėtas rodykles.

Straipsnį noriu baigti vienu Petro Pečiūros eilėraščiu, atspausdintu knygoje „Keliai veda Kupiškin“. Jį mūsų prisimenamas autorius skiria savo gimtinei, kuri visada buvo jo mintyse ir sapnuose. Pasakojo, savo gimtojoje troboje įsteigsiąs ar įsteigęs skrybėlių ir kepurių muziejų. Svarbios esančios ne pačios skrybėlės ar kepurės, o galvos, kurios jas nešiojo. Žymių žmonių galvos…. O jų P.Pečiūra matė ir pažinojo tikrai nemažai. Ne viena jų buvo kilusi iš Kupiškio rajono.

Gervės naktį

Skrenda, skrenda, gervės skrenda,
Grįžta gervės iš dausų.
Lizdą gimtąjį suranda,
Leidžiasi pulku visu…
Čia Migonys, čia Šimonys,
Čia gimtoji Lietuva.
Kupiškėnai geri žmonės,
Gervėm žemė čia sava…
Klausos briedis, briedis žalas, –
Grįžta gervės iš pietų,
Su Vidugirių pušelėm
Gervėm lenkiasi kartu…
Starkonyse gegužinėj
Šokom broliai mes abu,
Gera Lietuvoj tėvynėj,
Gera Šapaluos pabūt…
Čia Migonys, čia Šimonys,
Čia Šimonio Lietuva.
Kupiškėnai geri žmonės,
Gervėm Šepeta sava.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį