Prisimenant Alfredą Tytmoną
09 Penktadienis Gru 2016
Autorius: Jonas Mačiulis
Žymos: de Lametri Žiuljenas, kova dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo, Melje Žanas, prancūzų ateizmas XVIII a., šiuolaikinė mokslo ir religijos konfrontacija
Alfredas Tytmonas
„Alfredas Tytmonas (1937-1998) – Klaipėdoje gyvenęs filosofas, kultūrininkas, viešasis intelektualas. Mokėsi filosofijos, istorijos ir filologijos. Nuo 1984 m. – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakulteto visuomenės mokslų katedros, nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto filosofijos katedros docentas. Plačios erudicijos, nestandartinio mąstymo žmogus, be kurio neįsivaizduojamas paskutinių XX a. dešimtmečių Klaipėdos intelektualinis gyvenimas. A. Tytmonas parašė mokslo populiarinimo knygelių jaunimui: „Žanas Melje”, (1967), „Mokslas tyrinėja pats save”, (1970), „Lametri” (1971), etiudų knygą „Pašnekesiai apie Tomą Maną ir jo vasarnamį Nidoje” (1995). Jis buvo knygos „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas Lietuvos medicinos baruose “(1995) redaktorius“ , – rašo portalo „Anarchija“ kūrėjai, pristatydami Alfredą Tytmoną, kurio aštuoniasdešimtąsias gimimo metines minėsime 2017 metų sausio 6 d. (žr. Alfredas Tytmonas. Žanas Meljė (1). Kaimo amatininko sūnaus kelias į kunigus ).
Elektroninėje erdvėje yra straipsnių apie Alfredo Tytmono gyvenimo ir kūrybos kelią, prisiminimų. „Anarchijos“ svetainėje publikuojamas ir jo darbas „Žanas Melje“. Šiame filosofo gimimo sukaktuvių priminime noriu tik pabrėžti daugumos jo publikuotų darbų ateistinį turinį, nekalbant jau apie ateizmo istorijai, konkrečiai XVIII amžiaus prancūzų materialistams – Žanui Melje ir Žiuljenui de Lametri, – skirtus veikalus. Pirmasis, savo veikale-išpažintyje „Testamentas“, atmetęs deistinį požiūrį, pripažinusį dievą kaip pasaulio pirminį postūmį, neigė bet kokių dievų bet kuria forma egzistavimą, kovojo su religiniais prietarais vardan mokslo pergalės, pasisakė prieš religines iliuzijas, kad būtų praskintas kelias tiesai ir laisvei. Antrasis, de Lametri, parašęs veikalą „Žmogus–mašina“, pagrindė ir įtvirtino nuoseklų materialistinį požiūrį į gamtą, tame tarpe ir į žmogų, teigė, kad mąstymas – tai smegenų funkcija. Tuo pačiu jis neigė religijos mokymą apie sielą, jos nemirtingumą ir pan. A. Tytmono knygose minimi prancūzų ateistai iškyla kaip giliai mąstančios ir jaučiančios asmenybės, pasiryžusios asmeninei aukai dėl aukštų visuomeninių idealų, dėl mokslo ir tiesos pergalės.
Ar XVIII amžiaus prancūzų ateistų mintys, kurias įtaigiai analizavo A. Tytmonas, aktualios šiandien? Atsakant į šį klausimą, pirmiausia tenka atsakyti į kitą: ar šiandien tebesireiškia religijos ir mokslo priešprieša?
Prisiminkime kad ir pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymo ir priėmimo Lietuvoje peripetijas. Praėjo daugiau negu 300 metų, kai minėti prancūzų autorių veikalai buvo parašyti. Nuo to laiko mokslas pažengė labai toli. Padarė galimu tai, apie XVIII amžiaus mąstytojai negalėjo net pasvajoti. Ar pasikeitė religinė dogma apie sielą, jos nemirtingumą? Ne. Dar daugiau – per tą laiką ji buvo papildyta teiginiu, jog sielą žmogus tiesiogiai gauna iš dievo gyvybės užsimezgimo momentu. Dėl to aršiai bažnyčia pasisako prieš abortus, pagalbinį apvaisinimą, genomo tyrimus, net prezervatyvų naudojimą. Tačiau, veikiant socialinei pažangai, pasikeitė bažnyčios socialinė politinė padėtis, dėl to pasikeitė ir jos veiklos taktika. Jei tada, bažnyčios viešpatavimo metais, ji atvirai, nesivaržydama su priemonėmis, diegė religines dogmas į žmonių sąmonę, tai dabar, sekuliarizuotos visuomenės, pasaulietinės valstybės sąlygomis, ji tai daro diplomatiškiau, pasislėpusi už kitų nugaros, kitų, net pačių mokslininkų rankomis. Ar tai liudija bažnyčios rūpinimąsi žmonių sveikata ir apskritai gerove? Ne, jai rūpi išlaikyti nepaliestas savo dogmas ir savo įtaką.
Tai štai kokios mintys kyla, šiandien skaitant filosofo Alfredo Tytmono knygas.
Komentarų: 1
V. B :
2016-12-11 19:59
Ryški religijos nuodėmė – žmogaus nuvertinimas, nesiskaitymas su jo teisėmis. Neatsitiktinai daugelis mąstytojų, kaip ir J. Mačiulio paminėtieji, laikosi požiūrio – “Teigti dievą reiškia neigti žmogų”, nes jeigu dievas yra absoliutas, t. y. viskas, tai žmogus – beveik niekas. šią nešventą taisyklę nustato pats Šventasis Raštas: “Aš gi esu kirminas, o ne žmogus”(Ps 22, 7), “Atsimink, Viešpatie, kokius menkus tu sutvėrei visus žmones” (Ps 89, 48), “Jūs nebepriklausote patys sau” (1 Kor 6, 19), “Visi žmonės – dulkės ir pelenai” (Sir 17, 31). Bet ko tada vertas jų kūrėjas?
Nenuostabu, kad šią nehumanišką, nors ir pašlifuotą, dogmatišką istorinę vyžą bažnyčia velka net ir XXI a., nes religija dėl savo absoliutizmo – pati konservatyviausia viešosios minties forma.
Naujoji “galimai kaimiška” valdančioji partija Lietuvoje pirmiausia įsivėlė į reanimuotą diskusiją apie dirbtinį apvaisinimą. Bažnyčios įtakoje esantys politikai embrionus vadina ne tik gyvomis būtybėmis, bet net vaikais, o medikus, siekiančius padėti nevaisingoms moterims – žmogžudžiais (gyvybės užuomazgų formų lygis ir vertė labai skiriasi – ir spermatozoidai vinguriuoja “uodegytėmis”…), Pasibaisėjimui sukelti TV rodė, kaip plastmasiniai “kūdikiai” buvo metami į konteinerį… Ir šiems “humanistams” nekyla mintis, kad kiekviena moteris turi teisę būti motina ir kad tik ji yra savo kūno savininkė, o ne kokie nors bevaikiai, tariant Vinco Kudirkos žodžiais, šventabezdžiai.
Pagirtina R. Karbauskio kova prieš medžiaginius kvaišalus (tik nereikėtų leisti, visų pirma, labiausiai paplitusio bei ypač žalingo narkotiko gaminti). O kaip su dvasiniais kvaišalais? Su pasaulėžiūros kultūra? Ar jos dar nereikia?