Prisimenant Joną Šliūpą
12 Sekmadienis Spa 2014
Autorius: Jonas Mačiulis
Žymos: ateizmo propaguotojas, aušrininkas, Julius Būtėnas, laisvamanių kapinių steigėjas, patriotas, sąžinės laisvės gynėjas
Šių metų lapkričio 6 d. sukanka 70 metų nuo Jono Šliūpo, vieno žymiausio lietuvių visuomenės veikėjo, ateisto, mirties. Gimęs 1861 metais, jis nuėjo sudėtingą gyvenimo kelią, pilną idėjinės kovos ir kūrybinių ieškojimų. Apie šią asmenybę prirašyta daug knygų ir straipsnių (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Šliūpas). Vienas iš paskutiniųjų veikalų apie jį – Juliaus Būtėno knyga „Aušrininkas dr. Jonas Šliūpas“ (Vilnius, 2004), kurioje pateikta daug autentiškos medžiagos –laiškų, atsiminimų, viešų kalbų ištraukų ir kt. Iš J.Šliūpo knygų paminėtinos „Tikyba ar mokslas“ (1985), „Lietuvių tauta senovėje ir šiądien“ (1904), „Jėzus Kristus ir šv. Romos inkvizicija“ (1929), „Palyginamoji pasaulio religijų istorija“ (1936).
Plačiau neanalizuodamas Šliūpo veikalų, pažymėsiu, jog jie savo turiniu labai įvairūs paveikti XIX ir XX amžių sandūros gamtos mokslo pasiekimų bei filosofinių idėjų. Jis pats savo kūrybą (knygas, straipsnius), kalbėdamas savo 75-mečio (1936 m.) iškilmėse, yra taip apibūdinęs: „Man nerūpėjo originalumas, o tik rūpėjo propaganda – aš visuomet jaučiuosi agitatorius į geresnę lietuvių tautos ateitį,– naujo ar ko įstabaus aš neprasimaniau, naudojausi ne vienur bendros minties autoriais, gal kartais nė jų vardų nepaminėdamas“ (cit. iš: Būtėnas, J. Aušrininkas…, p.213).
Išeivijos istorikas Juozas Jakštas veikale „Jonas Šliūpas, jo raštai ir tautinė veikla“ (Čikaga, 1979) yra išskyręs dvi pagrindines jo veiklos ir kūrybos gaires. Istorikas rašė: „Pagrindinė Šliūpo idėja, švietusi jam skaidria žvaigžde gyvenimo kelyje, buvo lietuviškas patriotizmas.[… ] jis jautėsi lyg savotiškas šauklys, turintis žadinti tautiečius iš miego ir juos šviečiant, įkvėpti jiems tautinę sąmonę. […] Antra jo vedama idėja buvo monizmas, populiariai vadinamas materializmu “ (cit. iš: Būtėnas, J. Aušrininkas…, p. 10).
Vadovaudamasis šiomis idėjomis, Šliūpas Amerikoje ir Lietuvoje ne tik rašė knygas, bet ir steigė patriotines bei laisvamaniškas organizacijas, leido laikraščius. Būtent jis, bendraminčių padedamas, 1924 m. Šiauliuose įkūrė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, inspiravo jos periodinio leidinio leidimą, laisvamanių kapinių steigimą.
Šiandien Jonas Šliūpas noriai įrašomas į visus laisvamanių sąrašus, bet dėl jo ateizmo abejojama. Štai, anot minėtoje Juliaus Būtėno knygoje patalpinto straipsnio „Dr. Jonas Šliūpas – aušrininkas“ autoriaus Vinco Trumpos, Šliūpas „greičiausiai nebuvo ateistas. Jo konfliktas buvo ne su Dievu, bet veikiau su lenkuojančiais kunigais ir bažnyčia“ (žr. Būtėnas, J. Aušrininkas…“, p.250). Bet, susipažinus su gausiais J. Šliūpo kūriniais, matyti, jog jis ne tik kovojo su klerikalizmu, reikalavo įtvirtinti sąžinės laisvės principus, bet ir propagavo bei gynė ateizmo – dievo nebuvimo, religijos kaip natūraliai susiformavusio istorinio socialinio reiškinio – idėjas. Visus jo kūrinius persunkia jaunystėje susiformavusi materialistinė nuostata: egzistuoja amžina, niekieno nesukurta materija, „iš kurios viskas vyniojasi ir išsilanksto […] mes asabiško Dievo nepažįstame“. „Dūšia“ [sąmonė] atskirai nuo kūno neegzistuoja (žr. ten pat, p. 166).
Jono Šliūpo veikla ir kūryba šiandieninėje pasaulėžiūrinėje konfrontacijoje yra labai aktualios dėl kelių priežasčių. Pirma, katalikybės gynėjai Lietuvoje perdėtai akcentuoja teigiamą katalikų bažnyčios vaidmenį lietuvių tautos gyvenime, jos kultūros, valstybingumo formavimesi, išsaugojime ir puoselėjime. Tuo pačiu ateizmas vaizduojamas svetimkūniu lietuvių tautos gyvenime. Antra, religijos apologetai vyraujantį vaidmenį moraliniame asmenybės formavimesi be jokių išlygų priskiria religijai. Ateizmas laikomas ne tik dorovinio auklėjimo stabdžiu, bet ir amoralumo šaltiniu.
Julius Būtėnas (1908.11.30–1999.04. 28) – literatūros tyrinėtojas, žurnalistas, redaktorius, bibliografas, rašytojas (žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Julius_Būtėnas). Julius Būtėnas jaunystėje dalyvavo Lietuvos laisvamanių etinės kultūros draugijos veikloje, rašė į kairiąsias pažiūras propaguojantį žurnalą „Kultūra“. Jis savo knygose, išleistose tiek prieš karą, tiek po jo, rašė apie demokratiškai, antiklerikališkai nusiteikusias asmenybes (P. Višinskį, Žemaitę, V. Kudirką, F. Bortkevičienę ir kt.). Iki pat senatvės J. Būtėnas dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje, ateistų išvykose. Savo paskaitose ir pokalbiuose jis ne teoretizuodavo, o dalindavosi su klausytojais patirtais įspūdžiais iš susitikimų su žymiais Lietuvos žmonėmis, ypač rašytojais. Pateikdavo nemažai faktų ir situacijų, iš kurių išryškėdavo ne tik jo apibūdintų asmenybių kritiškas požiūris į religiją ir bažnyčią, bet ir jo paties pasaulėžiūra.
Jonas Šliūpas visu savo gyvenimu ir veikla teigė, jog tauta ir jos aukštos moralinės savybės formuojasi neužtemdant proto religinėmis fantazijomis bei iliuzijomis. Jis ne kartą su pasididžiavimu rašė, jog prie lietuvybės atgimimo lopšio stovėjo būtent laisvamaniai – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, jis pats. Tuo tarpu kunigai stoję jiems skersai kelio. Šiandien bažnyčia stengiasi šiuos faktus užmiršti. Šliūpas jiems – skaudus krislas akyje.
Skaitytojų dėmesiui pateikiame 2 trumpas ištraukas iš Jono Šliūpo straipsnio „Tikėjimas“, atspausdinto laikraštyje „Apszwieta“ (Tilžė, Plymouth, 1892, Nr. 6).
Kad taip tai mes esame suaugę su tikėjimu, jog jis yra mūsų prigimimu, mes ne sykį nesuprantame atsitikimų gyvenimo, kurie priešingi yra tikėjimui. Mes nuo tokių atsitikimų atsikreipiame bijodami, kad mūsyje tikėjimas neimtų judėti, lūžti, mernėti ir gaišti. Kaipgi tai tikėjimas galėtų nykti? Argi tikėjimą žmonės nebūtų gavę nuo dievo? Ar gal kaip kitaip mes pastojome tikingais?
Kad būtų tikėjimas gautas nuo dievo, tai ant svieto visi tik vieną tikėjimą ir turėtų. O dabar, neidami kur toli, mes tarp savęs randame nevienaip tikinčius ant kožno žingsnio. Vieni visur ir visame kame mato stebuklus, o kiti retai arba ir nei sykį savo amžyje; vieni tikia į esybę dievo, o kiti ne; vieni prilaiko katalikišką bažnyčią su visa kunigų hierarchija, o kiti eina drauge su liuteriškiais, kiti vėl su evangeliškaisiais, o vėl kiti turi „savą” tikėjimą arba yra ,,netikiais” akyse kitatikių. Jau toks daugumas ir margumas pažiūrų tikėjimo daiktuose mums aiškiai parodo, kad tikėjimas turėjo išaugti ne iš dievo nei iš apreiškimų, bet iš ko kito. O surasti tai, iš ko tikėjimas yra prasidėjęs, kaip jis ir didyn, ir platyn eina ir kaip jis bėgyje amžių labai mainos, yra labai svarbu — o labiausiai dėl mūsų, kurie apjuokiame savo brolius, kitaip nei mes tikinčius.
[……………………………………………………………………………………………..]
Dar reikia užgauti vieną svarbą dalyką. Žemasis tikėjimas neturi darbo su dorybe. Žmogus mato dieve išlaikytoją savo gyvasties ir visatos, už tai jį garbina ir jaučia to reikalingumą –bet tai vis neliečia pareigų dėl savo susiedo. Kad žmogus užmuša žmogų, tai draugai užmuštojo atkeršija, o godišių ar parkupčių kiti, gerūnai, nukauja nei tardamiesi [negalvodami], kad jų darbo dievas neapkęstų, o tokiu užmušėju yra tankiai pats kunigas arba „dūšių ganytojas”. Dūšia, eidama ar į šviesųjį dangų, ar į tamsųjį pragarą, nėra kaltinama, tik nuo jos yra atimamas žemiškas pobūdis. Gosliausiasis indas, duodamas kunigui dovanas, išprašo mylistą dievų; Europoje garsūs vagys yra tankiai dideli dievo garbintojai. Koks tai čia yra tolumas doros nuo tikėjimo?!!
Numirėlių garbinimas berods jau tuomi dorintų, kad dūšia rūpinasi apie germę giminės, gerai veikiančios. Toms dūšioms niekas taip neįkitra, kaip atmainymas senų papročių. Toks tikėjimas kaip kada jau ir gero padaro, k. a. zulu neužgauna brolio, iki tėvas, iš numirusių parėjęs, per sapną jo nesusargidina, o kinas, kurs vis su giminės dūšiomis gyvena, bijosi pikta daryti iki miršta.
Kur susitaiso galinga kunigija, užžiūrėtoja draugijos, ten prie tikėjimo kunigai per savybę prikergia ir mokinimą doros. Jie įkalbinėja, kad prasikaltėlį patys dievai koroją: Dangaus dievas trenkia jį savo kulkomis, o gentės dievas siunčia ligą ir myrį žmogžudžiui.Indai tiki į persikilnojimą dūšių, piktadarys atsigema kitame kūne už nudėtas [nuodėmes], paleistuvis gims aklu, kreivu ir kripiu; papiktintojas turės smirdintį kvapą, arkliavagis bus raišas, kraugeris žmogus gims žvėriu, javų vagis gims pele; taigi dūšia gerųjų pavirs į dievą, o piktųjų eis įtamsynę ar pasiliks pažeminta į gyvulį. Tolesniame išsitaisyme tikėjimo randame sąprotavimą, kad tik geriejie bus „išganyti”, o piktiejie eis į pragarą. Egipte Ozyris svėrė ant svarstyklių dūšią mirėlio ir drauge su 42 sūdžiomis ją sūdijo, o Totas, raštininkas, įrašė jų nuosprendįį knygas; čia dūšia turėjo parodyti, jog ji yra skaisti, graži ir vaiski nuo nudėtų [nuodėmių]. Ir krikščionys tikiaį išganymą „gerųjų”, o prapultį „piktųjų” dūšių.
Ant galo, kokiu būdu pasiplatino nekurie tikėjimai? Muhamedo tikėjimas tapė išplatintas vainomis. Egipto kunigai sakė, kad neb’yra ko mokintiesi, ir priešinosi tolesniam žingsniui į priešakį, iki svietas taip prasižiūrėjo, jog jų mokslą paliko vienatinai prietaringiemsiems. Graikų kunigai turėjo iškilmingus dievo namus ir išpuoštus; bet ieškotojai teisybės, nerasdami gero gyvenimo jų šventnamiuose, ėjo pas filozofus. Katalikystė pasiplatino beveik visur per kraujo liejimą, drauge skelbdama, kad nėra išganymo kitur kaip joje; kunigai pastojo pagelbininkais prispaudėjams žmonių, papiktintojais gyvenime, nors ant lūpų nešioja dorybę, ant galo kunigija stengiasi prieš tikrąjį, tolynžengį mokslą. Katalikybė užtai susilygino su mokslu egiptiškų bei graikiškų kunigų. Aišku yra, kad tikėjimo neišgelbės nuo pražuvimo nei galingumas valstijų, nei puikus išpuošimas bažnyčių, o bėgyje amžių jis išnyks iš tarpo žmonių.
(Iš: Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija. – Vilnius, 1988, p.288, 297–298).
