Richardo Dawkinso veikalas „Savanaudis genas“ – lietuviškai
11 Penktadienis Vas 2022
„Savanaudis genas“ – tai žymiojo anglų mokslininko ir mokslo populiarintojo Richardo Dawkinso veikalas, padėjęs gamtamokslinius pagrindus jo ateistiniams tyrinėjimams ir inspiravęs jo plačią ir nuoseklią ateistinę veiklą. Jo bestseleris „Dievo iliuzija“ (2006, liet. 2010), galima sakyti, yra „Savanaudžio geno“ pagrindinių idėjų išplėtojimas analizuojant vieną iš žmonijos dvasinio gyvenimo apraiškų – religinį tikėjimą.
Abi šias knygas lietuviškai perteikė talentinga vertėja Elena Belskytė. Skaityti jas tikras malonumas. Vertėja puikiai pagavo turiningos ir stilingos knygos „Savanaudis genas“ dėstymo ritmą ir nuotaiką. Ilgi knygos puslapiai, skirti pagrindinėms Dawkinso idėjoms pagrįsti įvairių gyvūnijos populiacijų elgsena, sudomina skaitytoją bei praturtina jį žiniomis apie gyvąją gamtą.
Veikalas buvo išleistas 1976 metais, kai jau buvo išryškėję šeštojo dešimtmečio viduryje biologijos moksle vykusios revoliucijos rezultatai. Garsūs mokslininkai Georgas Williamsas, Williamas Hamiltonas ir kt. grindė mintį, kad individai savo veiksmuose nesivadovauja nei grupės, nei šeimos, nei savo pačių gėriu. Visur ir visada gyvi organizmai daro tik tai, kas padidina jų genų (ar genų kopijų) tikimybę išlikti ir daugintis. Ir žmogus čia nėra išimtis. Ir jo, kaip ir kitų gyvų būtybių, egzistavimo prasmė – perduoti savo genus palikuonims.
Richardas Dawkinsas išpopuliarino ir įtvirtino idėją, kad biologinės evoliucijos pagrindas yra genas. Jį mokslininkas apibrėžia kaip „bet kurį chromosomos segmentą, kuris gali būti perduodamas iš kartos į kartą pakankamai ilgai, kad taptų gamtinės „atrankos vienetu“ (p. 56). Mokslininkas taip pat sukuria ir išsamiai analizuoja sąvoką memas, reiškiančią kultūros perdavimą, arba kitaip – mėgdžiojimo vienetą“ (p. 222), susijusį su mutageneze, natūraliąja atranka.
Tokiu būdu autorius neneigia, kad ne viskas žmogaus gyvenime priklauso nuo genetikos. „Savanaudis“ genas yra atėjęs iš tų tolimų laikų, kai žmonės gyveno urvuose ir medžiojo mamutus. Nors laukiniai laikai praėjo, mūsų genetinė atmintis visa tai prisimena. Tačiau mes patys galime „pažaboti“ savo „savanaudišką geną“. Kultūra ir švietimas šiame procese vaidina svarbų vaidmenį.
Kalbėdamas apie genofondą bei egoizmo (savanaudiškumo) ir altruizmo (pasiaukojimo) vaidmenį ir vietą jame, Richardas Dawkinsas įžvelgia jų sąveiką. Mokslininkas taip apibendrina sociobiologų tyrimų išvadas apie moralės formavimąsi: „Natūralioji atranka įtvirtina elgsenos taisykles ir šablonus, kurie praktiškai prisideda prie genų, atsakingų už moralią elgseną, plitimo“. Ši idėja plėtojama ir aiškinant altruizmo reiškinį. Artimi giminaičiai dažniau nei vidutiniškai turi bendrų genų. Būtent dėl šios priežasties tėvų altruizmas savo vaikų atžvilgiu yra toks dažnas. Reprodukcinė sėkmė priklausė nuo sugebėjimo perduoti savo genus kitai kartai. Prie to prisidėjo ir toks mūsų tolimųjų protėvių elgesys vienas kito atžvilgiu, kurį mes šiandien vadiname moraliu.
Žvelgiant iš evoliucijos perspektyvos, tai reiškia, kad žmogaus moralė yra labai sena – pakankamai sena, jog jos atsiradimą drąsiai galime datuoti anksčiau, negu bet kurios religijos atsiradimą. Vadinasi, ne religiniuose tikėjimuose reikia ieškoti moralės ištakų.
Tas faktas, kad žmonės turi apie 90% tų pačių genų, bet įvairiose žemės rutulio dalyse gyvenančios visuomenės yra tokios skirtingos, pavyzdžiui, kad ir požiūriu į daugpatystę ir vienpatystę, rodo, kad, atsiradus sąmonei, genai nustojo buvę visavaldžiai, kad žmonių gyvenimo būdą jau lemia ne genai, o kultūra.
Kultūros elementų reflikatoriai yra tai, ką Dawkinsas vadina memais. Memai tarpusavyje yra susiję ir veikia (palaiko ar neigia) vienas kitą. Visą veikalą „Savanaudis genas“ persunkia mintis apie mokslinio žinojimo ir religinio tikėjimo memų kovą žmogaus sąmonėje. Pateiksiu keletą tai iliustruojančių ištraukų iš šio veikalo. Jos ryškiai atskleidžia Richardo Dawkinso pasaulėžiūrines nuostatas. Citatų pavadinimai mano prirašyti. Iliustracijos iš interneto (žr. tps://www.google.lt/search?source=univ&tbm=isch&q=genai). J.M.
Dawkins, R. Savanaudis genas (Vilnius: kitos knygos, 2021)
P. 86
Genai ir memai
Kad ir kokios būtų filosofinės problemos, susijusios su sąmone, šioje knygoje galime laikyti, kad sąmonė yra kulminacija, kurią pasiekė tam tikra evoliucijos kryptis, kai išlikimo mašinos įgijo vis daugiau sprendimų priėmimo laisvės nepriklausomai nuo stiprios genų valdžios. Dabar smegenys ne tik kasdien užsiima visais išlikimo mašinos reikalais, bet ir įgijo gebėjimą numatyti ateitį bei atitinkamai veikti. Šios mašinos netgi pajėgia pasipriešinti genų diktatui, pavyzdžiui, gimdyti tiek vaikų, kiek gali. Bet šiuo atžvilgiu žmogus yra ypatingas atvejis <…>.
Ką visa tai turi bendra su altruizmu ir egoizmu? Mėginu rutulioti idėją, kad gyvūnų elgesį — tiek altruistišką, tiek egoistišką — genai kontroliuoja netiesiogiai, bet gana reikšmingai. Nurodydami, kaip turi būti sukurtos išlikimo mašinos ir jų nervų sistemos, genai turi lemiamą poveikį elgesiui. Bet sprendimus, ką reikia daryti kiekvienu konkrečiu momentu, priima nervų sistema. Genai nustato pagrindines politikos kryptis, o smegenys jas įgyvendina. Vis dėlto kuo aukštesnis smegenų išsivystymo lygis, tuo didesnis jų vaidmuo nustatant politiką, tam pasitelkiant tokias priemones kaip mokymasis ir simuliacija. Logiška šios tendencijos baigtis, kurios nė viena rūšis dar nepasiekė, būtų padėtis, kai genai duoda išlikimo mašinai vienintelę bendros politikos instrukciją: daryk tai, ką manai esant tinkama, kad mes išgyventume.
Analogijos su kompiuteriais ir žmogaus priimamais sprendimais yra puikios samprotavimo priemonės. Bet dabar turime nusileisti ant žemės ir prisiminti, kad evoliucija iš tikrųją vyksta pamažu, žingsnelis po žingsnelio, kintant genų išlikimui genofonde. Tam tikras elgesio tipas — altruistiškas arba egoistiškas — gali evoliucionuoti tik tada, kai atitinkamo elgesio genas išlieka genofonde sėkmingiau negu konkuruojantis kito elgesio tipo genas arba alelis. Altruistiško elgesio genas — genas, veikiantis nervų sistemos vystymąsi taip, kad ji būtų linkusi elgtis altruistiškai.
P.223–224, 228
Dievo idėja
Panagrinėkime Dievo idėją. Nežinome, kaip ji atsirado memų fonde. Gali būti, kad ji radosi daugelį kartų vykstant nepriklausomoms „mutacijoms“. Šiaip ar taip, ji labai sena. Kaip vyksta jos replikacija? Verbaline ir rašytine kalba, kuriai padeda puiki muzika bei nuostabūs meno kūriniai. Kodėl ši idėja taip ilgai išlieka? Atkreipkite dėmesį į tai, kad čia kalbama ne apie genų išlikimą genofonde, o apie memo — menų fonde. Bet svarbiausias klausimas toks: kokia Dievo idėjos „ypatybė” suteikia jai tokio stabilumo ir gebėjimo įsitvirtinti kultūrinėje aplinkoje? Į memų fondą patekusio gero memo išlikimą lemia stiprus jo psichologinis poveikis. Jis suteikia pirmu žvilgsniu įtikinamus atsakymus į sudėtingus ir kankinančius klausimus apie gyvenimo prasmę. Suteikia vilties, kad už šio gyvenimo neteisybes bus atlyginta kitame gyvenime. „Visada ištiestų rankų”, pasirengusių padėti sunkiu momentu, vaizdinys egzistuoja tik mūsų sąmonėje, bet būna veiksmingas ne mažiau kaip placebas medicinoje. Tai tik kelios iš daugelio priežasčių, dėl kurių individualios smegenys karta po kartos nepaliauja kopijuoti Dievo idėją. Dievas egzistuoja kaip memas, pasižymintis gebėjimu ilgai išlikti, kitaip sakant, dideliu užkrečiamumu žmonių kultūros suformuotoje aplinkoje.
<…> Kalbant apie genus, genofonde gali atsirasti sujungtų genų kompleksai <…>. Ar kas nors panašaus vyksta memų fonduose? Ar, tarkime, Dievo memas susijungia su kokiais nors kitais memais ir ar toks susijungimas pailgina kiekvieno atskiro memo išgyvenamumą? Bažnytinę organizaciją su jai būdinga architektūra, ritualais, dogmomis, muzika, vaizduojamuoju menu ir rašytine tradicija tikriausiai galime laikyti stabiliu tarpusavyje susijusių memų rinkiniu.
Imkime konkretų pavyzdį: grasinimas pragaro kančiomis — vienas iš tikėjimo doktrinos aspektų, labai sėkmingai daugelį privertęs laikytis religinių priesakų. Daugelis vaikų ir net dalis suaugusiųjų tiki, kad po mirties jų laukia siaubingos kančios, jeigu nevykdys bažnyčios reikalavimų. Tai ypač bjaurus įtikinėjimo būdas, kuris sukeldavo žmonėms stiprų psichologinį stresą viduramžiais, o daliai žmonių daro poveikį ir šiais laikais. Ir tai labai veiksmingas būdas. Nejučiomis kyla mintis, jog jį tyčia sugalvojo makiaveliški dvasininkai, gerai išmokę indoktrinuoti psichologinio poveikio metodais. Bet abejoju, kad dvasininkai tikrai buvo tokie išradingi. Labiau tikėtina, kad nesąmoningi memai užsitikrino savo išlikimą dėl tos pačios savybės, pavadinkime ją negailestingumu, kuri būdinga sėkmingiems genams. Pragaro ugnies idėja išlieka be galo ilgai dėl stipraus psichologinio poveikio. Šis memas liko sukibęs su Dievo memu, nes abu vienas kitą sustiprina ir padeda vienas kitam išlikti memų fonde.
P.230
Nemirtingumas
Po mūsų mirties lieka du dalykai: genai ir memai. Esame sukurti kaip genų mašinos, skirtos perduoti mūsų genus palikuoniais. Bet šis aspektas bus pamirštas po trijų kartų. Tavo vaikas. netgi tavo vaikaitis gali būti panašus į tave, galbūt veido bruožais, muzikiniais gebėjimais ar plaukų spalva. Su kiekviena karta tavo perduotų genų skaičius sumažėja perpus. Labai greitai iš tavo genų liks tik menkučiai pėdsakai. Nors mūsų genai gali būti nemirtingi, genų rinkinys, kuris yra atskirame kūne, neišvengiamai išnyksta. Elžbieta II yra tiesioginė Vilhelmo I Užkariautojo palikuonė. Tačiau labai tikėtina, kad ji neturi nė vieno senojo karaliaus geno. Tad neverta tikėtis nemirtingumo per savo palikuonius. Bet jeigu tau pavyko įnešti savo indėlj į pasaulio kultūrą, jeigu paskelbei puikią idėją, sukūrei dainą, išradai uždegimo žvakę, parašei eilėraštj — tai gali išlikti pirminiu pavidalu dar labai ilgai po to, kai tavo genai bus ištirpę bendrame genų fonde. Kaip pastebėjo George’as C. Williamsas, niekam nerūpi, ar šiandien dar kur nors egzistuoja vienas ir du Sokrato genai. O štai Sokrato, Koperniko ir Marconio memų kompleksai vis dar gyvybingi.
P.389–390
Tikėjimas gali pateisinti viską
Kaip reikėjo tikėtis, protestuodamos dėl mano kritiško požiūrio, tikėjimo aukos apipylė mane lavina laiškų. Tikėjimas taip sėkmingai plauna smegenis, ypač vaikų, savo naudai, kad sunku įveikti jo valdžią žmogui. Bet kas, galų gale, yra tas tikėjimas? Tai proto būsena, kuriai esant žmogus tiki kuo nors – nesvarbu kuo — be jokių įrodymų. Kai yra užtektinai patvirtinančių įrodymų, tikėjimo nereikia, nes įrodymai įtikina. Todėl dažnai kartojamas pasakymas, kad „pati evoliucija yra tikėjimo dalykas”, skamba be galo kvailai. Žmonės įsitikinę, kad vyksta evoliucija, ne dėl noro tikėti, o dėl daugybės ją patvirtinančių kiekvienam prieinamų duomenų.
Sakau, kad tikintieji tiki „nesvarbu kuo”, nes žmonės patiki <…> absurdiškiausais, atsitiktiniais dalykais <…>. Nesakau, kad kiekvienas konkretus žmogus būtinai tiki tuo, kas absurdiška. Būna visaip. Svarbiausia, kad neįmanoma nustatyti absurdiškumo laipsnio, neįmanoma teikti pirmenybės kuriam nors tikėjimo objektui, nes visais atvejais tikima apsieinant be įrodymų. Tai, kad tikram tikėjimui įrodymų nereikia, laikoma didžiausia tikinčiojo dorybe. Būtent todėl paminėjau abejojantį Tomą, kaip vienintelį iš dvylikos apaštalų, vertą pagarbos.
Tikėjimas negali pajudinti kalnų (nors vaikams karta iš kartos iškilmingai tvirtinama priešingai, ir jie tuo tiki). Bet tikėjimas gali pastūmėti žmones į tokią pavojingą beprotybę, kad man jis atrodo panašus į savotišką psichikos ligą. Žmones kartais apima toks stiprus tikėjimas, kad kraštutiniais atvejais jie nori žudyti ir mirti už tikėjimą, ir jiems nereikia jokio kito pagrindo. Howardas Keithas Hensonas sugalvojo terminą „memoidai”, apibūdinantį „aukas, kurias memas taip užvaldė, kad jų pačių išgyvenimas neberūpi <…>. Žmogus gali taip stipriai susitelkti į tikėjimą, kad tampa nejautrus maldavimui pasigailėti, atleisti, netenka bet kokio humaniškumo. Tie, kas nuoširdžiai tiki, kad po kankinio mirties keliaus tiesiai į dangų, praranda net baimės jausmą. Koks galingas ginklas! Religinis tikėjimas nusipelnė atskiro skyriaus karo technikos istorijoje šalia lanko, kovinio žirgo, tanko ir vandenilinės bombos.
