Nuoširdi Ryčio išpažintis, manau, sujaudins ir sudomins mūsų skaitytojus, pakvies juos pasidalinti savo mintimis ir išgyvenimais. Rytis – slapyvardis. Tikroji autoriaus pavardė – svetainės administratoriui žinoma. J.M.

2019 m. gruodžio 22 d., sekmadienis 21:49

Laiškas svetainei „Ateizmas ir ateistai“

Iš pradžių norėčiau pasakyti, jog nusprendžiau likti anonimišku ne dėl to, kad gėdijuosi būti ateistu, bet dėl kitų, asmeniškesnių, priežasčių, kurias rasite perskaitę tekstą. Būdamas 31 metų amžiaus, atvirai ir nuoširdžiai deklaruoju visiems, kam įdomu,  savo nereligingumą ir nematau tame nieko bloga. Žmogus yra laisvas rinktis.

      Gimiau ir užaugau mažame kaimelyje prie pasienio ruožo su Kaliningrado sritimi. Tėvai nebuvo religingi, ir aš neaugau griežtomis religinėmis dogmomis paremtoje šeimoje. Bet kitaip buvo su mano senoliais, ypač senele ir prosenele. Pastaroji mane mokė poterių ir bendrais bruožais aiškino šventąjį raštą. Mano močiutė jau buvo laisvesnių pažiūrų. Vieną kartą jos išsakyta mintis, jog „jei dievas yra visur, kam tada eiti melstis į bažnyčią“, man pravėrė pandoros skrynią, kuri buvo pilna įvairiausių klausimų. Nesu iki galo išklausęs katechizacijos kurso bažnyčioje, nes augant ir bręstant man tokios temos pasidarė nuobodžios ir nebeaktualios.

Augau, brendau ir … „pribrendau“… Tapau priklausomas nuo alkoholio. Ieškodamas pagalbos, atsidūriau religinėje reabilitacinėje bendruomenėje, kur vėl kaktomuša susidūriau su religiniu tikėjimu ir jį puoselėjančiais priklausomais žmonėmis. Jiems maldos ir savęs „aukojimas“ dievui, esą, padėjo išlipti iš alkoholio ar narkotikų liūno. Ši fikcija palietė mane. Nors ir abejodamas pradėjau stengtis įtikėti, praktikuoti maldą ir vaikščioti į bažnyčią. Bet žinote tą jausmą, kai ką nors darai ir viduje kažkas kirba, jog čia ne viskas taip, kaip atrodo…

Nors išėjęs iš tos bendruomenės bei gyvendamas visuomenėje, toliau lankiau kitus dvasinę praktiką propaguojančius susirinkimus, geriau žinomus kaip „Anoniminiai alkoholikai“, man nedavė ramybės nuojauta, jog viskas ne taip… Ten propaguojama taisyklė, jog dievas neturi nei religijos, nei rasės, o yra kažkokia aukštesnė jėga, man padėjo palaipsniui pakilti ir pamatyti vaizdą iš viršaus. Galutinį tašką mano religiniame tikėjime ir daugtaškį ateizme padėjo kultūrologo Yuval Noah Harari knyga „Sapiens: glausta žmonijos istorija“. Šioje knygoje radau atsakymus į klausimus: kas yra religija? Tikėjimas? Kaip šis reiškinys atsirado? Kokios buvo jo priežastys ir pasekmės?

Šios pakilimo bangos vedamas pradėjau ieškoti, su kuo galėčiau pasikalbėti man rūpimais klausimais, ir susipažinau su Jonu Mačiuliu, kuris man davė vertingos informacijos, o, svarbiausia, suvokiau, jog taip mąstau ne aš vienas, jog turiu bendraminčių. Šiandien esu ne tik blaivas fizine prasme, nes nevartoju alkoholio, bet ir dvasiškai – blaiviai vertinu mūsų kultūroje skleidžiamą propagandą apie tikėjimą, religiją ir dvasingumą. Lankau tuos pačius A.A. susirinkimus, bet netikiu nei amžinu gyvenimu, nei kad žmogus turi nemirtingą sielą ar dvasią.

Alkoholis iš manęs atėmė socialinius gebėjimus, ir kad juos susigražinčiau, turiu bendrauti su tokiais pat kaip aš. Tai ir yra didžioji A.A. draugijos paslaptis, o ne „dieviškoji apvaizda“ ar dar kažkas. Mirties bijau, bet tikrai nenoriu gyventi amžinai. Mane tenkina mintis, kad užgesiu kaip elektros lemputė, kuri  išsieikvojo atlikusi savo vaidmenį, šviesdama ir lengvindama žmonių gyvenimą. Džiaugiuosi gyvenimu čia ir dabar. Pripažįstu, jog nežinau visko, bet stengiuosi sužinoti kuo daugiau ir įsiklausyti į įvairiausius patarimus. Bloga patirtis – taip pat patirtis! Netikėjimas į dievą mane išlaisvino, mokausi priimti visus homo sapiens tokius, kokie jie yra, nesvarbu rasė, lytis, lytiškumas, tikėjimas, tautybė. Visi esame palikuonys tų medžiotojų ir rankiotųjų, klaidžiojusių prieš tūkstančių tūkstančius metų po mūsų žemę.

Nekariauju su tikinčiaisiais ir jiems neįrodinėju savo tiesos. Nenoriu nusileisti iki jų lygio. Džiaugiuosi, jog ateistų daugėja tarp jaunų žmonių globaliu mastu. Reikia laiko, nes tikėjimas įsigalėjo ne per vieną šimtmetį, tai ir mūsų idėjos turi turėti laiko, kad prasiskintų kelią. Tikiuosi – mano tekstas bus įdomus ir naudingas išgyvenantiems pasaulėžiūros lūžį. Svarbiausia žinoti, jog esi ne vienas, ir nebijoti apie tai šnekėti.

Tinklapio „Ateizmas ir ateistai“ pradžioje yra labai paprasta, tačiau daug pasakanti Gėtės citata: „Gyvenimo prasmė – pats gyvenimas“. Verta į ją įsiklausyti. Gyvenimas –  tik vienas, ir mūsų laikas jame labai ribotas, todėl išnaudoti jį reikia prasmingai, nesigainioti fėjų ir vienaragių, geriau, sakykim. prisidėti prie klimato kaitos mažinimo ar jūsų bendruomenėje esančio vaikų darželio renovacijos. Viskas mūsų pačių rankose.

Ačiū, kad perskaitėte, o gal ir atsiliepsite.   Rytis