Labai džiaugiausi,  kai Feisbuko paskyrose pastebėjau skyrelius Lietuvos ateistai, Lietuvos ateistų sąjunga. Vadinasi, pagalvojau, Lietuvoje ateistinė savimonė gyva, vis daugiau randasi blaiviai mąstančių jaunų žmonių, gebančių ant satyros smaigalio patupdyti šiuolaikinius religinius fanatikus ir šiuolaikines davatkas. Tiesa, mano entuziazmas šiek tiek priblėso, kai pastebėjau, kad pastarieji, t. y. mano įvardyti fanatikai ir davatkos, net ateistinėse paskyrose stengiasi duoti toną ir ne visada sulaukia tinkamo atsakymo. Tačiau  jiems vis dėlto tenka nuryti nemenką ironijos dozę, kurią atseikėja ateistiškai nusiteikę asmenys, nors neretai ir prisidengę slapyvardžiais. Ką gi – man belieka jiems palinkėti drąsos ir neleisti atšipti liežuviams.

_____________________________________________________

Marius Balkevicius

Administratorius · Liepos 3 d., 08:15

Lengviausia pasikliauti Kristumi po 12 cm neperšaunamu stiklu ir keliais šimtais apsaugos darbuotojų.

____________________________________________________

Aš sutinku su tais, kurie teigia, kad šiuolaikiniai žmonės  ne tik neturi laiko, bet  ir nerodo didesnio noro skaityti rimtesnę literatūrą. Mes iš tikrųjų gyvename žiūrėjimo, o ne skaitymo epochoje. Mus labiau pagauna vaizdas, o ne rimtas argumentuotas žodis, skambi frazė, o ne loginė išvada. Todėl aš negaliu prieštarauti tokio formato bendravimui net ir tokios rimtos tematikos puslapiuose, kokie yra Lietuvos ateistai, Lietuvos ateistų sąjunga, ir pats į juos rašau.

______________________________________________________

__________________________________________________

Bet kartu negaliu nepaprieštarauti kai kuriems tiek savo feisbukinių korespondentų, tiek ir savo pašnekovų įvairiomis aplinkybėmis išsakytiems teiginiams. Apibendrindamas aš juos įvardinčiau skepticizmu ateizmo teorijos ir istorijos sklaidos atžvilgiu. Kuo jis pasireiškia?

 Vieniems atrodo, kad neįmanoma moksliškai kalbėti apie tai, ko nėra, kuo galima tik aklai tikėti, t, y, apie dievą ir viską, kas su juo susiję. Kartu pripažįstama, kad religija, kaip istorinis ir psichologinis reiškinys, vaidinęs ir tebevaidinantis svarbų vaidmenį visuomenės ir atskiro žmogaus gyvenime, gali ir turi būti analizuojamas socialinių mokslų (filosofijos, logikos, istorijos, etnologijos, etikos, psichologijos). Gamtos mokslai  taip pat vaidiną svarbų vaidmenį analizuojant religinį pasaulėvaizdį.  Bet kuo čia dėtas ateizmas? – klausia jie. Ogi tuo, kad daugelis atsakymų į šių mokslų keliamus klausimus priklauso  nuo to, ar tyrėjai į savo analizuojamus reiškinius žiūri kaip į dieviškojo apreiškimo, „dievo kūrybos“ rezultatą, ar kaip į natūraliai susiformavusius, veikiant gamtos ir visuomenės dėsniams, be jokio dievo įsikišimo. Ateizmo, kaip mokslo, specifika ir prerogatyva – religijos esmės, socialinių ir gnoseologinių, psichologinių atsiradimo, evoliucijos priežasčių ir vaidmens istorijos bėgyje analizė, religijos šaltinių bei vaizdinių interpretacija. Negi  visais tais klausimais pasitikėsime teologija ar jos atmainomis – teologizuojančia filosofija ar filosofuojančia teologija. Ateizmas nėra, kaip dažnai sako jo oponentai, tik aklas tikėjimas, kad dievo nėra, o yra  religijos fenomeno įvairiapusis paaiškinimas.

Antri mano, kad, pavyzdžiui, Biblijos ar krikščionybės istorinė ar kritinė analizė yra panaši į įrodinėjimą, kad „senelio šalčio nėra“, ir šiandieniniai ateistai tik kartoja seniai išsakytas, visiems žinomas tiesas. Spėju, kad čia turima omenyje, jog šiuolaikinė visuomenė yra suaugusi ir jau nebetiki biblinėmis sakmėmis, Pirma, tikinčių religinėmis dogmomis dar apstu. Antra, religija, kaip istorinis ir kultūrinis reiškinys, kinta kartu su visuomene  ir jos kultūra. Prisiminkime čia, kad ir, pavyzdžiui, dievo, pragaro, rojaus vaizdinių evoliuciją, bažnyčios socialinio vaidmens kaitą istorijos bėgyje ir t.t.

O kai dėl Biblijos šiuolaikinės analizės, tai verta prisiminti didžiojo Hegelio žodžius: „Biblija yra tarytum vaškinė nosis, į kurią pusę nori, į tą ir pasuksi“. Žodžiu, Biblija visais laikais ta pati ir ne ta pati. Ji su kiekvienu istoriniu laikotarpiu prisodrinama ir naujos teologinės interpretacijos ir ją skaitančių eilinių žmonių pasaulėjautos ir intelekto. Todėl nereikia stebėtis. kad  kiekviena karta ją vis analizuoja, prirašo ir prirašys šimtus knygų, sukurs dešimtis kino filmų. Tarp jų bus daug apologetinių, bet bus ir kritinių, analitinių bei satyrinių. Be to, nereikia užmiršti įgimto žmogaus smalsumo. Jis negali tenkintis tuo, ką perskaitė kitų traktatuose, jis vis nori įsitikinti pats. Todėl ir atsiranda žmonių, kurie pašvenčia savo gyvenimą, atrodytų, jau seniai ištyrinėtiems dalykams. Garbė jiems! Ir dar. Žmogus niekada, anot Spinozos, neįveiks savo „prigimtinės ydos“ – noro pasidalinti su kitais tuo, ką sužinojęs. Kaip to geriausias įrodymas – tas pats feisbukas.

Tretiems neduoda ramybės klausimas, kas galėtų skaityti analitinius ateistinius straipsnius – patys ateistai ar jų turinio nepriimantys krikščionys ir kitų religijų išpažinėjai? Taip tiesmukai iškėlus klausimą. gali pasirodyti, jog  tokie straipsniai niekam nereikalingi. Bet neskubėkim.

Katalikų bažnyčia, kurios vienas iš teiginių – „palaimintas nežinojimas“, religijos reikaluose  vis dėlto  nepasikliauja „dievo  valia“, „šventos dvasios veikimu“, o nuo  pat kūdikystės stengiasi diegti religiją į žmonių sąmonę, yra sukūrusi mokyklinio ir akademinio jaunimo religinio švietimo  ir auklėjimo sistemą. Religijos ir bažnyčios glorifikacijai ir ateistinės minties menkinimui stengiasi pajungti net dėstomus dalykus, organizuoja įvairius religijos propagandos centrus, tame tarpe ir internetinėje erdvėje.

Atrodytų, esant tokiai beatodairiškai religinei propagandai, Lietuvoje neišvengiamai turėtų susidaryti situacija, verta žymiojo portugalų rašytojo José Saramago absurdo plunksnos: prisiminkim jo lietuvių kalba išleistus romanus „Kai mirtis pasišalina“, „Aklumas“, „Praregėjimas“. Taigi, sekdami rašytoju, įsivaizduokim: žmonės nuo pat gimimo iki mirties girdi vien religijos apologetų teiginius. Visus apima pomirtinio gyvenimo (dangaus, pragaro) psichozė, velnio baimė, Egzorcistų daugybė, bet ir jų nepakanka. „Apsėstieji“ raunasi plaukus. Kokia išeitis?  Pagal Saramagą žmonės paprastai tokiose beviltiškose situacijose veržiasi į normalias užsienio valstybes, pavyzdžiui, į tas, kur mirtis dar egzistuoja. Įsivaizduojama Lietuvos situacija, matyt, paakintų valdančiuosius priimti įstatymą, reikalaujantį  vadovautis racionaliu mąstymu, nes į užsienius ir taip išsilakstė trečdalis gyventojų.

Bet viliuosi, kad tokia mano vizija ir liks tik vizija. Juk mano apibūdintoje pasaulėžiūrinio auklėjimo atmosferoje augo ir aktyviausi paskyrų Lietuvos ateistai, Lietuvos ateistų sąjunga dalyviai. Jų kritinio mąstymo neužgožė religinė mistika. Drįstu manyti, kad  daugelis ateistiškai ar bent laisvamaniškai nusiteikusių šiuolaikinių jaunų žmonių supranta, kad neužtenka vien „sveiko proto“, paprasto netikėjimo į dievą, o reikia fundamentalesnių žinių apie religiją ir  ateizmą. O iš kur jų gausi, jei nebūsi skaitęs ateizmo klasikos (pavyzdžiui, kad ir Lukrecijaus Karo „Apie daiktų prigimtį“ (liet. 1964),  Barucho Spinozos „Teologinio-politinio traktato“ (liet. 2017), Liudvigo.Fojerbacho veikalo „Krikščionybės esmė“ (liet. 1985), šiuolaikinių užsienio ateistų (pavyzdžiui, vadinamųjų „naujųjų ateistų“) kūrinių. Šiuolaikiniai žmonės važinėja po pasaulį, moka užsienio kalbas, naršo po internetą ir dalinasi kilusiomis mintimis su savo tikrais ar įsivaizduojamais draugais. Net rašydami  religiją pašiepiančius kalambūrus ir šmaikščias sentencijas, jie turi omenyje turėti savo susidarytą religijos sampratą. Jai susidaryti jiems nepakenktų paskaityti ir vieno kito lietuvių autoriaus ateistinį opusą.

______________________________________________________

India Atheists

Liepos 17 d., 17:30

Į feisbuką įkėlė Mindaugas Shiaurys 2019 liepos 19 d.

________________________________________________

Nors religinės propagandos chore ateistų balsas – tik uodo cypsėjimas, bet, manau, vienaip ar kitaip jis išgirstamas. Žinoma, nereikia galvoti, kad jį išgirdęs ar pasikalbėjęs su kitaip galvojančiu, tikintysis pakeis savo pažiūras. Pasaulėžiūros formavimasis – sudėtingas dalykas. Žmogaus įsitikinimų pagrindas – jausmai, emocinis santykis su tikrove. Tai liečia ne tik religinius, bet ir ateistinius įsitikimus. Mūsų tikrovė, kad ir paradoksalu, palanki jiems formuotis. Religinės propagandos atakos, aplinkos spaudimas, religinių švenčių ir tradicijų vilionės – kaskart iš kiekvieno pasaulietiškai mąstančio žmogaus, ypač jauno, reikalauja asmeninio apsisprendimo ir elgesio, neinant į kompromisus su savo sąžine.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį