Tęsiame straipsnių seriją apie šiuolaikinius mąstytojus, kurių kūrinių yra išversta į lietuvių kalbą ir kurie save laiko ateistais, savo kūrybą grindžia ateistinėmis nuostatomis, išsako vienos ar kitos situacijos ateistinį vertinimą. Anksčiau esame rašę apie amerikiečių psichologo Irvino Yalomo ateizmą (žr. http://ateizmasirateistai.lt/irvino-davido-yalomo-kurybos-pasauleziurine-reiksme/).

Slavojus Žižekas (slovėnų kalba slaʋɔj ʒiʒɛk) gimė 1949 m. Slovėnijos sostinėje Liublianoje. Baigė Liublianos universiteto filosofijos fakultetą. Vėliau, išvykęs į Paryžių, gilinosi į garsaus prancūzų psichoanalitiko Žako Lakano (Jacques Lacan, 1901–1981) teoriją. Be Liublianos universiteto, S. Žižekas dirbo ar tebedirba įvairiuose Europos ir Amerikos universitetuose. Jo tyrimų sritys – Europos filosofija, jos istorija, įskaitant marksizmą ir hegelianizmą, politikos teorija, kultūros studijos, psichoanalizė, kino kritika, teologija. S. Žižekas save vadina politiniu radikalu, kritikuojančiu kapitalizmą, neoliberalizmą ir politinį šunuodegiavimą. Jo kūriniai savo turiniu ir forma yra sinkretiški. Juose jungiami įvairūs, dažnai priešingi filosofiniai, religiniai, visuomeniniai požiūriai, mokslinis akademinis stilius persipina su kasdienine kalbėsena. Jo kūriniai populiarūs įvairiuose gyventojų sluoksniuose bei yra įgiję tarptautinį prestižą ir turi gausią auditoriją. Internetiniuose portaluose jis net vadinamas žymiausiu ir populiariausiu šiuolaikiniu filosofu. Jo minčių dėstymo būdas paradoksalus, ne iš karto skaitytojų priimamas ir suprantamas. Kaip rašo žinovai, ypač tai liečia jo paskaitas, pokalbius, kurių tikslas išprovokuoti, sudominti klausytojus.

Lietuvių kalba yra išleista keletas Slavojaus Žižeko knygų: „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“: darbų rinktinė (sudarė ir iš anglų k. vertė Audronė Žukauskaitė. – Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, 383 p.), „Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą“: esė (iš anglų k. vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. – Kaunas: kitos knygos. 2010, 199 p.). „Smurtas“ (iš anglų k. vertė.Andrius Bielskis, Nida Vasiliauskaitė, Aušra Požėraitė) – Vilnius: Demos, 2010, 232 p.), „Iš pradžių kaip tragedija, o paskui kaip farsas“ (iš anglų k. vertė Nida Vasiliauskaitė. – Kaunas: kitos knygos, 2013, 188p.). Be išvardintų S. Žižeko knygų, jo straipsnių politikos, meno,  religijos klausimais yra paskelbta įvairiuose lietuviškuose žurnaluose, rinkiniuose, internetiniuose portaluose. Ypač jį yra pamėgę ir noriai eksploatuoja „Bernardinai.lt“.

Slavojaus Žižeko ateistinių idėjų analizę noriu pradėti lietuvių kalba neišleisto traktato ar esė „Nuo Jobo prie Kristaus“ (angl.„From Job to Christ“) citata, teigiančia, jog skirtingų epochų ir kultūrų ateizmas skiriasi dėl jo kritiškai analizuojamos religijos skirtumų.

„Tradiciniame ateizme Dievas miršta žmonėms, kurie nustoja juo tikėti. Krikščionybėje Dievas miršta pats sau. Peteris Sloterdijkas (vokiečių filosofas, g. 1947, liet. Ciniškojo proto kritika, 1999 – J.M.) buvo visiškai teisus, atkreipęs dėmesį į tai, kad kiekvienas ateizmas yra pažymėtas tos religijos, kurią neigdamas susiformavo. Yra specifinis žydų švietėjų ateizmas, kurį puoselėjo didieji žydai nuo Spinozos iki Froido, yra protestantizmo paveiktas ateizmas – tikros atsakomybės ir pasitikėjimo savo pačių jėgomis ateizmas, skausmingai suvokus, jog neegzistuoja išoriniai sėkmės garantai (nuo Frydricho Didžiojo iki Heidegerio „Būties ir laiko”. Yra katalikybės įtakotas ateizmas, yra islamiškų šalių ateizmas (musulmonai turi puikų žodį dėl ateistų, paraidžiui reiškiantį „tie, kurie tiki į nieką“) ir t. t. Kol religijos išlieka religijomis, tarp jų negali būti jokios ekumeninės taikos – tą taiką galima pasiekti tik per jų ateistinius dvynius. Tačiau krikščionybė pasirodo esanti išimtis iš šios taisyklė: ji refleksiškai ateistines abejones nukreipia į patį Dievą. Savo šauksmu „Tėve, kodėl mane apleidai?” Kristus išsako tai, kas krikščioniui yra pati baisiausia nuodėmė: jis abejoja savo tikėjimu. Kitose religijose yra žmonių, kurie netiki į Dievą, bet tik krikščionybėje Dievas netiki pats savimi“ (versta iš:  http://www.logosjournal.ru/arch/28/82_11.pdf).

Lietuviškoje spaudoje ir internetinėse svetainėse yra nemažai Žižeko veikalus aptariančių straipsnių. Juose , be kita ko, pažymima, kad filosofas didelį dėmesį skiria religijai, ypač rašydamas apie musulmoniškųjų ir krikščioniškųjų šalių gyventojų santykius terorizmo grėsmės bei pabėgėlių problemos kontekste. Tačiau lietuviškuose atsiliepimuose apie Žižeką apeinamas jo ateizmas, nutylima, kad jis save laiko kovingu, t. y. aktyviu ateistu. Priešingai – lietuviškoje žiniasklaidoje stengiamasi išryškinti jo prieštaringus pasisakymus apie ateizmą. Štai trumpame atsiliepime apie S. Žižeko knygą „Sveiki  atvykę į Tikrovės dykumą“ (žr. http://www.satenai.lt/2010/10/01/slavojus-vs-slavojus/) iš šios knygos 113 puslapio cituojama: „Paskutiniuose savo Ortodoksijos – kraštutinio katalikiškos propagandos pavyzdžio – puslapiuose jis [Gilbertas K. Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton, 1874–1936, anglų rašytojas, žurnalistas, katalikybės apologetas, išleidęs daug įvairaus pobūdžio knygų, liet. „Ortodoksija“, leid. Aidai, 1998; „Žmogus, kuris buvo Kevirtadienis“, leid. Katalikų pasaulis, 2004 ir kt. – J.M.) ] parodė, kokioje fundamentalioje aklavietėje atsidūrė pseudorevoliucingi religijos kritikai: iš pradžių jie pasmerkia religiją kaip priespaudos formą, keliančią grėsmę žmogaus laisvei; tačiau, bekovodami su religija, yra priversti atsižadėti pačios laisvės ir paaukoti kaip tik tai, ką norėjo apginti – galiausiai ateistų teorinio ir praktinio religijos neigimo auka tampa ne religija (kuri ir toliau ramiai gyvuoja), bet pati laisvė, kuriai tariamai buvo iškilusi grėsmė. Radikalaus ateisto visata be religinės referencijos tampa pilka egalitarinio teroro ir tironijos visata“.

Cituodamas šią S. Žižeko išskirtą religijos gynėjo Čestertono mintį, išsakytą 1908 m., „Šiaurės Atėnų“ autorius „pamiršta“ S. Žižeko priekaištą jau šiuolaikiniams katalikiškiesiems ortodoksams: „Pirmiausia čia reikėtų pridurti, kad lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pačius religijos advokatus: kiek fanatiškų religijos gynėjų iš pradžių nuožmiai puldavo šiuolaikinę pasaulietinę kultūrą, o galiausiai atsižadėdavo pačios religijos (t. y. netekdavo bet kokios prasmingos religinės patirties)? Ir argi ne tiesa, kad, griežtai homologiniu būdu, liberalūs kovotojai taip trokšta sunaikinti antidemokratinį fundamentalizmą, kad galiausiai atmeta pačią laisvę ir demokratiją, kad tik galėtų toliau kovoti su terorizmu? Jie taip aistringai siekia įrodyti, kad nekrikščioniškas fundamentalizmas kelia didžiausią grėsmę laisvei, kad yra pasiryžę reikalauti, jog vėl imtume ir apribotume savo pačių laisvę čia ir dabar mūsų tariamai krikščioniškose visuomenėse. Teroristai pasirengę sunaikinti šį pasaulį iš meilės kitam, o mūsų kovotojai su terorizmu pasirengę sunaikinti savo pačių demokratinį pasaulį iš neapykantos musulmonų kitam“ (p.114).

Šis iškalbingas sugretinimas atitinka S. Žižeko mėgstamą paradoksą: „Aš, ateistas, pasirengęs melstis už kiekvieną tikintįjį“. Žodžiu, ne ateizmas ir ne religija, filosofo nuomone, yra svarbiausia, o žmogaus laisvė, teisė gyventi laisvame, demokratiškame pasaulyje. Čia S. Slavojus Žižekas yra tikras Markso sekėjas, nors, kaip rašo jo kūrybos žinovai, jis ir neigiamai jį vertina. Marksas rašė, kad dangaus kritika turi virsti žemės kritika, religijos kritika – teisės kritika, teologijos kritika – politikos kritika. Ne religijos forma ar kryptis (šiuo atveju islamas) yra terorizmo ar tautų nesantaikos pagrindas.

Tačiau S. Žižekas nesako, kad religija, kaip tam tikra ideologija ir psichologija, čia niekuo dėta. Knygos „Smurtas“ skyriuje, paradoksiškai pavadintame „Anoniminė ateizmo religija“ (p. 126–136), jis rašo: „Ilgą laiką mums buvo sakyta, kad be religijos esame tik egoistiški gyvuliai, kovojantys už savo teritoriją, vienintelė mūsų moralė – vilkų gaujos; tik religija gali mus pakylėti į aukštesnį dvasinį lygį. Šiandien, kai religija iškyla kaip pagrindinis kruvino smurto visame pasaulyje šaltinis, nuolatiniai patikinimai, esą krikščionių, musulmonų ar induistų fundamentalistai tik netinkamai taiko ar iškreipia kilnią dvasinę jų religijos žinią, pradeda įgristi“. Ir autorius iškelia klausimą, nuolat kirbėjusį visų laikų ateistų galvose: „Gal toji tariamai tramdanti jėga, priverčianti mus kontroliuoti savą smurtą, yra slapta jo kurstytoja?“ Jeigu taip, tai nieko verti plačiai paplitę patarimai „apvalyti autentišką religijos šerdį nuo jos politinės instrumentalizacijos“, kad problema būtų išspręsta.

Nieko panašaus. sako autorius. Primindamas religijų istoriją, analizuodamas situaciją po teroristinio išpuolio Paryžiuje prieš žurnalą „Charlie Hebdo“, S, Žižekas daro išvadą, kad religinio tikėjimo pagrindu tautų santarvė negalimà. „Negãlima būti „religingam apskritai“. Galima tikėti tik tam tikru (-ais) dievu (-ais) kitų dievų sąskaita“. Todėl „ar ne pats laikas būtų atkurti ateizmo, galbūt vienintelio mūsų šanso susitarti taikiai, orumą?“Žižekas daro pagrįstą priekaištą Europos Sąjungos institucijoms, kurios Europos Konstitucijos preambulėje paminėjo judaizmo, islamo, antikos ir krikščionybės palikimą kaip svarbiausius europietiško paveldo komponentus, bet „užmiršo“ įrašyti „ patį vertingiausą modernios Europos palikimą – ateizmą. neabejotinai vieną iš Europos palikimo elementų, dėl kurių verta kovoti. Moderni Europa unikali tuo, kad tai pirmoji ir vienintelė civilizacija, kurioje ateizmas yra visiškai teisėta pozicija, ne kliūtis užimti jokį viešą postą“.

Viena iš šios „kovos“ linijų – moralė. Šiandien morale grindžiama ir religinių teiginių teisingumo, ir reikšmingumo klausimai. Labai populiaru kartoti didžiojo rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ tezę: jeigu Dievo nėra, viskas leista. S. Žižekas teigia, kad yra visiškai priešingai. „Nūdienis terorizmas moko, kad jei yra koks nors Dievas, tai viskas, netgi šimtų nekaltų praeivių susprogdinimas, yra leista tiems, kurie tvirtina veikią tiesiogiai Dievo vardu, kaip jo valios instrumentai“. Tik tiesioginiu ryšiu su Dievu įmanoma pateisinti „žmogiškų“ suvaržymų ir sumetimų pažeidimus. „Jeigu nėra jokių etinių standartų, negrindžiamų tavo tikėjimu Dievu ir meile jam, visuomet tyko pavojus, kad savo meilę Dievui panaudosi kaip pačių baisiausių poelgių legitimaciją“.

Pasaulietinė moralės samprata visai kita. Štai Žižeko pateikiama jos apoteozė: „Moralus poelgis pagal apibrėžimą yra savitikslis…. Europietiško ateizmo istorija, nuo jo graikiškų ir romnėniškų ištakų, Lukrecijaus De rerum natura iki modernių klasikų, tokių kaip Benedictas Spinoza, moko orumo ir drąsos. Kur kas labiau nei atsitiktiniai hedonizmo protrūkiai ją ženklina karčios kiekvieno žmogaus gyvenimo baigmės įsisąmoninimas, nes nėra jokio aukštesnio autoriteto, stebinčio mūsų likimus ir garantuojančio laimingą pabaigą. O ateistai savo ruožtu stengiasi formuluoti džiaugsmo žinią, kuri kyla ne iš bėgimo nuo tikrovės, o iš jos priėmimo ir gebėjimo kūrybiškai surasti joje sau vietą, Šita materialistinė tradicija laikytina unikalia dėl būdo, kuriuo kuklų supratimą, jog nesame visatos valdovai, o tiktai ‘daug didesnės visumos dalys, neapsaugotos nuo atsitiktinių likimo posūkių, ji sujungia su pasirengimu prisiimti sunkią atsakomybės naštą už tai, ką darome su savo gyvenimais“.

Dar viena problema, kuri aktualiai iškyla mūsų laikais ir kurią aptaria S. Žižekas,, tai pasaulėžiūrinės tolerancijos problema.

Šiek tiek nukrypdamas, bet vis dėlto į temą pateiksiu čia kaip pavyzdį Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchų vis išsakomą reikalavimą ką nors nepatinkančio jiems uždrausti įstatymu. Pastaraisiais mėnesiais pretekstu tam tapo režisieriaus Emilio Vėlyvio rengiamas šou, kuriame figūruoja ir katalikybės adoruojami personažai. Klerikalai šaukia: „Įžeidinėjami tikinčiųjų jausmai!“ Ką kita sugalvosi!

Slavojus Žižekas šiuo klausimu kategoriškas. „Nors tikras ateistas nejaučia jokio poreikio reklamuoti savą poziciją šokiruodamas tikinčiuosius šventvagiškais pareiškimais, jis taip pat nesutinka Muhamado karikatūrų problemos paversti pagarbos kitų įsitikinimams problema. Pagarba kitų įsitikinimams, kaip didžiausia vertybė, gali reikšti tik viena iš dviejų: arba mes elgiamės su kitu globėjiškai ir vengiame jį įskaudinti, idant nesugriautume jo iliuzijų, arba laikomės reliatyvistinės daugialypių „tiesos režimų“ pozicijos, kaip nepagrįstą agresiją diskvalifikuodami bet kokį aiškų ir atkaklų įsitikinimą tiesa“.

Kaip žinome, islamiškiesiems teroristams, užpuolusiems „Charlie Hebdo“ redakciją, pasipriešino visa Europa. O kas pasipriešins lietuviškiems klerikalams, pasiryžusiems užčiaupti burną kiekvienam kitaip galvojančiam? Juk net kai kurie liberaliau nusiteikę politikai mano, kad Lietuvoje religijos atžvilgiu taikytini kiti standartai, negu, pavyzdžiui, Ispanijoje, Prancūzijoje ar kurioje nors kitoje Europos valstybėje.

Taigi Slavojus Žižekas aktualus ir pas mus.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį