Jau kelinta savaitė spaudoje pateikiami Lietuvos gyventojų surašymo 2021 m. duomenys. Tarp jų ir duomenys apie gyventojų religinį tikėjimą. Štai jie:

Lietuvos gyventojai oficialiais duomenimis save priskyrė šioms religinėms bendruomenėms:

Santykis su religija procentais  2011 metai        2021 metai
Romos katalikų 77,23 74,19
Stačiatikių ortodoksų 4,11 3,75
Kitoms 2,39 2,29
Nė vienai 6,14 6,11
Nenurodė 10,13 13,66

 

Spaudoje duomenys paprastai suapvalinami ir rašoma: 74% šalies gyventojų save priskiria Romos katalikų bendruomenei, 4%  – stačiatikiams, 6% gyventojų savęs nepriskyrė nė vienam tikėjimui, o 14% nenurodė, koks jų tikėjimas.

Atkreipkite dėmesį į žurnalistų ir surašymą vykdžiusių asmenų vis kartojamą frazę „save priskyrė“ ar „nenurodė, koks jų tikėjimas“. Ar tai tiesa?

Kad atsakytume į šį klausimą, turime prisiminti šiųmečio gyventojų surašymo metodiką.

Kaip teigiama Oficialiosios statistikos portale (žr.https://osp.stat.gov.lt/gyventoju-ir-bustu-surasymai1), surašinėtojai gyventojų nelankė. Pirmą kartą surašymas buvo atliktas remiantis įvairių valstybės registrų ir infor­macinių sistemų duomenimis. Visi duomenys buvo paimti iš 13 registrų, 5 informacinių sistemų, taip pat jtraukta nakvynės namų informacija. Tai Gyventojų, Nekilnojamojo turto, Mokinių, Studentų, Pedagogų registrų, „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Privalomojo sveikatos draudimo, Socialinės paramos šeimai, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos, Lietuvos darbo biržos, Nakvynės namų informacinių sistemų ir kt. duomenys. Kaip teigia Surašymo vykdytojai, nė vienas iš čia paminėtų registrų ar sistemų, laikydamiesi Lietuvos konstitucijos, nefiksuoja religinės žmogaus priklausomybės. Bet kas čia žino?! Juk ir pats klausimo apie  piliečio  religinį tikėjimą įtraukimas į Gyventojų surašymo programą yra Lietuvos Konstitucijos, deklaruojančios piliečių sąžinės laisvę ir žmogaus pasaulėžiūrinių pažiūrų privatumą, pažeidimas.

Anot tyrėjų, kadangi  informacijos apie gyventojų išpažįstamą tikėjimą valstybės registruose nėra, buvo pasinaudota statistiniu tyrimo metodu. Statistinis tyrimas vyko dviem etapais. Š. m. sausio – vasario mėn. buvo vykdoma internetinė gyventojų apklausa, kurios anketoje buvo ir klausimas apie priklausymą kuriai nors religinei bendruomenei. Anketą užpildė 56 tūkst. gyventojų. Balandžio – birželio mėn. klausėjai apklausė 40 tūkst. namų ūkių, nedalyvavusių internetinėje apklausoje. Apklausta 115 tūkst. gyventojų.  Taigi  iš viso apklausta 171 tūkstantis gyventojų.

Žinant, kad 2021 m. sausio 1 d. Lietuvoje nuolat gyveno 2 810 761 gyventojas, nuo  kurių skaičiuojamas išpažįstančių ir neišpažįstančių religiją žmonių procentas, galima suprasti, koks apgailėtinai mažas piliečių skaičius buvo apklaustas. Todėl kai sakoma, kad toks ir toks visų Lietuvos gyventojų skaičius ar procentas „save priskiria“ prie tos ar kitos religinės bendruomenės ar nepriskiria jokiai, švelniai tariant, blefuojama. Galima suprasti, kai taip rašoma sociologinių apklausų išvadose, bet ten sakoma ne tiek ir tiek „Lietuvos gyventojų“, o „apklaustųjų“, „respondentų“.  Betgi čia visuotinas gyventojų surašymas, kur apibūdinamas (ar save apibūdina) kiekvienas konkretus žmogus, o ne abstraktus statistinis vienetas.

Dar keisčiau tas „save priskiria“ atrodo, kai pamatai, jog į bendrą gyventojų skaičių, nuo kurių skaičiuojami tikinčiųjų ir netikinčiųjų gyventojų procentai, įeina kūdikiai ir nepilnamečiai. Juk net mokyklose pasirenkant tikybą ar etiką, iki sukaksiant 14 metų. sprendžia ne patys vaikai, o jų tėvai. Be to, neužmirština ir ta ypatybė, kad katalikais ir stačiatikiais iki gyvenimo pabaigos laikomi visi pakrikštyti,  o judėjų bendruomenės nariais – visi žydai. Personali narystė fiksuojama tik įvairaus atspalvio protestantiškose bendruomenėse ir iš Rytų šalių perimtų tikėjimų bendruomenėse. Keistai atrodo, kai pavieniai paliudijimai (Gaudijos vaišnavis, rastafaris), filosofinių pažiūrų įvardijimas (teosofas, deistas) ar net pašmaikštavimas (raganius) laikomas priklausymu religinei bendruomenei.

Todėl kad ir vydamas šalin socialiniuose tinkluose išsakomą mintį, negaliu susilaikyti negalvojęs, kad gyventojų surašinėtojams, sprendžiant piliečių priklausymo religinėms bendruomenėms klausimą,  pagrindinis šaltinis buvo katalikų bažnyčios ir kitų religinių bendruomenių informacija. Žinoma, apie tai oficialiuose Gyventojų surašymo dokumentuose neprasitariama, nes tai būtų lygu pripažinimui, kad buvo pažeistas konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo principas. Tačiau man atrodo,  kad tai būtų sąžininga, nes Surašymo duomenų vartotojai aiškiai matytų, iš kur gautos žinios, o surašymo duomenų pateikėjams nereikėtų manipuliuoti statistika ir sąvokomis.

Ypač painiojamos sąvokos „religinė bendruomenė“ (surašymo anketos klausimas „Kuriai religinei bendruomenei save priskiriate?“) ir „išpažįstamas religinis tikėjimas“ Pirmoji sąvoka yra juridinė, administracinė, antroji – vidinio žmogaus įsitikinimo reikalas. Ir jų turinys toli gražu ne visada sutampa. Pavyzdžiui, pagal katalikų bažnyčios kanonus pakrikštytas žmogus amžiams yra laikomas kataliku, nors jis seniai gali būti nustojęs katalikų  tikėjimo ar priėmęs kitą tikėjimą. Todėl tik pats žmogus gali paliudyti savo tikėjimą. Bet šiandien  tikrosios padėties dar ir iš jų nesužinosime. Religijos tyrinėtojų nuomone, Lietuvos žmonių santykį su religija labiau lemia ne egzistencinis poreikis, o sociokultūrinė aplinka. Tikėjimas Lietuvoje labiau yra „socialinis gestas arba kultūrinė inercija“.

Tai iliustruoja, pavyzdžiui, kad ir  prieš Naujuosius Metus transliuota LRT televizijos laida „Lietuva kalba“, gvildenusi klausimą „Ar lietuviai yra tolerantiški kitų konfesijų atstovams?“ (žr. https://www.youtube.com/watch?v=YEK86Ug5zX4). Laidos vedėja specialiai laidai parinktiems „ekspertams“  uždavė klausimą, ar jie praktikuoja savo religiją. Atsakė: praktikuoja kiekvieną dieną – 39%, tik per šventes – 43%, visai nepraktikuoja – 17%. Rimtų sociologinių tyrimų duomenimis,  tų „kiekvieną dieną“ yra dar žymiai mažiau, o padaugėja vadinamoji „pilkoji zona“ – „per didžiąsias šventes“. Matyt, į juos ir orientuojasi spauda, radijas ir televizija. Ta pati LRT televizija visa mėnesį prieš šių metų kalėdas skelbė šūkį „Yra ko laukti!“, matyt, tikėdamasi pakurstyti  ne tik „proginių katalikų“ religines nuotaikas.

Bet grįžkime prie Gyventojų surašymo. Jis, kaip jau rašiau,  gyventojų išpažįstamą tikėjimą nustatinėjo pagal jų priklausymą religinėms bendruomenėms. Todėl yra ir atsakymo variantas apie  nepriklausymą jokiai religinei bendruomenei.

Pagal oficialią surašymo statistiką, teigiamai atsakė į šį klausimą  (tiksliau – surašinėtojai tiek statistinėmis formulėmis priskyrė) 6,11%, arba 171 810, Lietuvos gyventojų. Į minimą klausimą neatsakė (tiksliau taip buvo statistiškai nustatyta) 384 094, arba 13.66%,  Lietuvos gyventojų. Pateiksiu ir  čia paminėto turinio duomenis iš didžiųjų Lietuvos miestų ir 3 rajonų. Rajonai parinkti atsitikinai, o procentai mano paskaičiuoti.

Iš viso gyventojų  Nepriklauso nė vienai religinei bendruomenei  % Neatsakė  %
                      Vilnius 556490 45933 8.3 99056 17.8
Kaunas 298562 17907 6.0 31689 10.6
Klaipėda 152008 17896 11.8 28969 19.1
Panevėžys 89100 7590 8.5 7288 8.2
Šiauliai 100653 10522 10.5 19087 19.0
Pakruojo r. 18827 1855 9.9 2233 11.9
Šilutės r. 39067 1966 5.0 4457 11.4
Šakių r. 26931 1009 3.7 1312 4.9

 

Žinoma, galima spekuliuoti, ką šie skaičiai ar procentai reiškia  – nereligingus, ateistus, neapsisprendusius ir pan. Aš, kad ir turėdamas omenyje jų tikimybinį pobūdį bei galimas įvairiausias jų interpretacijas, laikysiuos Surašymo organizatorių pasiūlytos formuluotės: nepriklauso religinėms bendruomenės. Taip pat, kaip ir jie, traktuojantys priklausymą religinei bendruomenei kaip tos ar kitos religijos išpažinimą, laikysiuos nuomonės, kad nepriklausantys jokiai religinei bendruomenei neišpažįsta jokio religinio tikėjimo.

Žodžiu, nereliginga, ateistinė visuomenės dalis nėra pavieniai asmenys. Vien Vilniuje, net oficialiais duomenimis, jų daugiau negu 140 tūkstančių. Pastebimas ir ateistų aktyvėjimas socialiniuose tinkluose. Oficialioji žiniasklaida (ir televizija, ir laikraščiai bei žurnalai) jų į savo pulapius neįsileidžia. Užtat religijos ar net religinio šarlatanizmo propagandai negailima nei spaudos puslapių, nei eterio. Viliuosi, kad ateityje nereligingoji visuomenės dalis išdrąsės ir  bus principingesnė tiek religinių tradicijų ir švenčių atžvilgiu, tiek išgyvendama ar minėdama svarbiausius savo asmeninio gyvenimo įvykius. Nepasiduos aplinkos spaudimui, kai reikės aiškiai ir nedviprasmiškai išsakyti savo požiūrį  pasaulėžiūros klausimais.

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį