Skaitau dokumentų rinkinį „Steigiamojo seimo darbai“ (Kaunas, 1921). Mane domina ne visi šiame seime svarstyti klausimai, jų buvo daug ir įvairių. Mane domina, atrodytų,  siauras klausimas – sąžinės laisvė, valstybės ir bažnyčios santykis, pasaulietinis ir religinis moksleivių švietimas. Ne, tai nebuvo antraeiliai klausimai, dėl jų virė karštos diskusijos tarp bažnyčiai atstovavusių krikščionių demokratų ir jiems oponuojančių partijų – socialdemokratų, valstiečių  sąjungos, socialistų liaudininkų. Tai buvo kova už demokratijos įsitvirtinimą, laisvos apsišvietusios  asmenybės ugdymą, prieš klerikalizmo įsigalėjimą valstybėje.

Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkiminis plakatas  (iš: ttps://istorijai.lt/lietuvos-valstybes-pagrindu-sukurimas-1918-1922-m-steigiamasis-seimas/)

Kodėl aš skaitau šiuos, atrodytų, senus dokumentus?  Todėl, kad juose prieš 100-tą metų kelti ir spręsti klausimai aktualūs ir šiandien – 2021 metais.

Krikščionys demokratai, svarstant bent kurį klausimą Seime, rėmėsi katalikiškąja teze, jog svarbiausią  vaidmenį visuomenėje vaidina religija: be religijos negali būti dorovės, o be dorovės nėra ir socialinio sugyvenimo. Laikydami religiją valstybės pamatu, krikščionys demokratai visomis išgalėmis priešinosi socialdemokratų deklaruojamam valstybės ir bažnyčios, taigi ir bažnyčios – nuo mokyklos, atskyrimo principui, tikybą laikė pirmaeiliu tarp visų mokyklose mokomų dalykų. Štai pradinių mokyklų įstatymo projekte buvo įrašyta tokia nuostata: „Pradedamojoje mokykloje mokoma tikybos, gimtosios kalbos, skaityti, rašyti … ” (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. rugsėjo 13 d., 122 posėdis, p. 6).

„Būtent, kada pas vaiką gimsta klausimas, iš kur tas ar kitas dalykas atsirado, iš kur tas pasaulis, tada turi būti pasakyta, kad viso to pradžia yra Dievas, ir toks mokymas turėtų eiti ne vien per tikybos pamokas, bet ir per visas kitas pamokas, per visą mokslą“, – įtikinėjo kun. V. Mieleška Steigiamojo seimo narius (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. balandžio 8 d., 78 posėdis, p. 924). Kunigą iš to paties Seimo tribūnos konkretizavo Darbo federacijos atstovas T. Aleliūnas: „Kada aš buvau dar Panevėžio valsčiaus viršaičiu, reikalavau, kad būtų mokykloje tikyba dėstoma. Kitoje mokykloje, kurioje mokytojavo viena  mergaitė, galiu pasakyti tokį atsitikimą. Man esant mokykloje buvo mokinys paklaustas mokytojos: Petruk, kas žmogų kankina ir neduoda ramybės užmigti ir t. t. Vaikas, neilgai mąstęs, atsakė: „Blusos“. Bet mokytoja atsakė: „Ne, vaikeli, jeigu žmogus blogai išauklėtas ir nustoja tikybos ir šventos dvasios, tai tik tas neduoda užmigti ir graužia jo sąžinę” (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. rugsėjo 13 d., 122 posėdis, p. 7).

Savo poziciją krikščionys demokratai ir jų bendraminčiai rėmė bažnyčios kanonų teisės kodeksu. Į tokią argumentaciją taikliai atsakė valstiečių sąjungos atstovas Kazys Kupčiūnas: „Galima sutikti, kad kanonuose toks reikalavimas ir toks pasakymas yra, bet skaitytis Seimui su kanonu nusistatymais, man rodos, nėra reikalo. Jei jau tų kanonų viskas nustatyta, tad mes paskelbkim, kad visas gyvenimas eina kanonų įstatymais ir, ponai, skirstykimės – mūsų darbas užbaigtas! Kam čia mums ginčytis apie tokius žemiškus dalykus?!“ (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. lapkričio 4 d., 137 posėdis, p. 15).

Vincas  Čepinskis  (1871–1940) – lietuvių chemikas ir fizikas, valstybės veikėjas. Kuriant Lietuvos valstybę, aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, buvo Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, 1920–1922 metais Steigiamojo Seimo narys, 1926 m. – švietimo ministras, Lietuvos universiteto kūrėjas, rektorius, profesorius.  Materialistas, rašė mokslo populiarinimo straipsnius į to meto žurnalus „Kosmos“, „Kultūra“ ir kt.

Socialdemokratai, socialistai liaudininkai ir valstiečių sąjunga skelbė pasaulietiškumo principą švietimo srityje. Privalomą tikybos mokymą mokyklose šios partijos laikė kišimusi į piliečių sąžinės laisvę, mokyklos pasaulietiškumo principo pažeidimu, teigė, kad tikyba neturi įeiti į mokyklos programą kaip privalomas dalykas. Šios partijos, siekdamos paspartinti Švietimo įstatymo priėmimą, ėjo ir į kompromisą su krikščionių demokratų reikalavimais. Štai socialistai liaudininkai ir valstiečių sąjunga siūlė tikybos mokyti fakultatyviai. „Tėvai, atiduodami savo vaiką į mokyklą, raštu pareiškia, ar jų vaikai mokysis tikybos, ar ne“ (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. rugsėjo 13 d., 122  posėdis, p. 17). Socialdemokratų atstovas Vincas Čepinskis, savo kalbose  palaikęs reikalavimą pašalinti tikyba iš mokyklos programos, vis dėlto teigė: „Negalima statyti taip klausimo. kad vaikai visai nebūtų mokomi tikybos; ji  turi būti perkelta iš mokyklos į tam tinkamą vietą” (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. lapkričio 4 d., 137 posėdis, p. 14–15). Prieš krikščionių demokratų siūlymą įtraukti į Konstituciją teiginį „Religijos mokslas yra mokyklos programoje“ pasisakė ir kiti Seimo kairiojo bloko atstovai. Štai Vladas Lašas siūlė išbraukti jį kaip konstitucijai netinkantį:  „Priėmus jį, kiekvienoje – net ir specialioje mokykloje, kurios programoje bus nors kiek teorijos dalykų, turės būti įvestas ir tikybos mokymas“ (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1922 m. vasario 24 d., I sesijos 176 posėdis, p. 84).

Vladas Lašas (1892–1966) – gydytojas fiziologas, alergologas, alergologijos pradininkas Lietuvoje.  Kuriant Lietuvos valstybę, aktyviai dalyvavo visuomeninėje politinėje veikloje. Buvo Steigiamojo Seimo narys, priklausęs Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, įėjusiai į LVS ir LSLDP frakcijų bloką. Lietuvos universiteto kūrėjas, profesorius, vėliau – Kauno Medicinos instituto profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys nuo 1946 m. Materialistas. Pažymėtinas jo veikalas „Žmogaus fiziologija“ (1965).

Visiems šiems svarstymams tašką padėjo 1922 m. liepos 21 d. trečiuoju skaitymu 42 balsais prieš 19 priimtas Konstitucijos IX skyriaus 89 paragrafas. Jis skelbė: „Religijos mokymas mokyklose yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai. Religijos privalo būti mokoma pagal reikalavimus tos tikybinės organizacijos, kuriai priklauso mokinys“.

Kitaip ir negalėjo būti – Seime absoliučią daugumą turėjo krikščionys demokratai ir jų sąjungininkai.

Konstitucinis religijos mokymo privalomumo principas buvo nenukrypstamai vykdomas ne tik krikščionių demokratų, bet ir tautininkų valdymo metais. Antai pradžios mokyklų įstatymas skelbė, kad pradžios mokykloje mokoma tikybos, gimtosios kalbos, skaityti, rašyti. Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymas dėstomųjų dalykų tarpe pirmuoju taip pat nurodė tikybą, tarp specialiosiose mokyklose dėstomų bendrojo lavinimo ir specialiųjų dalykų pirmuoju irgi buvo minima tikyba. Tikyba buvo rašoma pirmoje vietoje mokyklų žurnaluose, mokinių dienynuose, mokyklos baigimo pažymėjimuose ir kt. Jau vien tai, kad tikyba, kaip mokymo dalykas, figūravo mokyklų tvarkaraščiuose pirmoje vietoje, skiepijo moksleiviams mintį, jog tikyba turi jei ne didesnę, tai bent lygią vertę su kitais mokomais dalykais.

Socialdemokratai ir kitos antiklerikalinės jėgos nuo pat švietimą liečiančių dokumentų svarstymo pradžios pabrėžė, kad privalomas tikybos mokymas prieštarauja sąžinės laisvės principui. Net ir tuo atveju, jei Įstatymas netikinčiųjų tėvų vaikus atleistų nuo tikybos pamokų, šie vaikai būtų verčiami mokytis tikybos vien dėl to, kad mokykloje susidarytų moralinio nepakantumo aplinka jų ir jų tėvų atžvilgiu. Tai neigiamai veiks vaikų psichologiją (žr. Steigiamojo seimo darbai, 1921 m. lapkričio 4 d., 137 posėdis, p. 13).

Nebuvo pasitenkinama vien  tikybos dėstymu. Buvo reikalaujama visų dalykų dėstymą pajungti religinės pasaulėžiūros ugdymui. Štai kunigo J. Bikino pasisakymas 1938 m. Seime: „Dėl auklėjimo, tai, žinoma, mokyklose turi būti ne tik dėstoma tikybos mokslas, kaip kokia istorija ar geografija, bet jaunimas turi būti auklėjamas krikščioniškoj dvasioj. Nieko negelbės, jeigu tikyba  ir bus dėstoma, bet jeigu kitose pamokose bus tikyba neigiama, tai yra, prieš tikybą varoma agitacija, ir bus vartojami tikybai priešingi vadovėliai (žr. Seimo stenogramos. Antroji nepaprastoji sesija, 1938 m., sausio 31 d., 66 posėdis, p. 20).

Praktikoje tie reikalavimai reiškėsi   gimnazijos baigimo pažymėjimo neišdavimu, kunigams neįtikusių mokytojų atleidimu, kilnojimu iš vienos vietos į kitą.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį