Ne kartą nagrinėjantiems ateizmo ir dvasingumo santykį tenka išgirsti, esą, ateistų  pozityviai tariami žodžiai dvasia, siela skamba keistai, nes dvasia, siela yra religijos prerogatyva. Jos yra teologinės sąvokos. Ir iš tikrųjų, jausdami šių žodžių prasmės religinį prieskonį, jų savo leksikone vengia dažnas ateistas. Bet juk kasdieninėje lietuvių kalboje šie žodžiai vartojami ne tik religiniame kontekste. Štai, pavyzdžiui, liaudies posakiai:  Dažnai lopytas rūbas švarią sielą dengia; Tikroji laimė esti sielos ramybėje; Akys yra sielos veidrodis; Vanduo kūną, o ašaros sielą plauna; Sielą skauda.

Žodis siela, matyt, šiuose posakiuose žmonių suprantamas taip, kaip jis apibrėžiamas Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne: „Siela – tai vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Mums visiems gerai žinomos, šiandien  populiarėjančios ir net tampančios mada mokslo šakos pavadinimas psichologija yra kilęs iš gr. psyche „siela“ „ Ką iš esmės reiškia siela? ,– klausia prancūzų filosofas ateistas André Comté– Sponvilis ir atsako: – Siela, dvasia pačia įprasčiausia reikšme yra gebėjimas mąstyti, mylėti ir juoktis. Būdamas ateistu turiu tokią patį gebėjimą mąstyti, mylėti ir juoktis, kaip bet kas kitas, nepriklausomai nuo to, tikintis jis ar ne“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/andre-comte-sponville-prancuzu-filosofo-interviu-lrt-televizijos-laidai-anapus-cia-ir-dabar/).

Atrodytų, kad klausimas pakankamai aiškus. Siela ir žmogaus psichika yra neatskiriamai susijusios. Tačiau nuo pat  seniausių laikų, nuo tada, kai tik  žmogus pradėjo galvoti apie savo psichikos, dvasinio gyvenimo esmę, buvo  pradėtos kurti įvairiausios teorijos apie jų atsiradimo priežastis. Išsiskyrė 2 kryptys – religinė ir realistinė, paremta stebėjimais, besiplečiančiomis mokslo žiniomis apie visatą, žmogų, jo sąmonę.

Religinis sielos aiškinimas neatskiriamas nuo tikėjimo Dievo ir kitų antgamtinių jėgų egzistavimu, jų lemiama įtaka žmogaus, kaip esybės ir asmenybės, formavimuisi. Štai katalikų katekizme teigiama, kad  siela yra savarankiškas dvasinis pradas, kurį dievas suteikia žmogui gyvybės užsimezgimo momentu. Kiekvieno žmogaus sielą, esą, sukuriąs pats Dievas. Siela esanti nemirtinga, ji nežūva mirštant kūnui, su kuriuo vėl susijungsianti prisikėlimo iš mirusiųjų metu. Krikščionys tiki, kad po mirties dievas atlygins kiekvienam už jo darbus, o svarbiausia – už jo tikėjimo į dievą laipsnį, nuo kurio, esą, priklauso ir žmogaus dorovė žemiškajame gyvenime. Teisuoliams  ir doruoliams, kaip tai supranta bažnyčia, žadamas amžinas gyvenimas rojuje, o nusidėjėlių sielos būsiančios atskirtos nuo Dievo ir pasmerktos amžinai kančiai pragare. Be to, tikima ir skaistykla. kurioje sielos apsivalančios kentėdamos.

Šios katekizminės klišės yra nuolat aiškinamos ir grindžiamos krikščionybės apologetų teologiniuose traktatuose. Jų visų pirmtakas ir neginčijamas autoritetas yra Tomas Akvinietis (apie 1225–1274). Šis scholastas, remdamasis Aristotelio mintimi apie grynąjį intelektą, kaip pirminį esinį, grynai spekuliatyviai sukūrė mokymą apie sielą. Anot Akviniečio, žemiau inteligencijų esančios sielos yra gyvybės ir savaiminio judėjimo pradai, organinių kūnų formos ir pirmieji aktai. Dėl jose esančio intelektinio prado žmonių sielos egzistuoja savarankiškai, atskirai nuo kūno, ir yra nemirtingos. „Kūnui suirus, siela išlieka savo buvime“, – rašo Tomas Akvinietis. Maža to, kiekvieno žmogaus siela, esą, sukuriama kaip konkretaus žmogaus kūno siela, besiilginti jo po mirties bei laukianti jo prisikėlimo.

Visas šias teologines spekuliacijas atmeta ateistinė mintis ir  besivystantys gamtos mokslai. Skaitytojams pateiksiu  dviejų, mūsų svetainėje jau ne kartą minėtų garsių autorių – amerikiečių filosofo Karlio Lamonto ir britų biologo bei fiziologo Ričardo Dokinso  – mintis apie materialaus kūno ir dvasinio gyvenimo sąveiką.

 

Karlis Lamontas (Corliss Lamont, 1902–1995) – amerikiečių filosofas ir visuomenės veikėjas, vadinamojo natūralistinio humanizmo teorijos kūrėjas. Vienas populiariausių, daugeliu kalbų išleistas jo veikalų  – knyga „Nemirtingumo iliuzija“ („The illusion of  immortality“, 1934). Pateikdamas įvairių mokslo sričių faktus, knygos autorius parodo, jog jokia nemirtinga siela neegzistuoja ir kad tai, ką mes vadiname siela, yra tik mūsų sąmonės apraiška.

                     

Ričardas Dokinsas (Clinton Richard Dawkins, g. 1941) –  vienas žymiausių šiuolaikinių gamtos mokslų populiarintojų, natūraliosios evoliucijos teorijos ir jos ateistinio turinio propaguotųjų bei gynėjų.

Remdamasis šiuolaikinės biologijos genų teorija, jis parodo žmogaus sąmonės apraiškų, tame tarpe ir dorovinių nuostatų, natūralų, genetinį pagrindą. Ir tai, ką mes vadiname prigimtinėmis žmogaus savybėmis, kuriomis, galėtume sakyti, reiškiasi siela, pavyzdžiui, gėrio siekimas, empatija, meilė, yra be galo ilgo gamtinių ir socialinių sąlygų nulemto genetinio žmogaus vystymosi rezultatas. Tarp žinomiausių R.Dokinso kūrinių – „Savanaudis genas“ („The selfich Gene“, 1976) ir „Dievo iliuzija“ („The God Delusion“, 2006, liet. 2010).

Karlis Lamontas. Biologija ir fiziologija (ištrauka iš knygos „Nemirtingumo iliuzija“)

Senovės filosofai, kaip ir senovės teologai, sielos ir kūno ryšio klausimą išplėtojo gana detaliai. Šiuo atžvilgiu daug padarė Aristotelis (didysis senovės graikų filosofas, 384 m. pr. m. e. – 322 m. pr. m. e. –  J.M.), Epikūras (graikų filosofas, apie 341 m. pr. m. e.– 270 m. pr. m. e. –  J.M.) ir Lukrecijus (romėnų filosofas ir poetas Lukrecijus Karas (Titus Lucretius Carus, apie 98 –55 pr. m.e. – J.M.). Aristoteliui siela, arba asmenybė, yra kūno forma, tikrovė ar funkcija; siela yra neatsiejama kūno palydovė, be to, tai yra pati kūno gyvastis. Kūnui siela, Aristotelio teigimu, yra tas pats, kas regėjimas akiai ar kirviui sugebėjimas pjaustyti. Kūnas ir siela yra kartu, tačiau ir atskiri vienas nuo kito, kaip vaškas ir įspaudas jame. Nors Aristotelis, kaip to nedaro nei Epikūras, nei Lukrecijus, pažeidžia sielos ir kūno vienovės principą, tvirtindamas, jog egzistuoja kažkoks vadinamasis aktyvusis, nepavaldus mirčiai protas, jis tuo pačiu išsamiai paaiškina, kad likusi siela, įskaitant atmintį ir meilę, žūsta kartu su kūnu. Taigi Aristotelis ryžtingai atmeta bet kokio asmeninio nemirtingumo galimybę, kuriai aiškiai reikalinga meilė bei kitos emocijos ir kuri pirmiausia sietina su atminties išsaugojimu, būtinu tapatumo jausmui bei gebėjimui atpažinti save ir kitus „aname pasaulyje“.

Šiuolaikinis mokslas patvirtina poziciją dėl asmenybės ir kūno neatskiriamos sąveikos,  nors jis iš savo atradimų ir nedaro tiesioginių išvadų dėl sielos nemirtingumo. Biologija galutinai įrodė, kad žmogus – jo protas ir kūnas – yra gamtos dalis, sujungta kilmės ir genealogijos ryšiais su kitais žemės gyvūnais bei, kaip ir jie, išsivystęs per daugybę amžių. Evoliucijos procese pirminė ir pagrindinė svarba priklausė kūnui, neatsižvelgiant į tai, ar kalbame apie pirmąsias gyvybės apraiškas, iš kurių kilo visos kitos gyvybės formos, ar apie aukštesnes roplių ir žinduolių rūšis. Visose žemesnėse gyvybės formose ir daugumoje aukštesniųjų negalime rasti visiškai nieko, kas teisėtai galėtų būti vadinamas protu. Ir aš noriu sutikti su tais mokslininkais ir filosofais, kurie tvirtina, kad protas, t. y. gebėjimas abstrakčiai mąstyti, atsirado mūsų planetoje tik susiformavus žmogui.

Žmogaus proto ir asmenybės vystymasis bei tobulėjimas akivaizdžiai priklauso nuo begalinio žmogaus kūno ir ypač nervų sistemos, susitelkusios galvos, nugaros smegenyse ir jutimo organuose, sudėtingumo. Nustatyta, kad kuo didesnės smegenų ir jų didžiųjų pusrutulių žievės apimtys viso gyvūno kūno atžvilgiu ir kuo sudėtingesnė jų struktūra, tuo aukštesnė ir lankstesnė gyvybės forma. Šiuo metu santykinis smegenų dydis ir sudėtingumas, taip pat ir jų gebėjimų plotis savo vystymosi kulminaciją yra pasiekę žmonėse. Ir tikėtina, kad jei kada nors žemėje pasirodys koks nors gyvūnas, labiau išsivystęs negu žmogus, jis turės labiau išsivysčiusias smegenis, taigi ir protą, nei  dabartinis žmogus.

Patikimais skaičiavimais tam, kad žmogaus kūnas išsivystytų iš žemesnių gyvybės formų, prireikė mažiausiai dviejų milijardų metų.  Šio vystymosi procese atsirado organizmas, kuris išsiskiria nuostabiu sudėtingumu ir kurio įvairios kūno dalys yra suderintos viena su kita ir išoriniu pasauliu. Sunku įsivaizduoti ką nors nuostabesnio už nervų, virškinimo, kvėpavimo, kraujodaros, kraujotakos, reprodukcijos sistemų ir endokrininių liaukų funkcionavimą ir sąveiką.

Stebėtina, kaip šios pagrindinės sistemos (jau nekalbant apie likusį žmogaus kūną) veikia įprastomis aplinkybėmis, o juk, be viso to, jos turi savireguliacijos galimybę, greitai ir tinkamai prisitaiko prie bet kokių neįprastų sąlygų – tiek vidinių, tiek išorinių, –  nuolat grasinančių žmogui didesniais ar mažesniais pavojais bei trikdžiais. Harvardo medicinos mokyklos profesorius Walteris B. Kenonas (Cannon) gana taikliai pavadino vieną savo fiziologijos knygų – „Kūno išmintis“. …………………………….

Nuostabiausia žmogaus  kūno dalis yra didžiulis, į labirintą panašus nervinių ląstelių tinklas ir jų tarpusavio ryšiai. Mes čia neužsiimsime išsamiu  žmogaus smegenų ar visos nervų sistemos aprašymu, tačiau  nepadidindami galime pasakyti, jog visas žmogaus kūnas, kad ir kokių jis turėtų trūkumų, yra vienas didžiausių gamtos laimėjimų. Todėl nieko nestebina faktas, kad tokiame kūne  galėjo susiformuoti aukštos kultūros ir dvasios asmenybė, sugebėjusi suprasti ir įvaldyti laukines gamtos jėgas, pastatyti didelius miestus ir dangoraižius, sukurti nuostabias mokslo ir filosofijos sistemas, didingus meno kūrinius, sugalvoti visus tuos tūkstančius dalykų, kurie sudaro mūsų civilizaciją. (Versta iš: http://www.e-reading-lib.com/chapter.php/1022998/11/korliss-lamont-illyuziya-  bessmertiya.html). 

Ričardas Dokinsas. Ar moralė atsirado vykstant evoliucijai? (ištrauka iš knygos „Dievo iliuzija“)

 …. Išnagrinėjome keturias evoliucines priežastis, kodėl individų elgsena vienas kito atžvilgiu būna altruistinė, dosni ar „morali“. Pirmoji – specifinis genetinės giminystės atvejis. Antroji – abipusis altruizmas: atsilyginimas už gautas paslaugas ir paslaugų teikimas, „tikintis“ paskesnio atlyginimo. Pastarosios pagrindu atsiranda trečioji: jeigu individas įtvirtina savo reputaciją, kad yra dosnus ir geras, tai jam suteikia evoliucinį pranašumą. Ketvirtoji – papildomą pranašumą suteikia demonstratyvus dosnumas kaip autentiška reklama, siekiant sėkmės.

Žmonės daugiausia gyveno sąlygomis, kurios labai skatino visų keturių tipų evoliuciją. Mes gyvenome kaimuose, o dar anksčiau – panašiai kaip pavianai, atskiromis klajojančiomis grupėmis, gana izoliuotomis nuo kitų grupių ir kaimų. Dauguma gentainių buvo giminaičiai, daug artimesni vieni kitiems nei kitų grupių nariai – tai idealios sąlygos gimininiam altruizmui atsirasti. Be to, nepriklausomai nuo giminystės lygio, per visą gyvenimą jūs vėl ir vėl sutinkate tuos pačius individus – tai idealios sąlygos abipusiam altruizmui atsirasti. Tos pačios sąlygos labai skatina susikurti altruisto reputaciją; taip pat tos sąlygos palankios tam, kad atsirastų demonstratyvus dosnumo reklamavimas.

Visais šiais atvejais arba kuriuo nors iš jų atskirai natūralioji atranka teikė pirmenybę pirmykščių žmonių genetiniam polinkiui į altruizmą. Nesunku suprasti, kodėl tolimi mūsų protėviai savo grupės nariams darė gera, o ne bloga, kartais net tapdami ksenofobiškais kitų grupių atžvilgiu. Bet štai dabar dauguma mūsų gyvena dideliuose miestuose, kur šalia nėra visos giminės ir kur kiekvieną dieną sutinkame individus, kurių daugiau niekada nepamatysime – kodėl vis dėlto esame tokie geri vienas kitam, kartais netgi „svetimai grupei“ priklausantiems žmonėms?

….Natūralioji atranka įtvirtina elgsenos taisykles ir šablonus, kurie praktiškai prisideda prie genų, atsakingų už tokią elgseną, plitimo. ….  Natūralioji atranka mūsų smegenyse, lygia greta su seksualiniu potraukiu, alkio jausmu, ksenofobiniais ir kitais jausmais, įtvirtino polinkį į altruizmą. Tą patį galima pasakyti apie polinkį daryti gera – polinkį į dosnumą, empatiją, gailestį. Gilioje senovėje mūsų protėviai galėjo altruistiškai elgtis tik su artimais giminaičiais ir gentainiais, kurie potencialiai galėjo atsilyginti tuo pačiu. Šiais laikais tokio apribojimo nebėra, bet elgsenos šablonas išliko. …. Nors dabartinės gyvenimo aplinkybės neatitinka jų pirminių funkcijų, tie seniai atsiradę šablonai ir šiandien daro poveikį mūsų elgesiui, bet ne kaip lemtis pagal kalvinistų sampratą. Jie veikia netiesiogiai, perėję literatūros ir papročių, įstatymų ir tradicijų – ir, be abejo, religijos – filtrą (Cituojama iš: Richard Dawkins. Dievo iliuzija.– Vilnius, 2010, p. 240–242, vertė E. Belskytė).

Tie, R. Dokinso išsireiškimu, per milijonus metų susiformavę „moralės šablonai“ yra tik išeities taškas. Žmogaus psichika yra labai plastiška, paslanki, reaguojanti į besikeičiančias gyvenimo aplinkybes. Visuomenės moralinės nuostatos taip pat  pasiduoda istoriniams, ypač epochiniams pokyčiams. O atskiro žmogaus dvasinis gyvenimas  ir elgsena dar priklauso nuo auklėjimo, interesų, siekių, susidariusių aplinkybių, psichikos ypatybių. Todėl dvasinis gyvenimas neina vien tiesiąja kylančia linija. Galimi nuopuoliai ir nuosmukiai, ypač individo egzistencijoje.  Ir vis dėlto žmogus visada jaučia skirtumą tarp blogio ir gėrio, jį „graužia sąžinė“, jam „skauda sielą“. Ne, tai ne dievo balsas žmogaus širdyje, kaip sako teologai, o tas „ gėrio geno“ šauksmas ir įspėjimas.

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį