Jonas Aničas (g. 1928  m. kovo 3 d. Pasvalio r. Kalno kaime) – profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, istorikas, pedagogas. Dirbo įvairiose Lietuvos aukštosiose mokyklose, Filosofijos, teisės ir sociologijos institute, LKP CK. 1979–1989 metais – Vilniau pedagoginio instituto  rektorius. Pagrindinė to meto jo mokslinio darbo ir spausdintų darbų tema – katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje. Jis taip pat rašė ateizmo klausimais, dalyvavo jo propagandoje. Po 1989 m.. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Jonas Aničas atsidėjo savo kraštiečių Vileišių ir vienaip ar kitaip su jais susijusių žmonių  gyvenimo, veiklos ir kūrybos tyrinėjimui.  Yra parašęs ir išleidęs, remiant Kultūros ministerijai, Pasvalio rajono savivaldybei, Devenių kultūros fondui ir kt., per 20 knygų. Tarp jų – „Petras Vileišis (1851–1926): gyvenimo ir veiklos bruožai“ (Vilnius: Alma littera, 1993, 269 p.),  2-asis leidimas – 2001 m. ; „Antanas ir Emilija Vileišiai: gyvenimo ir veiklos bruožai“ (Vilnius: Alma littera, 1999,  477 p.); „Vytautas, Juozas ir Vincas Vileišiai: trečioji karta: biografinės apybraižos“ (Vilnius: Alma littera, 2000, 429 p.); „Generolas Silvestras Žukauskas (1861–1937): biografinė apybraiža“ (Vilnius: LR krašto apsaugos ministerija, 2006, 293 p.); „Daktaro Kazio Bobelio politinė biografija“. Pirmoji knyga (Vilnius: Vaga, 2008), antroji knyga –  2019; „Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai Lietuvai“ (Vilnius: Vaga, 2007, 501 p.);  „Pasvalio Petro Vileišio gimnazija, 1922–2002“ (Pasvalys-Vilnius: Danielius, 2008. – 671 p.).    

 Paminėdami profesoriaus  Jono Aničo devyniasdešimtmetį, spausdiname jo knygos „Petras Vileišis“ ištraukas, atskleidžiančias šio žymaus žmogaus pasaulėžiūrą,  šviečiamosios veiklos pobūdį ir reikšmę.    

 

Petras Vileišis (1851 – 1926), inžinierius, visuomenės ir politikos veikėjas. Aktyviai dalyvavo lietuvių visuomeniniame judėjime, siekė spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo, rūpinosi tautos  švietimu, materialiai rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą,  pats rašė ir vertė šviečiamojo turinio knygas, buvo vienas  Lietuvių mokslo draugijos (LMD) steigėjų. Jo parašytos, verstos ar tik inicijuotos knygelės gamtos mokslų, astronomijos, žemdirbystės, veterinarijos, sodininkystės, medicinos, kultūros, istorijos klausimais formavo to meto žmonių realistinį tikrovės supratimą ir objektyviai griovė šimtmečiais diegtą religinį pasaulėvaizdį. Tuo Petras Vileišis yra artimas žymiems lietuvių laisvamaniams – Jonui Šliūpui, Juozui Adomaičiui– Šernui, Juozui Andziulaičiui–Kalnėnui, nors jo asmeninis požiūris į religiją ir skyrėsi nuo pastarųjų. J. M.

 

 

 

Jonas Aničas. Petras Vileišis (Vilnius, 2001)

P. 92–95 

Pozityvizmas iškėlė asmenybės vertingumą, nes mokslo laimėjimai yra žmogaus genijaus nuopelnas. Tų laikų protai, matydami didelius mokslo šuolius, tikėjosi, kad tokiais pat šuoliais gerės ir žmonių materialinis gyvenimas. Iškilo naujų socialinio gyvenimo pertvarkymo idėjų, imta siekti moksliškai pagrįsti socializmą.[…].

Pozityvizmo idėjų įsigalėjimas Lietuvoje buvo glaudžiai susijęs su tautinio išsivadavimo judėjimu. Tokių idėjų reikėjo brandesnei šio judėjimo pakopai, kurią pradėjo varpininkai. Antai Varšuvos pozityvistų veikiami lietuvių inteligentai 1888 m. čia įkūrė draugiją „Lietuva“, kurios tikslai buvo formuluojami pozityvistiškai: ,,1. Platinimas šviesos. 2. Atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės. 3. Pagerinimas ūkės būties. 4. Platinimas rubežių lietuvybės“. Pozityvizmo idėjas reiškė Juozas Adomaitis-Šernas, Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas ir kiti tautinio atgimimo ideologai bei veikėjai. […].

 Bene tipiškiausias Lietuvos pozityvizmo atstovas buvo Petras Vileišis. Tiesa, jis neparašė kokių nors teorinių darbų, susijusių su šios filosofijos mokyklos postulatais, tačiau visa praktine veikla pasireiškė kaip nuoseklus pozityvistas. Petras Vileišis atkakliai siekė socialinės ekonominės pažangos atgimstančioje Lietuvoje, visose gyvenimo srityse žadino žmonių aktyvumą, skatino plėtoti pramonę ir prekybą, agronominę veiklą, kreditą, kooperaciją. Iš šaltinių, maitinančių tautinį atgimimą, pirmenybę jis teikė socialiniams ekonominiams veiksniams, todėl didelį dėmesį skyrė ekonominėms nacionalinio išsivadavimo problemoms.[…].

Petro Vileišio nusiteikimą pozityvizmo idėjoms galima paaiškinti taip pat, kaip Vaclovas Biržiška yra paaiškinęs Vinco Kudirkos socialinės ekonominės ideologijos ištakas: jis, „augęs ir brendęs pasiturinčių Suvalkų ūkininkų tarpe, iš mažens prisigėrė tos dvasios, prisisėmė visų tų reikalų, kuriais gyveno to meto Lietuvos ūkininkai“. Ne menkesnę įtaką ir Petrui Vileišiui turėjo pasiturimai gyvenantys Pasvalio krašto ūkininkai. Todėl natūralu, kad į tautos reikalus jis žvelgė pirmiausia ūkininko akimis. Pasak Albino Rimkos, „Ko trūko ūkininkams (bendrojo mokslo ir agronomijos bei higienos žinių) – to trūko ir lietuvių tautai, 0 ko trūko lietuvių tautai (geresnio gyvenimo, žmogaus teisių) – to trūko kaip tik patiems ūkininkams valstiečiams“.

 Aušrininkai romantikai buvo sutelkę dėmesį į lietuvių tautos istoriją, jos garbingą praeitį, ieškojo pagoniškosios Lietuvos kultūros liekanų, kuriomis remiantis būtų galima kurti naują lietuvių kultūrą. Jie kėlė lietuvių kalbos senoviškumo vertę bei skambesio grožį ir tuo stengėsi sužadinti lietuvio savigarbą. Nemaža aušrininkų manė, kad tautinis lietuvių atgimimas apsiribos vien tautine kultūra. Petras Vileišis, kaip matyti iš jo raštų ir praktinės veiklos, irgi gerbė Lietuvos praeitį, lietuvių kalbą, tačiau tautinės kultūros ribos jo netenkino, jis stengėsi aprėpti ekonominius, socialinius ir kultūrinius reikalus. Tuo būdu siekė tautinio išsivadavimo politikai suteikti pozityvią prasmę.

 Su šia Petro Vileišio nuostata susijusi ir jo pažiūra į politinę kovą. Jis nekėlė politinių, valstybinių reikalavimų, tik siekė pašalinti brutaliausias tautinės priespaudos formas, iškovoti lietuviams bent jau tokias politines kultūrinės veiklos sąlygas, kokias turėjo kaimynai – latviai ir estai. Atgauta laisvė lietuvių spaudai turėjo atverti kelią laisvesnei tautinei kultūrinei veiklai, kuri brandintų sąlygas politiniam veikimui. […].

 Apibūdinant Petro Vileišio filosofines pažiūras, būtina paliesti ir jo santykio su religija klausimą. Pažymėtini keli šio klausimo aspektai.

Pirma. Neteisinga yra pažiūra, atsiradusi tarybinio laikotarpio literatūroje, esą Petras Vileišis buvęs laisvamanis, Jis buvo praktikuojantis katalikas, religiškai auklėjo savo vaikus, šeimoje vyravo iš tėvų paveldėtos katalikiškos tradicijos. […].

Antra. Kaip ir kiekvienas aukštos kultūros žmogus, Petras Vileišis buvo tolerantiškas, gerbė kitokius įsitikinimus. Todėl jis nepalankiai vertino fanatišką religingumą ir religinę prievartą. Gausiuose jo raštuose nerasime nepagarbių atsiliepimų apie kitas tautas ir religijas, minčių, užgaunančių kitų tautybių ar religijų atstovų jausmus.

 Trečia. Savo švietėjiška veikla Petras Vileišis skleidė mokslines pažiūras į pasaulį. Jis pripažino tiesos reliatyvumą ir neišsenkantį pažinimo procesą, nesutiko su nuostata, jog pažinimo galimybės esančios ribotos: „Nors naujausiųjų laikų išradimai yra didi ir neįtikėtini, vienok kiti dažnai tvirtina, jog esą tiesos, kurios niekada nebus surastos. Bet taip negalima tvirtinti“.

P. 95–198

Nuo Mažvydo katekizmo laikų (1547) iki XIX a. pradžios, tai yra kone  tris šimtmečius, lietuviškoji raštija buvo susijusi daugiausia su religine sritimi: katekizmai, giesmynai, pamokslai, maldaknygės, šventųjų „živatai“. Mokytas žmogus tarp liaudies, galima sakyti, buvo tik kunigas. Raštai, kurie suteiktų žinių, kaip geriau ūkininkauti, kaip apsisaugoti nuo ligų ar kitaip pažinti gamtos reiškinius, dar beveik nebuvo žinomi sodžiaus žmonėms. Remtasi iš kartos į kartą perduodamais pasakojimais, tradicijomis, papročiais ir darbuose įgytu patyrimu. Kad knyga ar laikraštis šviestų žmones, kad ji tarnautų ir žemiškam žmogaus gyvenimui, kad ji keltų gerovę, padėtų apsisaugoti nuo ligų, ugdytų žmogiškos vertės supratimą, – reikėjo turėti iš liaudies kilusių inteligentų, kurie suprastų paprastų žmonių gyvenimą, žinotų jų reikmes, kurie dirbtų savo tautai.

 Vienas tokių inteligentų ir buvo Petras Vileišis, kuriam istorija skyrė nelengvą misiją – sunkiomis tautinės priespaudos sąlygomis būti  t a u t o s  š v i e t ė j u. Ir jis imasi šio darbo rizikuodamas vardu bei karjera, nes tai buvo nelegalus darbas. Unikalu tai, kad daugumą savo šviečiamųjų raštų jis parengia gyvendamas toli nuo tėvynės ir labai intensyviai dirbdamas profesinį darbą. […].

 Mykolas Biržiška tvirtina, kad ligi spaudos draudimo pabaigos per 20 metų savo lėšomis ir daugiausia nemokamai jis išleido apie 100 šviečiamojo turinio knygelių. Pats Petras Vileišis atsiminimuose taip rašo: „Iš tų knygų maždaug 25 knygos buvo mano paties parašytos, o kitos man užsakant buvo sutaisytos mano prašomų žmonių, o paskui mano pinigais išleistos“.  Vaclovas Biržiška nustatė 59 jo parašytas ir išleistas knygeles: 50 Mažojoje Lietuvoje, 5 Amerikoje ir 4 Peterburge.

Paminklas broliams Vileišiams, pastatytas 2018 metais Vilniuje

P. 236–238

….1898 metais Tilžėje buvo išleista Petro Vileišio knygelė „Saulės ir mėnesio užtemimai“, parašyta pagal lenkų autorių M. Bžežinskį. Tai buvo itin aktualus leidinėlis, nes daugelio žmonių atmintyje dar buvo išlikęs 1887 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvoje stebėtas visiškas saulės užtemimas, sukėlęs prietaringumo proveržį. „Visi gerai tą dieną atsimename, – rašo jis. – Galbūt pas mus tada nebuvo žmogaus, kurs anksti prieš saulės da tekėjimą ant kiemo nebūtų išėjęs, idant potam aptemimui prisižiūrėti. Tūkstančiai žmonių, mokytų ir nemokytų, stropiai žiūrėjo į dangų, su širdies tvaksėjimu laukdami saulės aptemimo, kuri tuojau po užtekėjimo aptemti turėjo“.

Pirmoje knygelės dalyje autorius aiškina saulės užtemimų priežastis: žemės padėtį saulės sistemoje, mėnulio skriejimą apie žemę, užtemimų rūšis –žiedinį, dalinį, visišką. Vaizdingiau šiuos gamtos reiškinius aiškinti padeda  vienuolika paveikslėlių. Skaitytojai glaustai supažindinami su astronomijos mokslo esme. Labai įdomios eilutės apie „mokintą žvaigždininką“  Mikalojų Koperniką (1473–1543) – heliocentrinės sistemos kūrėją. Apie šį didį mokslininką rašoma: „Tai jis pirmutinis, ant amžinos savo vardo garbės, svietui parodė, jog žemė sukasi apie savo ašį ir apie saulę, o ne saulė apie žemę, kaip tai ant pažiūros išrodo ir kaip apie tą net labiausiai mokyti žmonės sprendė“. Petrui Vileišiui, kaip mokslo žmogui ir humanistui, matyt, nemalonus buvo faktas, kad Mikalojaus Koperniko pasaulėžiūrai priešinosi Katalikų bažnyčia, o svarbiausias jo veikalas „Apie dangaus sferų sukimąsi“ (šešios knygos, parašytas 1515–1533) 1616 m. Šventosios inkvizicijos dekretu buvo uždraustas. Šis dalykas knygelėje nutylimas.

Petras Vileišis pagrįstai manė, jog knygelėje būtina parodyti žmonių prietaringumą ir paneigti aklą tikėjimą, kad saulės ir mėnulio užtemimai lemia žmonijai  įvairias nelaimes. Todėl jis ir kelia tada dar labai aktualų klausimą: < … > ar tas gal teisybė būti < … >, jog saulės ar mėnesio užtemimai badą, pavietrę, karę arba kokius kitus baisius atsitikimus pranašauja?“ Kad skaitytojas geriau suvoktų savo prietaringos baimės beprasmiškumą,  autorius pasakoja ir paveikslėliais rodo, kaip kokios tautos prietaringi žmonės elgiasi saulės ar mėnulio užtemimo metu. Toliau jis paaiškina: „Tuomi tarpu žmonės apsišvietę supranta, kad saulės ir mėnesio užtemimas pareina vien iš susiėjimo ant vienos linijos saulės, mėnesio ir žemės; tokie žmonės ne tik kad aptemimo laukdami nė jokios baimės netur, bet su džiaugsmu tiems gražiems atsitikimams prisižiūri“.

Pasakojimas baigiamas gražia mintimi: „Taip tai mokslas šviesą į žmogaus galvas įnešdamas, žmogaus dūšią pripildo ramumo, pravarydamas iš jos niekingas misles ir neprotingą baimę“.

Pasirodo, ši Petro Vileišio mintis buvo aktuali ne tik XIX ir XX amžių sandūroje,  bet ir pačioje XX a. pabaigoje: artėjant visiškam saulės užtemimui 1999 m. rugpjūčio 11 d.,  ne vienas prietaringas žmogus neramiai laukė „pasaulio pabaigos“.