Apie dvasingumą
26 Trečiadienis Spa 2016
Autorius: Jonas Mačiulis
Žymos: „krikščionis ateistas“, ateizmas ir dvasingumas, dvasingumo pagrindas, religinis tikėjimas ir dvasingumas
Dvasingumas – dabar madingas žodis. Jis dažnai vartojamas kalbose, straipsniuose, knygose. Nors kaip kategorija jis nėra apibūdinamas filosofijos ar etikos žodynuose, kasdieninėje sąmonėje žodis dvasingas yra labai įsišaknijęs ir suprantamas kaip teigiamas žmogaus įvertinimas.
Kadangi įvairių religijų pagrindą sudaro tikėjimas dvasių egzistavimu, dvasios (sielos) nemirtingumu, tai religinėje propagandoje žodis dvasingas (dvasingumas) pasisavinamas ir laikomas vos ne religijos sinonimu. Šią mintį stengiasi pagrįsti ir kai kurie pedagogikos mokslo žmonės. Štai veikale „Dvasingumas žmogaus pasaulyje“ (2009) rašoma: „Dvasingumą galima apibrėžti kaip dvasinio prado sklaidą, pasireiškiančią autentiškais asmens santykiais su pasauliu, grindžiamą aukščiausiomis vertybėmis, kurių hierarchijos viršūnėje yra krikščioniškos vertybės, ir apimančią visas prigimtines žmogaus galias. Aukščiausia dvasingumo pakopa – tai asmens santykis su visatos Kūrėju, neatsiejamas nuo santykių su žmogumi bei visu pasauliu“ (p. 100).
Skaitant šį mįslingą apibrėžimą, negali savęs nepaklausti, kas gi yra tasai dvasingumas, kas slypi po įmantriomis dvasingumą apibūdinančiomis frazėmis „autentiški asmens santykiai“, „aukščiausios vertybės“, „prigimtinės žmogaus galios“. Gal nereikia kažkur giliai lįsti, tikriausiai čia turima omenyje paprasčiausios, kasdieniškiausios, bet žmonių labiausiai vertinamos savybės – sąžiningumas, nuoširdumas, teisingumas, meilė ir pasiaukojimas, dorumas, tyrumas, darbštumas, tiesos gynimas, nepakantumas blogiui ir t.t.
Bet argi šios žmogaus savybės neegzistuoja be religinio tikėjimo, kitaip sakant, nepriklausomai nuo žmogaus tikėjimo į „Kūrėją“? Ne tik istorija, bet ir įdėmesnis gyvenimo stebėjimas liudija ką kita.
Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantys ar gyvenę kaime, kur jie gerai pažinojo ar pažįsta vienas kitą, savo kaimynus vertina pagal aukščiau išvardintas savybes, o ne pagal jų religinį uolumą, lakstymą į bažnyčias ir pan. Davatka – niekada nebuvo tas žodis, kuris žmonių lūpose skambėtų kaip pagiriamasis. Todėl suklūsti, kai išgirsti apie atkuriamus davatkynus, neva ten klestėjusį dvasingumą ir pan.
O dabar palyginkime Lietuvą ir Estiją. Lietuva pagal įvairiausiose tyrimuose konstatuojamą religingumo lygį yra daug religingesnė už Estiją. O kai šios šalys lyginamos socialinės-ekonominės padėties, politinės ir apskritai dvasinės kultūros požiūriu, pirmenybė neabejotinai atitenka Estijai. O gal tai nieko bendra neturi su dvasingumu? Tai kam tada pusę metų per LRT televiziją visam pasauliui šaukėme, kad Lietuva iš visų Europos šalių labiausiai prasigėrusi, kad čia daugiausia smurto šeimose, daugiausia apleistų, niekieno neįsivaikinamų vaikų. Ir tuo pačiu metu džiaugiamės, kad 80 proc. tautos skelbiasi esą krikščionys.
Meskime žvilgsnį į mūsų Seimą. Mes nekreipsime dėmesio, kokia partija rinkėjų valia tuo ar kitu laikotarpiu tapo valdančiąja, o tik konstatuosime, kad, nepaisydami partinės priklausomybės, beveik visi išrinktieji į Seimą, duodami priesaiką, ją baigia žodžiais „Tepadeda man dievas!“ Vadinasi, išskyrus gal kokį dešimtį, kiti seimūnai tiki ir pasitiki dievu, kai kurie netgi buriasi į maldos grupę. Atrodytų, kur berasi dvasingesnį žmonių sambūrį? O pasiklausyk, kaip jie dergia vienas kitą įvairiose televizijos laidose, kokiais kaltinimais drabstosi, net prezidentė viliasi, kad naujai išrinktieji mažiau vogs.
O gal seimūnai, deklaruojantys savo religingumą, yra, kaip rašė vienas katalikų teologas, „krikščionys ateistai“. Paaiškindamas šią paradoksalią sąvoką, teologas pateikė tokį pavyzdį. Vienos provincijos kunigas, neapsikentęs vietinės smuklės keliamo triukšmo, sukvietęs parapijiečius šaukėsi dangaus keršto ir kvietė tikinčiuosius melsti dievo pagalbos. Ir atsitik taip, kad, netrukus kilus audrai, smuklė buvo sugriauta ir sudeginta. Jos šeimininkas padavė kunigą į teismą dėl padarytos žalos. Teisme kunigas teisinosi, kad jis visai netikėjęs ir nesitikėjęs tokios maldų baigties. Smuklininkas labai nusistebėjo, kad kunigas, kaip dievo tarnas, netiki dievo visagalybe ir maldų išsipildymu.
Bet tada neišvengiamai kyla klausimas, ar tik seimūnai, savo priesaikose šaukdamiesi dievo pagalbos, neveidmainiauja? Jie savo religingumą deklaruojama ne iš įsitikinimo, o dėl kitų, merkantilinių, sumetimų. O argi veidmainystė gali būti pavadinta dvasingumu? Argi ji neskatina ir kitų su dorumu ar padorumu prasilenkiančių veiksmų?
O gal Seimas taptų tikro dvasingumo buveine, jei čia vyrautų tikras tikėjimas, nesuvaidintas „santykis su Dievu“. Ką gi – prisiminkime Žečpospolitos seimus ir seimelius. Tikriausiai nė vienam iš jų narių nė į galvą netoptelėjo abejonė dievo egzistavimu, o kaip jie riejosi, sukčiavo, intrigavo, kad net valstybę atvedė prie katastrofos slenksčio.
Pateikti pavyzdžiai liudija, kad dvasingumas neina koja kojon su religingumu. Labai jau jis būtų netvarus, jei jo pagrindas būtų religinis tikėjimas. Dvasingumo išeities taško reikia ieškoti ne religijoje, o realiame gyvenime. Tik sprendžiant jo problemas, galima ugdyti ir žmonių dvasingumą. Taip suprantamas dvasingumas neleidžia skaldyti žmonių į „dvasingus“ ir „nedvasingus“ dėl jų požiūrio į religiją. Jis vienija žmones, o ne juos skiria.
Apie ateizmo ir dvasingumo sąveiką skaitykite mūsų svetainėje atspausdiną šiuolaikinio prancūzų filosofo Andre Kont-Sponvilio (André Comte–Sponville) interviu internetiniam žurnalui „Psychologies.ru“ (žr. André Comte–Sponville : „Dvasios aukštumos pasiekiamos ne tik tikintiesiems“ ).
4 komentarai
Realistas :
2016-10-29 11:33
Krikščionys dvasingumą dažniausiai supranta kaip žmogaus religingumą ir juo pagrįstą gerumą. Tačiau čia yra du „tačiau“:
1. Visuotinai žinoma, kad ir nereligingi žmonės gali būti dori. Gera jie daro dėl paties žmogaus, o ne dėl dieviško diktato ir žadamo atlygio.
2. Į dvasingumo sampratą pirmiausia turėtų įeiti ne t. vad. „širdis“, o PROTINGUMAS – esminė žmogaus savybė, nes „ten, kur sieloje nėra žinojimo, nėra ir gerumo“ – sakoma pačioje Biblijoje (Išm 19, 2). Deja, religija yra ne žinojimas, o tik tikėjimas tuo, kas nežinoma.
V. B :
2016-10-29 12:22
Gerb. kun. Vaclovas Aliulis sakydavo, kad jeigu net ateistai vartoja dvasingumo sąvoką, reiškia dvasinis pasaulis, žmogaus siela tikrai yra. Tik keista, kad ne tik kai kurių seimūnų, bet net ir pačių dvasininkų siela dažnai yra gerokai pakrypusi ne tik savanaudiškumo, bet pedofilijos ir apskritai amoralumo link…
Bet kas gi yra ta siela? Biblijoje pirmiausia ji buvo suprantama kaip kvėpavimas (kvėpuoti, dvėsuoti, dvasia, nudvėsė), vėliau kaip kraujas (tik dievo nuosavybė, jo “maistas”), šiais laikais ji dažniausiai suprantama kaip sąmonė (mąstymas, jausmai ir valia).
Kadangi visos šios žmogaus savybės gali apseiti ir be dangaus malonių, teologai naudoja dar ir “dvasios” sąvoką, kuri esą yra susijusi iš vienos pusės su dievu, o iš kitos – su žmogaus siela. Tačiau, kas yra dvasia ir kaip ji atlieka savo tą dvipusę funkciją, taip ir lieka “paslaptimi”. Tokiu būdu religijai išlieka “aklo tikėjimo” aureolė, nes pasirodo, kad tai, kas pramanyta, neįmanoma išaiškinti.
Jomajo :
2016-11-02 13:39
Tik faktas. „Tikslinamame Vilniaus miesto savivaldybės šių metų biudžete buvo bandoma numatyti 20 tūkst. eurų pakaitinio gydymo metadonu programai.
Tačiau galiausiai šie pinigai taip ir nebuvo skirti. Be kitų biudžeto patikslinimų, Vilniaus miesto taryba 50 tūkst. eurų nusprendė geriau skirti Pilaitės bažnyčios statybai“ (žr. Lietuvos rytas, 2016 m. spalio 29 d.).
Ateistas :
2016-11-15 17:25
2016 m. lapkričio 14 d. prisiekė naujojo Seimo nariai. Kaip ir pereito seimo išrinktieji, šie taip pat, išskyrus, rodos, šešis, dievobaimingai baigė savo priesaiką: „Tepadeda man Dievas!“ Nors ir sakoma „Kokia tauta, toks ir seimas“, vis dėlto tenka konstatuoti, kad seimūnų dievotumas pranoksta net oficialiai skelbiamą Lietuvos piliečių religingumo lygį. Jis, sakoma, siekia apie 80%, o tarp išrinktųjų – daugiau negu 95% laukiančių malonės iš dangaus. Bet, kita vertus, reikia pripažinti, kad tai atspindi tam tikrą žmonių laikysenos religijos atžvilgiu tendenciją. Oficialiai pripažįstama, kad bažnyčiose lankosi tik iki 10% Lietuvos gyventojų, bet šis procentas kelis, gal net 8–9 kartus didesnis vestuvių, krikštynų, laidotuvių su religinėmis apeigomis atvejais. Valstybinių įstaigų darbuotojai beveik išimtinai demonstruoja savo lojalumą bažnyčiai ir religijai.
Apmąstydamas šiuos faktus, pradedi galvoti. Eiliniai žmonės yra eiliniai. Jų balsas, kaip žmonėse sakoma ir kaip liudija gyvenimas, į dangų neina. Bet, tarkime, jeigu seimo nariai su giliu įsitikinimu ištaria šią sakralinę formulę, koks likimas laukia seimo nutarimų dėl šeimos sampratos, dirbtinio apvaisinimo ir pan.? Juk visos bažnyčios šiais klausimais laikosi konservatyvių, reakcingų pažiūrų. Bet galbūt seimūnai taria šį paskutinį priesaikos sakinį visuomeninės nuomonės spaudžiami arba, dar blogiau, karjeros sumetimais. Ir šiuo atveju gero nelauk.
Juk šaukte šaukiame, kad didelė dalis pereito seimo narių įsivėlė į korupcijos skandalus, kad gynė savo, o ne viešuosius interesus, kad paprasčiausiai vogė, pavyzdžiui, neteisėtai panaudodami parlamentinei veiklai skirtus pinigus, melavo, įsivėlė į žmogaus orumą žeminančius vaidus, pagaliau, tingėjo, nelankė net seimo posėdžių ir pan. Ar ir šiose srityse jie prašė dievo pagalbos? Kai kurie, iš tikrųjų, buvo išklausyti. Deja, ne visi, ir juos nubaudė ne kas kitas, o rinkėjai, atsukę jiems nugaras.
O dabartiniams seimo nariams – ir krikščionims, ir vadinamiesiems pagonims, ir laisvamaniams, ir „atsivertusiems“ į religiją ateistams – linkime sėkmės geruose darbuose. Jos šaltinis – jų pačių sąžinė.