“Dvasiai būdinga šauniai pasipelnyti iš kūno pralaimėjimų. Ji turtėja jo sąskaita [….]. Kadangi nesėkmės atitinka pasaulio tvarką, natūralu, kad iš jų pelnosi Dievas” (E.M. Cioran, 1911-1995, prancūzų filosofas ir eseistas).

Prieš keletą mėnesių valdančiajai Seimo koalicijai priklausanti politinė partija „Lietuvos lenkų rinkimų akcija“ pasiskelbė parengusi dokumentą dėl privalomo tikybos dėstymo mokyklose. Tiesa, vėliau pasitaisė pareikšdama, jog ji sieks ne privalomo tikybos, o privalomo religijos dėstymo. Pastarajam siūlymui galėtų pritarti ir ateistai, jei kalba eitų apie religiją kaip istorinį bei psichologinį, o ne kaip dieviškojo apreiškimo, dieviškojo nušvitimo fenomeną. Žinoma, toks racionalus religijos vertinimas neįmanomas dokumente, kurio autoriai iš esmės seka konservatyviausių Lenkijos katalikų pėdomis.

Šį Lenkų rinkimų akcijos siūlymą Seimo dauguma įvertino kaip prieštaraujantį Lietuvos konstitucijai. Nepriėmė jo ir Lietuvos bažnyčios vadovai. Per daug jau jis antidemokratiškas ir prieštarauja šiuolaikinės bažnyčios deklaruojamai nuostatai apie laisvą religijos pasirinkimą. Jis kertasi ir su 2000 m. gegužės 5 d. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartimi dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Šio dokumento 2 straipsnio 1 dalyje įsipareigojama „Gerbiant sąžinės laisvę, kiekvienam garantuojama teisė laisvai pasirinkti tikybos ar etikos kursą kaip privalomo dorinio ugdymo dalyką. Toks pasirinkimas neturi būti pagrindas diskriminacijai“.

Ar čia rašoma apie dvi savarankiškas disciplinas ar tik apie to paties dalyko viena kitą papildančias puses? Atrodytų, klausimas be pagrindo. Tačiau priminsiu, kad, anot bažnyčios, religija yra dorovės pagrindas, o etika – dorovinio ugdymo priemonė. Turint tai omenyje, kyla klausimas, ar Sutartyje deklaruojamas „pasirinkimas“ yra realus, ar tik fikcija, dangstoma skirtingais terminais?

Pavartykime pastaraisiais metais mokykloms rekomenduojamą etikos vadovėlį 9 klasei: Melnikova, Agnė, Lastauskienė, Raisa. Prasmės ieškojimai ir atradimai. Etika 9 klasei. Vilnius: Tyto alba, 2010.

Nesigilinsiu į tai, kaip vadovėlyje atskleidžiamas pagrindinių etikos kategorijų turinys. Pasakysiu tik, kad jame yra turiningų tekstų, ypač antikos autorių. Tačiau mane pirmiausia domina, kaip dorovės klausimai nušviečiami pasaulėžiūriniu, metodologiniu požiūriu, kur ieškoma moralės šaknų. Juk Etikos pagrindų mokomi tie mokiniai, kurie šią discipliną renkasi kaip alternatyvą Tikybai. Nors vadovėlyje stengiamasi sudaryti objektyvumo įspūdį ir atvirų religinių išvadų vengiama, bet yra ir tokių. Štai, rašant apie gyvenimo ir mirties klausimus, pateikiamas religinio mąstytojo Paulo Tilicho (Paul Tilich, 1886–1965) teksto „Amžinas dabar“ fragmentas iš rinkinio „Kultūros prigimtis“ (Vilnius, 1993, p. 442). „Tikrai nėra kito būdo spręsti apie laiką, jį galima pamatyti tik amžinybės akivaizdoje…. Jei būtume tik laike, negalėtume pakylėti savęs malda, meditacija ir mintimis į amžinumą…. Būtume laiko vaikai kaip visos kitos būtybės ir negalėtume užduoti laiko prasmės klausimo. Bet mes, kaip žmonės, pažįstame amžinybę, kuriai priklausome ir su kuria susvetimėjame dėl laiko naštos“, – rašo Tilichas (p. 62). Vadovėlyje nepateikiamos jokios alternatyvos jo požiūriui. Nėra ir diskusinio klausimo, skirto moksleiviams. Yra tik klausimas pasikartojimui: „Koks autoriaus požiūris į mirtį?“. Apie meilę be komentarų pateikta Motinos Teresės ištara: „Tai Dievo dovana“. Ir kitos etikos problemos sprendžiamos per religinės pasaulėžiūros prizmę.

Vadovėlyje yra taip pat skyrius apie pasaulio religijas. Iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, kad jame tik išdėstyti faktai ir atpasakotas religijų turinys. Tačiau tai tik regimybė. Vadovėlyje atspausdinti religinių autorių tekstai, suprantama, perteikia jų pasaulėžiūrą. Juose nėra nė šešėlio kokio nors istorinio požiūrio į religijas. Štai kaip nusakoma krikščionybės kilmė ir esmė: „Krikščionybė remiasi Jėzaus Nazariečio mokymu ir gyvenimu, kurį Naujajame Testamente aprašė ankstyvieji jo sekėjai“ (p. 137). Kuo šis teiginys skiriasi nuo tikybos pradžiamokslio? Juk jis eliminuoja bet kurias kitas krikščionybės kilmės ir esmės koncepcijas – istorines, mitologines, psichoanalitines ir t.t.

Vadovėlyje matome nemažai religinio turinio paveikslų reprodukcijų, pagal kurias formuluojamos užduotys mokiniams ir, tikriausiai, tikimasi religijos dvasia persmelkto atsakymo. Aiškinama nemažai sąvokų, tarp jų ir globalizacija, populiarioji kultūra, bet nėra termino sekuliarizacija, ateizmas ir pan. Šitaip iškreipiama šiuolaikinio pasaulio, taigi, ir Lietuvos, pasaulėžiūrinė situacija. Žodžiu, Etikos disciplina, dėstoma Lietuvos mokyklose, nėra jokia alternatyva Tikybai, o greičiau jos papildymas. Dar reikia pridurti, kad viena vadovėlio autorė, Agnė Lastauskienė, – ir etikos, ir tikybos mokytoja. Tai, beje, atspindi realią padėtį mokyklose. Dažnai etikos pamokas veda ta pati mokytoja, kuri moko ir tikybos. Šios disciplinos noriai imasi teologijos fakulteto absolventai. Bažnyčios požiūriu, tai visiškai logiška ir teisinga, nes, anot jos, be religijos nėra moralės. Bet kaip tai dera su Konstitucijoje deklaruojamais pasaulietiškumo ir sąžinės laisvės, suponuojančios ir netikėjimo laisvę, principais? Galbūt kiti etikos vadovėliai, skirti kitoms klasėms, labiau paiso sąžinės laisvės principų ir adekvačiau atspindi pasaulietinės etikos esmę?

O dabar apie santuokų registravimą. Gerai žinome, kad bažnyčia stengiasi paimti į savo globą žmogų nuo pat gimimo iki mirties. Tam buvo sugalvoti vadinamieji sakramentai (lot. sacramentum – priesaika, įsipareigojimas), neva suteikiantys dievo malonę. Katalikų bažnyčia kultivuoja septynis sakramentus: krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos (išpažinties), ligonių patepimo, kunigystės ir santuokos.

Stengiantis išsivaduoti iš bažnytinės reglamentacijos, po buržuazinių revoliucijų daugelyje Europos valstybių buvo įvesta civilinė metrikacija, t. y. asmens gimimo, mirties, santuokos registravimas tapo valstybės, o ne bažnyčios prerogatyva. Lietuvoje šis sąžinės laisvės principas buvo įgyvendintas tik 1940 metais. Klerikalai iki šios dienos šį vieną iš sąžinės laisvės garantų Lietuvoje tebevadina ateizmo užmačia sunaikinti religiją.

Tačiau ir šiuolaikinėje Lietuvoje jokia socialinė institucija, taigi ir bažnyčia, negali ignoruoti civilinės metrikacijos. Čia, kaip ir bet kurioje kitoje demokratinėje visuomenėje, kiekvienas pilietis turi teisę ir galimybę apsiriboti civilinės metrikacijos aktais ir nesikreipti į bažnyčią dėl jos teikiamų sakramentų. Bet per du nepriklausomybės dešimtmečius išryškėjo ir nepageidaujamos valstybės nuolaidos bažnyčiai. Ypač jos pastebimos valstybės vaidmens apribojime sudarant santuokas, tuo mažinant valstybės įtaką tokiai svarbiai visuomenės ląstelei, kaip šeima.

Iš pradžių po Nepriklausomybės atkūrimo santuokos registravimas valstybinėje civilinės metrikacijos įtaigoje buvo laikomas pirminiu ir svarbiausiu, neatsižvelgiant, ar pilietis religingas, ar ne. Šiai įstaigai visi besituokiantys privalėjo rašyti prašymą sutuokti bei pateikti jų asmenybę identifikuojančius dokumentus, informuoti apie šeiminę padėtį. Taip pat jiems buvo paaiškinamos jų, kaip būsimų sutuoktinių ir tėvų, teises bei pareigos ir atsakomybė. Iškilmingo santuokos akto metu buvo skaitomi valstybės vardu surašyti įpareigojamai ir linkėjimai. Besituokiantys pasižadėdavo jų laikytis.

Vėliau šie reikalavimai buvo pradėti taikyti tik nereligingiems, nelankantiems bažnyčios ir nesinaudojantiems jos paslaugomis. 2000 m. liepos 18 d. įstatymu susituokusieji valstybės pripažįstamų konfesijų bažnyčiose (maldos namuose) buvo atleisti nuo šios pareigos. Civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi pranešimą apie santuokos sudarymą bažnyčios nustatyta tvarka, privalėjo įregistruoti ir išduoti santuokos liudijimą. Tiesa, Lietuvos Respublikos vyriausybės ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2001 m. liepos 11 d. susitarimu „Dėl Katalikų Bažnyčios nustatyta tvarka sudarytų santuokų įtraukimo į valstybinę apskaitą“ pareiga pranešti apie katalikų santuokas buvo priskirta patiems sutuoktiniams. Apie santuokas, sudarytas kitose konfesijose, turėjo informuoti šių konfesijų įgalioti asmenys. Tačiau nuo 2012 m. birželio 1 d. tvarka pasikeitė – ir katalikų bažnyčiose susituokę jaunavedžiai buvo atleisti nuo pareigos pristatyti dokumentus Civilinės metrikacijos skyriui. Šis veiksmas buvo patikėtas kunigams. Pastaruoju metu net pasigirsta nepasitenkinimas, kad sutuoktiniams tenka eiti į Civilinės metrikacijos skyrių pasiimti santuokos liudijimo. Girdi, ir to nereikėtų.

Taigi aiškiai siaurinamas valstybės vaidmuo šeimos kūrimosi etape. Prisiminkime dar katalikų bažnyčios keliamą triukšmą dėl šeimos koncepcijos, kurią mėgina apibrėžti Seimas. Bažnyčia aršiai gina pasenusias pažiūras į šeimą, nenori jos vertinti šiuolaikinio pasaulio poreikių kontekste, todėl neabejodama atmeta Europos Sąjungos Konvenciją, raginančią imtis priemonių, „kuriomis būtų skatinami vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio modelio pokyčiai siekiant išnaikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą moters nepilnavertiškumo idėja ar stereotipiniais moterims ir vyrams priskiriamais vaidmenimis“. Bažnyčios siekiai suprantami. Jos tikslas – išlaikyti šeimą savo įtakoje, primesti jai religinį vaikų auklėjimą, perimti kai kurias valstybės funkcijas ir tuo sustiprinti savo pozicijas. Žinoma, šie tikslai pridengiami kilniais norais – apsaugoti pagrindinę visuomenės ląstelę nuo moralinės degradacijos. Turi bažnyčia tam ir šimtmečiais kartojamą pateisinimą: religinis (katalikų) tikėjimas yra šeimos tvirtumo garantas. Turbūt tuo savo veiksmus grindžia ir valstybinės institucijos. Juk kiekviename jų dokumente, liečiančiame katalikų bažnyčią, pabrėžiama religijos dorovinė reikšmė.

Bet ar pagalvojama, kad būtent valstybei teks rūpintis šeimomis, jas remti materialiai, jei prireiks, suteikti visokeriopą pagalbą našlaičiais tapusiems vaikams. Valstybiniams teismams teks įsikišti, kai sutuoktinių santykiai pasieks kritinę ribą. Ir t.t., ir t.t. Visais tais atvejais valstybė iš bažnyčios susilauks tik priekaištų, kaltinimų nesirūpinimu piliečių dorove ir pan. Kad nebūtų visu tuo spekuliuojama, man atrodo, būtų labai pravartu greta duomenų apie skyrybas taip pat paskelbti, kiek išsiskyrė bažnyčiose susituokusių porų.

Kalbant apie besituokiančius bažnyčiose, tenka pasakyti, kad vieni tuokiasi čia dėl religinių įsitikinimų, kiti – iš tradicijos, treti – spaudžiami viešosios nuomonės, treti – dėl mados.  Visų priežasčių neišvardysi. Dvasininkai taip pat nevienodi. Vieni skatina bažnytines santuokas iš nuoširdaus tikėjimo šio sakramento dorovine reikšme, kiti vadovaujasi materialiniais išskaičiavimais, treti tiesiog vykdo bažnytinės vyriausybės nurodymus.

Kunigai nuolat giriasi santuokos sakramentą priėmusiais garsiais žmonėmis. O ir pačios garsenybės nevengia viešinti „švento sakramento“, suteikto dažniausiai populiaraus ir madingo kunigo. Žinoma, kam rūpi tokia smulkmena, kad tai jau kažkelinta jų santuoka. Žiūrėk, išsiskirs ir vėl. Bet tai nesvarbu, svarbu reklama, snobiški įnoriai. Pasiteisinimus susiras. Padės ir bažnyčia. Ji dėl bažnytinės santuokos negaliojimo pripažinimo yra susikūrusi „išganingą“ taisyklę. „Anot bažnyčios kanonų, bažnytinė santuoka gali būti pripažinta negaliojančia tik dėl tų priežasčių, kurios buvo jau santuokos sudarymo metu (nors galėjo būti ir nežinomos), o ne tos, kurios atsirado vėliau“, – rašo kunigas, bažnytinio tribunolo viceoficialas, monsinjoras Adolfas Grušas (žr. Lietuvos rytas, 1912 m., liepos 21 d., priedas „Gyvenimo būdas“, Nr. 29). Koks žmogaus žeminimas! Kad gautų bažnyčios hierarchų leidimą išsituokti, žmogus turi apšmeižti save ir savo sutuoktinį, „atskleisti“ jo ydas ir „nuodėmes“, nors su juo kartais būna jau pragyvenęs daugelį metų, užauginęs vaikus. Nesirengiu čia teisinti ar užjausti garsių ar visai negarsių taip besielgiančių žmonių. Nesirengiu ir bažnyčiai siūlyti kokių nors receptų, kaip suktis iš padėties.. Nesuprantu ir tų žurnalistų, kurie su užuojauta rašo apie besiskundžiančius kunigais. Tai iš vieno, girdi, kunigas paėmė per daug pinigų, tai kito sutuoktuvėms paskyręs ne tą dieną, o trečiam – ne taip pakalbėjęs. Ne žurnalistų reikalas auklėti kunigus. Kam nepatinka, tas tenesikreipia į bažnyčią sakramentų. Juk teisiškai ir morališkai svarbi tik civilinė metrikacija.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį