Žymus britų rašytojas Viljamas Somersetas Moemas (W. Somerset  Maugham) knygoje „Viską sudėjus. Gyvenimo esmės beieškant“ (Vilnius, 2011) rašo:  „Pirmiausia aš susidomėjau religija. Kadangi ji man atrodė pati svarbiausia norint nuspręsti, ar šis pasaulis, kuriame aš gyvenu, yra vienintelis, su kuriuo turiu skaitytis, o gal į jį turiu žvelgti tik kaip į išbandymų vietą, kurioje mes rengiamės būsimam gyvenimui“ (p. 226–227).

Genamas šios minties, rašytojas pradėjo įdėmiau gilintis į religiją ir pastebėjo daugybę neišsprendžiamų prieštaravimų, kuriuos  sukelia kiekvienas teologijos teiginys, jei tik jo nepriimi aklai, o nori suprasti esmę. Vadinamieji dievo buvimo įrodymai negalėjo patenkinti  rašytojo, nes jie arba iš minties apie dievą išveda jo egzistavimą (idem per idem), arba priklauso  e consensu gentium  (dauguma visada teisi ) kategorijai. „Patirtis parodė, jog vieno ar kito tikėjimo paplitimas, nesvarbu, kiek jis truktų, neįrodo, kad jis teisingas (p. 249). Be to, rašytojas pastebėjo, jog ir modernieji filosofai idealistai savo samprotavimais nieko neįrodo – jie „tik per plauką nuo solipsizmo“ (p. 238) [žr. http://lt.wikipedia.org/wiki/Solipsizmas].

Tai kodėl žmonės tiki? – klausia rašytojas ir atsako: „Išlieka baimė ir pagarba, žmogaus bejėgiškumo jausmas ir troškimas sukurti harmoniją tarp savęs ir visatos“ (p. 248).

Žinoma, rašytojo pateiktame religijos egzistavimo priežasčių apibūdinime nėra ko ieškoti visų istorinių, socialinių, psichologinių ir kt. religijos egzistavimo priežasčių, bet jo pasakyme pagautas vienas svarbiausių psichologinių religingumo svertų – baimė, kurios viena iš atmainų – mirties baimė. Ne kaip neišvengiamo biologinio fakto baimė – ji su amžiumi  apsilpsta, žmogus su ja susigyvena. O pomirtinės nežinomybės baimė,  per tūkstantmečius  įtvirtinta žmonių sąmonėje įvairiausių religijų. Religijos kito, kito ir jų vaizdiniai apie pomirtinį gyvenimą: nuo analogiško gyvenimo kaip žemėje pomirtinėje karalystėje bei kūno patiriamų kančių pragare iki abstraktaus dvasinio skausmo dėl negalėjimo regėti dieviškosios šviesos.

Tačiau žmonės negalėjo gyventi, dirbti ir kurti sukaustyti baimės. Todėl religijose, be pragaro bausmės už blogus darbus, atsirado ir dangiškojo atpildo už gerus idėjos. Jos buvo susietos  su tikėjimu į gerąjį dievą. Ypač tai buvo išplėtota krikščionybėje.  Čia atsirado Išganytojo idėja, įkūnyta Jėzaus Kristaus asmenyje. Tarnavimas jam – šio gyvenimo paskirtis ir amžinojo gyvenimo viltis. Šiandieniniai krikščionybės pradžiamoksliai kaip ir prieš šimtus metų tebeklausia, kam mes gyvename ant žemės, ir įsakmiai atsako: kad vykdytume dievo valią ir po mirties nueitume į dangų. „Kristus žada bent du labai aiškius dalykus: gyvenimą su prasme ir gyvenimą be pabaigos. Niekas nėra daugiau žmogui pasiūlęs“, – kartoja popiežius, vyskupai, kunigai, o paskui juos ir tikintieji. Jiems nereikia jokių dievo buvimo įrodymų. Tikėjimas jiems pats savaime yra ir jo šaltinis, ir įrodymas.

 Nejaugi chirurgo, išgelbėjusio šimtus žmonių, gyvenimas yra neprasmingas?  Nejaugi motinos triūsas, auginant vaikus, yra beprasmis? Šiuolaikinė krikščioniškoji etika neneigia kasdieninės veiklos reikšmingumo, bet daro ją priklausomą nuo tikėjimo į dievą ir taip sumenkina realiame gyvenime nuveiktų darbų reikšmę, neleidžia jiems įgyti gyvenimo prasmės statuso.

O ar pasaulietinė etika, nepriimanti religinių teiginių, kėlė ir sprendė nemirtingumo, gyvenimo prasmės klausimus? Taip, šioje svetainėje apie tai jau buvo rašyta. Priminsiu ir šį kartą keletą  mąstytojų.

 Štai Benediktas Spinoza (1632–1677) teigė, jog „laisvas žmogus apie nieką tiek mažai nemąsto, kaip apie mirtį, ir jo išmintį sudaro ne mirties, bet gyvenimo apmąstymas“ (Spinoza, B. Etika, 2011, p. 269). „Bet kokia etika, gyvenimo prasmė ir elgesys turi prasidėti šiame pasaulyje ir šiame gyvenime“ (p. 222). Pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas ir prasmė – išsaugoti savo būtį, vadovaujantis naudos sau ieškojimu“, „patenkinti savąjį aš“,  „atkakliai ginti savo teises“. Taip, tai – egoizmas, jis gyvas kiekvienoje gyvoje būtybėje ir padeda jai išlikti.  Bet tik tuo atveju, jei tai –protingas egoizmas, paremtas įsitikinimu, kad be kitų žmonių, be jų pagalbos nė vienas negali siekti savo tikslų. Štai toks protingas egoizmas ir  yra moralės pagrindas, lemiantis žmogaus siekius ir gyvenimo prasmę. Moralės išeities taško reikia ieškoti žmonių santykiuose, o ne už jų ribų.

Šios XVII a. olandų filosofo idėjos, be abejo, turi laikmečio žymę. Tačiau jos turi ir tai, kas bendražmogiška ir tinka visiems laikams. Kaip rašo žinomas amerikiečių psichologas Irvinas D. Yalomas knygoje „ Spinozos problema“ (Vilnius: Vaga, 2012), Spinozą labai vertino didysis vokiečių poetas Johanas Volfgangas Gėtė. Anot jo,  „gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas“. Tai sakydamas  Gėtė turėjo omenyje, kad žmogus geriausiai panaudoja savo gyvenimą, kai  išsiugdo savo sugebėjimus. Jis prastai vertino tokį gyvenimą, kuriame lemiamą vaidmenį atlieka atsitiktinės užgaidos ir nevaldomi instinktai. Taigi, anot Gėtės,  žmogaus gyvenimo prasmė – savęs realizavimas.

Visais laikais buvo mąstytojų, kurie gyvenimo prasmę aiškino kaip reikšmingų socialinių tikslų siekimą, tarnavimą pažangiam socialiniam idealui, žmonijos kultūros lobyno praturtinimą naujomis žiniomis ir idėjomis. Pasaulietinė žmogaus esmės, gyvenimo prasmės, nemirtingumo samprata analizuojama ir vienoje įtaigiausių filosofinių knygų, išleistų  Lietuvoje pastaruoju metu, – Krescencijaus Stoškaus  veikale „Rezignacija, arba mirties filosofijos iššūkis modernybei“ (Vilnius, 2011). K. Stoškus, turiningai ir įžvalgiai analizuodamas  Šopenhauerio, Nyčės, Sartro ir kt. kūrybą, atskleisdamas jų pažiūras į žmogų, jo dvasinį gyvenimą, santykį su religija, gyvenimo tikslus ir prasmę, pateikia ir savo paties įžvalgas šiais klausimais . Štai keletas jų. 

„ Jau nuo  Aristotelio laikų buvo mąstoma  galimybė asmenims praturtinti vienas kitą įvairiomis kultūros – mokslo, meno, papročių ir pan. – vertybėmis. Atsižvelgdami į šias galimybes parengtu mirčiai turėtume laikyti tokį gyvenimą, kuris pasiekia įprasminimą, susiejantį jį su kitų žmonių gyvenimais. Žmogus pasirengia mirčiai tiek, kiek siekia, palaiko, saugo ir kuria vertybes, transcenduojančias jo gyvenimą ir tiek svarbias, kad joms verta pasiaukoti.  Tik tokiomis sąlygomis rezignacija gali įgyti pozityvią galią; tik tada gyvenimas gali būti užbaigtas prasmingai, t. y. kaip veltui neiššvaistytas ir siektiems tikslams paaukotas“ (p.551).
„Gyvenimas po mirties – visai ne mitologinis vaizdinys, ne metafora ir net ne reanimuotų žmonių prisiminimai, o užbaigto gyvenimo tęsinys kitų žmonių gyvenimuose“ (p. 556).
„Gyvas gyvenimas – gyvenimas per save, gyvenimas po mirties – gyvenimas per kitus ir kituose“ (ten pat).
„Platonas seniai yra miręs, jo kūnas suiręs jau prieš pustrečio tūkstančio metų, bet Platono dvasia tebegyvena ir savo galinga išmintimi tebeveikia visų skaitytojų protus“.

Po šiomis išvadomis, manau,  gali pasirašyti visi ateistai. Juk jose apeliuojama į žmogų, o ne  į antgamtinį dievą, anapusinį gyvenimą ir pan. Bet štai po teiginio „Iki mirties žmogus egzistuoja kūniškai, o po mirties – dvasiškai; iki mirties jis prisisavina kitų kultūrą, o po mirties – jį patį prisisavina“, – skaitau: „ Kiek turėjo pasidarbuoti karingasis ateizmas ir lėkštasis materializmas, kad iki pat šių dienų būtų tebeginčijamas šis akivaizdus dvasinio gyvenimo faktas!“ (p.555–556).

Nežinau tokių ateistinių straipsnių ar knygų, kuriose būtų neigiami teiginiai, kad  reikšmingos mirusiųjų mintys  gyvena mumyse, kad žmogus ir po mirties gyvena po jo gyvenančių kartų atmintyje ir įkvepia naujiems darbams ir atradimams. Taip, ateistai to nevadina dvasia. Bet, rodos, ir K.Stoškus šiai sąvokai nesuteikia religinės prasmės, t. y. nelaiko jos savarankiška substancija, po mirties paliekančią kūną, išskrendančią į dangų ir ten gyvenančią naują gyvenimą. Akivaizdumo dėlei pacituosiu giliai tikintį filosofą: „Žmogaus skirtingumą nuo kitų gyvūnų lemia  tiek skyrium nuo kūno egzistuojanti nemirtinga Dievo sukurta žmogaus siela, tiek ir žmogaus genai, formuojantys šiai sielai gyventi tinkamą žmogišką kūną“ (žr. Kardelis, N. Pažinti ar suprasti?  Humanistikos ir gamtotyros akiračiai, Vilnius: Naujasis Židinys, 2008. p. 89). Nejaugi šiuo „trumpuoju sujungimu“ K.Stoškus nori įtikti fideistams!?  Nejaugi jis nori pasakyti, kad mintis („dvasia“) gali persiduoti, taip sakant, grynu pavidalu, t. y. nematerializuota – neišsakyta žodžiu, neužrašyta? Argi „Platono dvasia“, tiksliau sakant, jo mintys būtų tūkstantmečius dariusios poveikį, jei jos nebūtų užrašytos?  Koks bebuvo genialus Sokratas, jei jo minčių nebūtų užrašęs ir interpretavęs Platonas, jo niekas neprisimintų ir apie jo poveikį niekas nekalbėtų.

O kaipgi su amžinu gyvenimu ir mirties baime? Ar ateistai ir šiaip  skeptiškai vertinantys religinius pomirtinio gyvenimo vaizdinius šių klausimų nekėlė ir neieškojo į juos atsakymų? Šiais požiūriais įdomios ir informatyvios yra jau minėto psichologo ir rašytojo Irvino D. Yalomo knygos.

Irvinas D. Yalomas – vienas iš tų dabar nedažnai pasitaikančių rašytojų ir mąstytojų, kurie atvirai sako:  „Neišpažįstu jokios religijos, jokio dievo. Mano pažiūros visiškai pasaulietinės“ (Irvin D. Yalom. Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę. – V., 2008, p.  256).  Jis savo skaitytojams pataria: „Žvelkite tiesiai į saulę; nesimarkstydami žiūrėkite į savo vietą egzistencijoje; bandykite gyventi be tų apsauginių užtvarų, kurias siūlo dauguma religijų – be kokio nors tęstinumo, nemirtingumo ar reinkarnacijos, kurie neigia mirties baigtinumą. Manau, mes puikiai galime gyventi ir be užtvarų“ (ten pat, p. 194). Rašytojas išminties semiasi iš savo aprašomų herojų – garsiųjų filosofų. Pavyzdžiui,  knygoje „Žiūrėti į saulę“, charakterizuodamas senovės filosofą Epikūrą, Irvinas D. Yalomas išskiria tris jo argumentus, padedančius numalšinti mirties nerimą ir suteikti žmogui ramybės. Štai tie teiginiai:

1. Siela yra mirtinga ir išnyksta kartu su kūnu (žr. p. 89);
2. Mirtis yra visiška nebūtis. „Tai, kas išnykę, negali suvokti, o tai, ko nesuvokiame, mums yra niekas. Kitaip tariant, kur aš, ten nėra mirties; kur mirtis, ten nėra manęs. Kam bijoti mirties, jei mes jos niekuomet nesuvoksime“ (p. 90);
3. Simetrija: nebūties būsena yra tokia pati, kurioje buvome iki gimimo. „Laikas iki gimimo ir laikas po mirties yra tapatūs, mes per daug bijome antrojo tamsos vandenyno, nors pirmasis mums menkai terūpi.“ (p. 91). 

Knygoje „Gydymas Šopenhaueriu“ ( Vilnius: Vaga, 2012) Irvinas  D. Yalomas pažymi, jog „Šopenhaueris buvo pirmasis iš žymiųjų filosofų, kuris savo  idėjas grindė ateizmu, tvirtindamas, kad „gyvename erdvėje ir laike ir kad bet kokia nemateriali būtis yra klaidingas ir nereikalingas vaizdinys“.  Ką gi Šopenhaueris siūlo mirties baimei nuraminti? Anot  I.D.  Yalomo, Šopenhauerio metodai (patarimai) rėmėsi loginiais argumentais, „intelektine mirties analize“.

1. “Mirtį mes pažįstame geriau, nei paprastai manoma. Mes ne tik kasdien miegodami ar būdami be sąmonės paragaujame mirties, bet ir prieš gyvenimą esame pabuvę nebūties amžinybėje “. „Kai tavęs klausia, koks bus gyvenimas po mirties, geriausia ir kol kas teisingiausia atsakyti taip: po mirties būsi tas, kas buvai prieš gimimą“ (Gydymas Šopenhaueriu, p. 226);
2. Gal mirties nuogąstaujame todėl, kad ji blogis? „Absurdiška nebuvimą laikyti blogiu: juk kiekvienas blogis, kaip ir kiekvienas gėris, suponuoja egzistenciją ir sąmonę. Prarasti tai, ko negali pasigesti, akivaizdu nėra blogis“;
3. Mirtis nėra visiškas išnykimas, po mirties mes susiliejame su pirmine gyvybine galia – valia, – kuri nepriklauso nuo laiko“ (ten pat, p. 358–359). 

Pastaroji mintis atsiduoda  mistika. Greičiausiai dėl to Šopenhauerio filosofija į ateizmo istoriją įrašoma tik su išlygomis. Bet niekas negali paneigti „gydomosios“ jo filosofijos galios „egzistencijos nerimo“ apimtiems žmonėms.

Ar ateistai, teigdami žmogaus, kaip atskiro asmens, gyvenimo baigtinumą, gali ką nors pasakyti apie jo nemirtingumą? Taip, gali. Jie kalba apie fizinį  nemirtingumą: atomai, cheminiai elementai, sudarantys žmogaus kūną, yra amžini. Po mirties suiręs žmogaus kūnas susilieja su gamtoje egzistuojančiais cheminiais elementais ir tampa naujos gyvos ląstelės pagrindu.  Ir tik šia prasme galime interpretuoti senovės žmonių svajones apie atsigimimus, virtusias kai kurių religijų kertiniu teiginiu. Dar akivaizdžiau ir asmeniškiau  su žmogaus fizinio nemirtingumo idėja yra susijusios chromosomų ir genų mokslinės teorijos. Anot jų, genas, kaip chromosomos elementas, lemia žmogaus požymių ar ypatybių paveldėjimą. Neatsitiktinai, norėdami labiau pažinti save, mes norime labiau pažinti protėvius: stengiamės atsekti savo genealogiją, sužinoti protėvių biografijas, nuveiktus darbus ir t.t.. Panašiai yra ir su mūsų noru dalyvauti įvykiuose, kurie vyks, kai jau mūsų nebebus. Mes tikime, kad per savo vaikus, vaikaičius ir provaikaičius pratęsime savo dalyvavimą istorijos vyksme.

Žmogus yra nemirtingas ir socialine, intelektine  prasme. Jau senosiose civilizacijose buvo suvokta, kad  žmogaus gyvenimas baigtinis. Žmogus atgyvena jam skirtą laiką, atlieka savo pareigą, paskui gyvybės ir darbų estafetę perima kitos kartos. Mirusiųjų darbai ir idėjos tampa tramplinu naujiems darbams ir naujoms mintims. Čia noriu papildyti tuos, kurie sako: kuo buvai iki gimimo, tuo būsi po mirties, „dulke buvai – dulke pavirsi“, anot Biblijos. Ne, ne visai taip. Žmogaus gyvenimas neišnyksta be pėdsakų. Dar kartą prisiminkime filosofo K. Stoškaus mintį:„Gyvas gyvenimas – gyvenimas per save, gyvenimas po mirties – gyvenimas per kitus ir kituose.“  Tai pasakytina ne tik  apie asmenybes, sukūrusius svarbius, epochinės reikšmės darbus, bet ir apie paprastus, rodos, niekuo neišsiskiriančius žmones. Ir jie, net patys apie tai negalvodami, palieka nenykstančias vertybes – meilę, rūpestį,  pagalbą, dovanojamą kitiems.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį