Neringos Putinaitės knygoje „Nugenėta pušis“ skaitome: „Pavyzdžiui, ateistai kritikuoja Dievo transcendentiškumą ir kitoniškumą paprastų daiktų atžvilgiu, nes teologiniuose svarstymuose šis kitoniškumas būdavo nusakomas per kiekybinę begalybę: kad Dievas esąs didžiausias, stipriausias ir pan. Vadinasi, kritikos neatlaiko ne tikėjimas ir religija, o tam tikros žmonių Jam priskirtos charakteristikos. Scholastinė, taip pat ir vėlesnė teologija suformavo tam tikrus Dievo vaizdinius, kuriuos keičiantis visuomenei, vystantis mokslui, tapo lengva kritikuoti ir kurie prarado didžiąją dalį prasmės“ (p. 340).

Pažymėsiu, kad tai ne originali pačios N. Putinaitės išvada. Šios mintys, kaip matyti iš Putinaitės knygos išnašos, yra paimtos iš anglų postmodernizmo filosofijos ir teologijos,  ateizmo ir etikos tyrinėtojo Gavin‘o Hyman‘o veikalo ,,Atheism in Modem History“ (2007). Autorius pasaulietis, bet toli gražu ne ateistas ar agnostikas.

Hyman‘as, norėdamas apibrėžti ateizmo likimą, šiame veikale, be kita ko, taip pat analizuoja kelis šiuolaikinius teologus, siūlančius naują dievo sampratą, kurios pagrinde – dievo nepažinumas bei neasmenybiškumas, ir daro išvadą: „Taigi Dievas ne tik nėra atskira būtybė, jis taip pat nėra su kuo nors subordinuota Būtybių būtybė. Visas metafizinių procedūrų arsenalas – racionalūs argumentai, empiriniai įrodymai, eksperimentiniai bandymai ir taip toliau – tiesiog negali būti taikomi Dievui“. Tai, esą, reiškia ir „ateizmo pabaigą“, nes šis pririštas prie teologijos (žr. htp://www.apologetics315.com/2011/12/book-review-short-history-of-atheism-by.html).

Tačiau reikia pasakyti, kad tokia „moderniška“ dievo samprata nesusilaukia visuotino krikščionybės adeptų pritarimo. Štai G. Hyman‘o veikalo recenzentas rašo: „Moderniųjų teologų Dievo samprata nedaug tesiskiria nuo Plotino [antikos filosofo, gyvenusio apie 205–270 metus] sukurtos neoplatonizmo sąvokos – nepažinusis Vienis. Jų Dievą, kaip ir Plotino apibūdintą būtybę, esančią visiškai anapus, galima lengvai įvardinti tiesiog „nieku“ (ten pat, mano pabraukta – J.M.). O kiek katalikiškoje spaudoje skaičiau straipsnių, kritikuojančių teologinį modernizmą! Šių kritikų nuomone,  toks depersonalizuotas dievas negali būti religijos kaip žmogaus asmeninio ryšio su dievu ir moralės pagrindas.

Jei jau teologai nesutaria dėl dievo esmės, ką jau kalbėti apie paprastus krikščionis. O būtent juos turi omenyje ne tik kasdien su jais susiduriantys kunigai, bet ir ateistai. Pavyzdžiui, vienas žinomiausių pasaulyje ateistų anglų mokslininkas Richard‘as Dawkins‘as  knygoje „Dievo iliuzija“ (liet. 2010) į priekaištus, neva jis kritikuoja pasenusius religinius vaizdinius, atsakė, kad jis pirmiausia kreipiasi ne į moderniuosius teologus, o į eilinius tikinčiuosius, tegul ir išsilavinusius.  Jų, jau nekalbant apie įvairių sektų išpažinėjus, pažiūros į religiją konservatyvios.

O dabar pažvelkime į katalikų bendruomenes Lietuvoje. Žinoma, kunigai dabar daugiau akcentuoja ne dievo vaizdinį, o tikinčiųjų asmeninį ryšį su juo, jo malones ir meilę. Bet ar pasikeitė pagrindinės katalikybės dogmos, ar jas siūloma suprasti kaip nors alegoriškai, metaforiškai, simboliškai? Ar nekartojamos tos pačios giesmės, maldos? Tik gal šiek tiek paredaguotos, pritaikytos prie šiuolaikinių žmonių mentaliteto? Pagaliau ar bažnyčios apeigose neskaitomi Senojo Testamento tekstai, tarp jų ir dieviškojo pasaulio sukūrimo aktas? Visur čia dievas įsivaizduojamas kaip asmuo, kuriantis ir lemiantis pasaulio ir žmonių likimą.

95e485b4ad70379603e02ec0358882acTaigi ateizmui, kaip kritinei religijos analizei, dar gana plati dirva reikštis, o ir modernioji teologija juk neapsieina ir neapsieis be tam tikrų teorijų. svarstymų, loginių operacijų. Ir jos taip pat gali būti ir neišvengiamai bus ateizmo vertinimo objektas.

Bet ateistinė pasaulėžiūra turi ne tik kritiškąją pusę. Yra ir  pozityvioji, kuriai N. Putinaitė skiria didžiausią savo knygos dalį ir kurią laiko paveikiausia ateizacijos procese, bet kartu ir pavojingiausia religinei pasaulėžiūrai. Tai pilietinių, su religija nesusijusių tradicijų ir apeigų (vardo suteikimo, vestuvių, laidotuvių ir kt.)  diegimas bei pasaulietinės etikos ir moralės puoselėjimas, propagavimas ir įsisavinimas. Manau, kad ši su ateistinės pasaulėžiūros formavimusi susijusi žmogaus gyvenimo pusė šiandien dar labiau iš jo reikalauja asmeninio apsisprendimo ir pozicijos. Koks milžiniškas spaudimas daromas, pavyzdžiui, jaunavedžiams! Kokių tik čia kursų, seminarų ir pamaldų nėra prigalvojusi bažnyčia. Ne visi atlaiko šį spaudimą ir eina į bažnyčią tuoktis, teisindamiesi bažnytinio ceremonialo įspūdingumu. O ar pasikeičia nuo to šių žmonių pasaulėžiūra ir jų moralė bei dorovinis elgesys? Ar nebūtų geriau sudaryti sąlygas šiems žmonėms savarankiškai apsispręsti. Bet tokiu atveju būtų reikalingas ir ateistinis švietimas, dorovinio gyvenimo analizė be jokios religinės mistikos.

Materialistinę pasaulėžiūrą, be abejo, formuoja ne vien tie, kurie specialiai kritiškai analizuoja religiją, bet ir  visi tie, kurie aiškina pasaulio sandarą, gyvosios gamtos, visuomenės ir žmogaus vystymąsi, žmogaus psichikos formavimąsi bei dvasinio gyvenimo raidą, jo moralinio tobulėjimo kelius natūraliomis priežastimis, gamtos ir visuomenės vystymosi dėsniais, o ne apeliuoja į  dieviškąją išmintį, valią ir pan.