Ateisto ir tikinčiojo dialogas yra senas kaip pasaulis. Argumentai irgi yra gerai žinomi. Įdomumo dėlei pabandžiau kreiptis į dirbtinį intelektą ir paprašiau sukurti įsivaizduojamą pokalbį tarp ateisto ir tikinčiojo. Štai rezultatas:

Ateistas: Aš netikiu Dievu ir jokia aukštesniąja jėga ir manau, kad religija yra tik žmonių būdas tvarkytis su savo problemomis.

Tikintysis: Čia tu klysti. Dievas egzistuoja ir jis yra vienintelis ramybės ir išsigelbėjimo šaltinis. Be jo gyvenimas neturi prasmės ar tikslo.

Ateistas: Kaip gali būti toks tikras? Nėra jokių konkrečių įrodymų, kad Dievas egzistuoja, ir daugybė žmonių randa gyvenimo prasmę ir tikslą be religijos.

Tikintysis: Aš turiu tikėjimą ir man nieko daugiau nereikia. Man pakanka Biblijos kaip įrodymo ir aš žinau, kad jei seksiu Dievo žodžiu, būsiu išgelbėtas.

Ateistas: O kaip yra su kentėjimu ir blogiu pasaulyje? Jei Dievas laikomas visagaliu ir mylinčiu, kodėl jis leidžia tokiems dalykams atsitikti?

Tikintysis: Tai jo plano dalis. Mes negalime visko suprasti, tačiau turime tikėti, kad Dievas žino, kas mums geriausia. Net ir kentėdami, Dieve galime rasti ramybę ir viltį.

Ateistas: Niekaip negaliu suprasti, kaip tu gali tikėti kažkuo be jokių įrodymų ir logikos.

Tikintysis: Kalba eina ne apie logiką ar įrodymus, o apie tikėjimą. Tikiu, kad vieną dieną tiesa tau atsivers ir tave išgelbės Dievo malonė.

Šį kartą turime tikrą ateisto ir tikinčiosios dialogą ir kviečiame su juo susipažinti ir jį įvertinti komentaruose. Pateikiame skaitytojams Raimundo Skipičio ir tikinčiosios M. K. (žinome jos vardą, tačiau negavome leidimo jo skelbti) pokalbio, kuris, kilo bernardinai.lt FB paskyroje po straipsniu „Manipuliuodama rusofobijos korta agresorė bando apsimesti auka“, pirmąją dalį.

Tikinčioji M. K. yra sutikusi „gyvąjį Dievą Jėzų“, o jos širdyje gyvena „visa šv. Trejybė“, ir daugelis jos argumentų yra grindžiama asmenine patirtimi. Esminė problema su asmeniniais išgyvenimais yra ta, kad ne visi sutinka „gyvąjį Jėzų“. Yra daug tokių, kurie sutinka Višnų, Krišną, Budą, Ozirį, kokią nors protėvio dvasią, o dar daugiau tokių, kurie nieko niekada nesutinka. Kaip atskirti tikrą asmeninį religinį patyrimą nuo netikro? Juk jie visi negali būti vienu metu tikri. Jei širdyje apsigyvena kuris nors iš dabartinių religijų aprobuotų personažų, viskas yra gerai, toks žmogus tiesiog yra laikomas religingu ir labai normaliu, bet jei joje apsigyventų „gyvasis Zaratustra“ ar germanų dievas Odinas, niekas į tokį žmogų rimtai nežiūrėtų. Čia atsiskleidžia religinio mąstymo paradoksas: mes toleruojam tai, kas yra priimta tam tikroje kultūrinėje ir religinėje erdvėje, bet pamišėliais laikome tuos, kurie nukrypsta nuo normos, nors neturim objektyvių priemonių nustatyti, ką reikėtų laikyti norma, o ką nukrypimu.

Skipitis bando sugrąžinti M. K. ant žemės, parodyti, kad į viską galima žvelgti paprastai ir logiškai.

Gero skaitymo!

Valdas Mikalauskas

_________________________________________________________________________________________________________________________

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

M. K.: Kas yra mirtis? Kodėl vieniems tai kelia baimę, o kitiems – ne? Ar jūs pajėgtumėte paaiškinti šv. Pranciškaus Asyžiečio pasakymą „mirtie, mano sese“? Kodėl šv. apaštalas Petras pasirinko dar žiauresnę mirtį nei Kristaus, t. y. nukryžiuojamas aukštyn kojom? Atsakau, … nes tie, kurie susijungia su Jėzumi Jo meilėje, mirties ir jos baimės, kaip tokios nebėra, tai lyg išsivadavimas iš materialaus kūno. Tai negi negalima sušukti – mirtie, mano sese, jei ji išvaduoja iš vergovės ir žmogus pereina į tobulesnį ir prakilnesnį gyvenimą?

R. S.: O kam tada apskritai reikalingas gyvenimas? Sielos galėtų prakilniai daugintis be jokių materialių kūnų, nebūtų joms preteksto susipainioti gyvenimo vertybėse, klysti, kentėti kūno mirtį, o po to amžinai degti pragare! Viskas, ką gauname gimdami, – pritaikyta mūsų gyvenimui, biologiniam egzistavimui ir žmogaus populiacijos išlikimui. Pradedant nuo mitybos organų, kvėpavimo, kraujotakos, judėjimo, regos, klausos, balso, lyties organų, ir baigiant smegenimis, refleksais, pojūčiais, jausmais, atmintimi, intelektu ir iš viso to išplaukiančiomis visuomeninio gyvenimo ideologijomis. Kiekviena mirtis yra neišvengiama būtinybė. Kaip besistengtume ją atitolinti, tačiau ji visiems ateina. Žmogus kartais renkasi mirtį pats. Karys, eidamas į frontą, pasirenka mirtį už savo tautą, valstybę, šeimą. Gaisrininkas – gelbėdamas nelaimės ištiktuosius. Savižudis – vardan psichologinių problemų, ar priekaištų visuomenei. Moterys kartais žūsta gimdydamos vaikus. Alkoholikas miršta – vardan savo priklausomybės… O religiniai fanatikai – vardan kokio nors dievuko… Vieno žmogaus mirtį kompensuoja kito žmogaus gimimas. Tai gamtinis statistinis procesas, kuriame svarbus giminės, genties, bendruomenės, tautos, ar valstybės išlikimas, todėl atskirų veikėjų pasirinkimai pakliūti į iliuzijų pasaulį neturi esminės įtakos žmogaus biologinės populiacijos raidai.

M. K.: Tikrai taip. Tik, tai vadinama darvinizmu. Tačiau, kiek besistengė gamtininkai, bet beždžionės nesudvasino. Tačiau kitkas ir tai yra istorinis faktas užfiksuotas judaizmo talmuduose ir ST Šv. Rašte, kad Dievas išsirinko pačią pačią prasčiausią tautą, kurią globojo ir auklėjo, ir vedė į pažadėtąją žemę, t. y. kūrė naująjį žmogų Adomą. Tam net pasiuntė savo Sūnų, kad jau savo pavyzdžiu mokytų dvasinės išminties ir meilės, kuri vadinasi AGAPĖ, save dovanojanti meilė. Štai į tokią laimę mus kviečia Jėzus. Ten, kur yra meilė ir ramybė, kur nebus baimės, mirties, neapykantos, priklausomybių ir t. t. Tačiau, yra vienas reikalavimas – žmogus turi į tai ateiti laisva valia, bet ne verčiamas. Tuo remdamasi aš labai lengvai atskiriu, kas yra iš Dievo, o kas yra iš velnio.

R. S.: Gal patikslintumėte, kokie darvinistai, kokią beždžionę bandė sudvasinti? Spiritus – tai dvelksmas, alsavimas. Dux – dvasia, kvapas. Vozdux – oras. Dyšat’ – kvėpuoti. Sdoxnut’ – atiduoti dvasią – nudvėsti. „Dvasia“ – tai žodis sukurtas tais laikais, kai žmonės dar nesuprato kas yra oras, kvapas, dujos, kodėl žmogus kvėpuoja, kodėl be oro uždusta. Įsivaizdavo, kad žmogus miršta, kai kūną palieka jo orinė būtybė. Matydami vėjus, debesis, lietų, perkūniją – sukūrė mitus apie dievų ir dvasių pasaulį. Pagal žydų mitologiją, dievas Jehova esą nulipdęs iš molio Adomą ir per nosį įpūtęs jam dvasią, todėl visi žmonės dabar turi po nosį. Kylant žinių lygiui, šie mitai keitėsi, tobulėjo, pavirto tikėjimais, religijomis ir egzistuoja iki šių dienų. Biblija vaizduoja apie 6000 metų istoriją nuo „sutvėrimo“. O šiuolaikinė antropologija tiria 2 milijonų metų laikotarpį, kuris žmogų skiria nuo artimiausių primatų.

M. K.: Kuo žmogus skiriasi nuo beždžionės? Žmogus turi dvasią, o ana, jos neturi. Tad beždžionė niekada nebus žmogus, kaip ir dirbtinis intelektas, tik ši gali mums padaryti labai daug bėdų. Dvasią žmogui duoda ir augina tik Dievas. Jei jūs dar nejaučiate savyje dvasios, tai tik todėl, kad niekada nebandėte į ją „panirti“ ir todėl jaučiate tik tai, kas yra materialu, t. y. savo kūną. Gerai, kad skaitote ST, bet nematote ten pasakojant ir tai, kas mes iš tikro esame. Aš labiau esu praktikė, t. y. tai ką aš pati jaučiu, kas esu, o Šv. Rašte randu to patvirtinimus. Tiesa ir tai, kad tai ne mano nuopelnas, bet Jėzaus, kurį aš pažinau prieš 13 metų ir kurio Dvasia mane veda.

R. S.: Žmogus niekada neišmoks karstytis po medžius taip, kaip beždžionė. Žmogus neprisimins tiek, kiek prisimena dramblys. Žmogus nemato taip ryškiai, kaip mato vanagas. Žmogus negali orientuotis tamsoje taip, kaip orientuojasi šikšnosparnis. Žmogus nepatiria tokios kančios, kokią patiria skerdžiama karvė. Žmogus nebus toks ištikimas, kaip – šuo. Žmogus nebegali laimėti net šachmatų partijos prieš dirbtinį intelektą! O kokiomis antgamtinėmis savybėmis gali pasižymėti naujagimio dvasia? – Čiulpia motinos krūtį, sisioja, kakoja, bliauna ir miega? Ir kiek metų ją reikia auklėti, mokyti, lavinti, kol ji pavirsta civilizuota, dvasinga būtybe?! Tad kas yra ta išskirtinė žmogaus dvasia, kurios neturi artimi ir tolimi gyvūnai? Galbūt ji pasižymi išlavinta kalba? Socialiniais įgūdžiais? Išvystyta jausmų skale? Kiekvienas gyvūnas turi tokių savybių, kokios leido jam išlikti milijonus metų. Tai kokią “dvasią” augina biblinis Dievas? – Manau, kad tokią pat – iliuzinę, kaip ir kiekvienos kitos religijos herojus… Be didžiųjų pasaulio religijų yra šimtai mažų, įvairiausių sektų, mokymų, prietarų. Kiekvienoje vis kitokie dievai, pranašai, mirusiųjų dvasios ir t.t. Kiek tikinčiųjų – tiek ir dievų… Jėzaus Nazariečio asmenybė būtų įdomi istorine prasme, tačiau ji tiek sena ir tiek apaugusi vėlyvesnių laikų mitais, kad apie jos istoriškumą nebeliko jokių patikimų duomenų.

M. K.: Žmogus, dar būdamas mamos įsčiose pradeda mokslus, kaip įvaldyti Dievo duodamą jam kūną. Tai trunka ilgokai ir žmogus taip su juo susitapatina, kad save laiko kūnišku. Tačiau kūnas, tai tik priemonė dvasiai augti. Juk tai kartu ne tik malonumų, bet ir kančios įrankis, per kurį žmogus jaučia skausmą, alkį, šaltį ir kitus nepatogumus. Klausimas, kam man visa tai? Jei žmogus neturėtų kūno, nebūtų mirties baimės, tai kuo skubiausiai darytų sau galą. Sakome, kad Jėzus savo mirtimi įveikė mirtį, kaip tai aš suprantu? Aš sutikusi Jėzų paprašiau Jo meilės ir Jis man ją davė. Tai meilė agapė, save dovanojanti meilė, kuri yra kitiems, o ne sau. Ta meilė yra Šventoji Dvasia, kuri panaikino MIRTIES baimę, t. y. mano dvasioje neliko vietos piktajai dvasiai, ten gyvena visa Šv. Trejybė. Tad gavus šią meilę suvokiau gyvenimo šioje žemėje prasmę. Kančios kryžius taip pat tapo prasmingas ir net labai naudingas. Esmė ta, kad dvasiškai manęs palaužti nebeįmanoma. Taip buvo ir su apaštalais, taip buvo ir su palaimintuoju Teofiliu Matulioniu ir kt. Viduje jauti Dievo jėgą daryti gerą, bet jokiu būdu ne blogą savo artimui, nes aš juos myliu nesavanaudiška meile. Šventoji Dvasia per širdies „akis ir ausis“ parodo kas yra kas, vargstantį žmogų, kuriam reikia pagalbos, o taip pat ir tai kas man asmeniškai yra naudinga ir sveika, o kas bereikšmis ir niekalas. Čia vadinama Dvasios vedimas. Yra skirtumas kokia buvau iki susitikimo su Jėzumi ir tai ką patiriu dabar. Mat šv. Dvasia augina žmoguje ne vartotoją, o jautrios širdies žmogų. Tad, ar ne gera būtų gyventi tarp tokių žmonių amžinybėje, kur nėra pykčio, blogio neapykantos, melo ir t. t.? Jautri širdis nėra ištižimas, bet labai stiprios valios siela, kurioje gyvena ir veikia pats Dievas.

 

R. S.: Gal ir beždžionių jaunikliai pradeda mokslus motinų įsčiose? Žmogbeždžionės naujagimius juk taip pat ilgai nešiojasi, mokydamos ir saugodamos nuo plėšrūnų?! O štai mūsų mylimieji gandrai per vieną vasarėlę suspėja ne tik gandriukus išperėti, bet išmoko juos skrydžio meno, mitybos taisyklių, geografijos žinių ir net astronomijos pagrindų (!)…

Kai dvasingas žmogus prie sofutės pirmą kartą atsistoja ant dviejų kojyčių, gandrų jaunikliai jau klajoja po Afriką! Kai žmogiuko dvasia mokosi atsisėsti ant puodo, gandrai sugrįžta į gimtinę – sukti naujų lizdų! Deja – ne visi sugrįžta, o tik tie, kurie išgyveno. Ar ne keista, kodėl Dievas paukščiui dovanojo mirtį, o žmogui – nemirtingumą?

Noras įdarbinti Dievą ir savo gyvenimo laimę prasitęsti iki amžinybės, – ar ne to paties žmogiško egoizmo pasekmė? Sakoma, kad meilė pasižymi aklumu, tačiau vedybos grąžina regėjimą. Šiame gyvenime deja reikia tenkintis jaunikio iliuzija, o vestuvių teks laukti po mirties… Įdomu, ar vieno Jėzaus užteks milijonams jo nuotakų? Meilės tema neišsemiama. Tikiuosi, kad šioje svetainėje apsvarstysime ją dar ne kartą.

M. K.: Štai ką rašo Fokoliarų judėjimo įkūrėja, Chiara Lubich „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14,23). Čia Jėzus kreipiasi į apaštalus savo didžiosiomis ir intensyviomis atsisveikinimo kalbomis, užtikrindamas, tarp kitko, jog jie vėl išvys Jį, nes Jis pasirodys tiems, kurie Jį myli. Judas, ne Iskarijotas, tada paklausia, kodėl Jis pasirodys tik jiems, o ne viešai. Mokinys pageidavo didingo viešo Jėzaus pasirodymo, kuris pakeistų istoriją ir, jo manymu, labiau pasitarnautų pasaulio išgelbėjimui. Iš tiesų, apaštalai manė, kad Jėzus yra tas ilgai lauktas paskutiniųjų laikų pranašas, kuris turėtų pasirodyti prieš visus kaip Izraelio Karalius ir, atsistojęs Dievo tautos priekyje, galutinai įkurtų Viešpaties Karalystę. Tuo tarpu Jėzus atsako, kad Jo pasirodymas nebus nei įspūdingas, nei išoriškas. Tai bus paprastas, ypatingas Trejybės „atėjimas“ tikinčiojo širdin, įvykstantis ten, kur randami tikėjimas ir meilė. Šiuo atsakymu Jėzus tiksliau pasako, kokiu būdu Jis pasiliks tarp savųjų po mirties ir paaiškina, kaip bus galima palaikyti ryšį su Juo. Tad Jo buvimas jau dabar įmanomas krikščionyje ir bendruomenėje; nereikia laukti ateities. Jį priimanti šventykla yra ne tiek mūrinis pastatas, bet pati krikščionio širdis, taip tampanti naujuoju tabernakuliu, gyvąja Trejybės buveine. Tačiau kaip gali krikščionis visa tai pasiekti? Kaip nešioti patį Dievą savyje? Koks kelias veda į tokią gilią bendrystę su Juo? Tai – meilė Jėzui. Meilė, kuri nėra grynas jausmingumas, bet virsta konkrečiu gyvenimu, o, tiksliau, jo Žodžio laikymusi. Į tokią krikščionio meilę, patvirtintą darbais, Dievas atsako savąja: Trejybė ateina apsigyventi jame. „…laikysis mano žodžio“. O kokių žodžių yra pašauktas laikytis krikščionis? Jono evangelijoje „mano žodžiai“ dažnai yra „mano įsakymų“ sinonimas. Tad krikščionis yra pašauktas laikytis Jėzaus įsakymų. Tačiau nereikėtų suprasti jų kaip įstatymų rinkinio. Labiau turėtume matyti jų santrauką tame, ką Jėzus pailiustravo, nuplaudamas mokiniams kojas: tarpusavio meilės įsakyme. Kiekvienam krikščioniui Jėzus įsako mylėti kitą iki visiško savęs dovanojimo, kaip mokė ir padarė Jėzus. Kaip tad gerai gyventi šiuo Žodžiu? Kaip pasiekti tą tašką, kuriame pats Tėvas mus mylėtų ir Trejybė apsigyventų mumyse? Visa širdimi, radikaliai ir ištvermingai įgyvendindami abipusę meilę tarp mūsų. Iš esmės, būtent taip krikščionis randa ir tos gilios krikščioniškos askezės kelią, kokios iš jo reikalauja Nukryžiuotasis. Būtent ten, tarpusavio meilėj, sužydi jo širdyje įvairios dorybės ir būtent ten jis gali atsiliepti į kvietimą siekti savojo šventumo.“

R. S.: Iš Jūsų pasakojimo galima būtų suprasti, kad krikščionys jau anais laikais buvo įvaldę informacines technologijas, užčiuopė visuomenės skaudulius, mokėjo formuoti viešąją nuomonę ir suprato propagandos psichologinę galią. Jėzaus pasekėjai kūrė tokį asmenybės kultą, iš kurio mokėsi įvairių laikų valdovai ir diktatoriai. Chiara Lubich galima būtų patikėti, jeigu visiškai nežinotume istorijos.

Vienintelis šaltinis suprasti Jėzaus nazariečio žygdarbius yra NT ir apokrifiniai tekstai. Kaip žinoma, Jėzaus apaštalai nebuvo Evangelijų rašytojai dėl paprastos priežasties, kad jie buvo žemos kilmės beraščiai aramėjiškai kalbantys žydai iš Palestinos, o evangelijos yra parašytos graikiškai. Pirmoji yra Morkaus evangelija, parašyta maždaug 65–70 m. po Kristaus (Jėzus mirė apie 30 m.), Mato ir Luko evangelijos parašytos apie 80–85 m. po Kr., o Jono evangelija – apie 90–95 m. po Kr. Taigi, anksčiausia evangelija parašyta apie 35–40 m. po Jėzaus mirties, o vėliausia – maždaug 60–65 m. po jo mirties. Tie, kurie rašė evangelijas, nekalbėjo ta pačia kalba kaip Jėzus ir nebuvo jo matę. Pasakojimai apie Jėzaus gyvenimą ėjo iš lūpų į lūpas. Pirmieji krikščionys stengėsi įtikinti žmones, kad Jėzus iš tikrųjų buvo mesijas, bet kartu jie skleidė ir naują mesijo apibrėžimą. Raštingumo lygis tuo metu buvo žemas, raštas be galo primityvus – be skyrybos ženklų, be sakinių pradžios ir pabaigos, su daugybe archaizmų ir daugiaprasmybių, užrašomas ant jaučio odos iš kairės į dešinę, po to iš dešinės į kairę, todėl istorijas paprasčiau buvo perduoti žodžiu (manoma, kad skaityti mokėjo geriausiu atveju apie 10 proc. gyventojų). Vieną istoriją išgirdo išsilavinęs raštingas graikiškai kalbantis žmogus „Morkus“, kuris ją užrašė. Po kiek laiko, kažkas perkaitęs Morkaus pasakojimą, užrašė antrą istoriją, iš dalies paremtą Morkaus pasakojimu, iš dalies kitais girdėtais pasakojimais. Mokslininkai sutaria, kad Jono evangelija nesiremia kitomis trimis evangelijomis. Tos trys evangelijos – Mato, Morkaus ir Luko – yra sinoptinės, nes jos labai panašios. Mato ir Luko evangelijos kopijavo Morkaus evangeliją, tačiau jose yra vietų, kuriomis papildyta Morkaus evangelija. Kadangi tos vietos daugiausiai yra Jėzaus pasakymai, manoma, kad tose dviejose evangelijose remiamasi bendru šaltiniu. Mato evangelijoje yra istorijų, kurių nėra kitose evangelijose, lygiai tas pats su Luko evangelija. Abi tos evangelijos tikriausiai turėjo atskirų šaltinių. Evangelijas rašė ne tie, kas sėdėjo šalia Jėzaus ir viską matė, o žmonės, kuriems parūpo skelbti „gerąją naujieną“. Šiuo metu egzistuoja apie 5 000 Naujojo Testamento rankraščių ir tarp jų nėra dviejų, kurie būtų visiškai vienodi. Perrašinėtojai juos keitė, kartais labai stipriai. Esminiai evangelijų redagavimai buvo vykdomi Konstantino V. Flavijaus laikais, verčiant iš graikų kalbos į lotynų kalbą, kai Krikščionybė buvo paversta oficialia Romos imperijos religija. „Jei Dievas stengėsi įkvėpti tekstą, kodėl jis nesistengė jo išsaugoti?“ Kodėl jis leido perrašinėtojams jį keisti?“ – klausia Biblijos tyrinėtojas Bart Denton Ehrman. Todėl yra didžiulė problema iš senųjų pasakojimų išgauti istorinę tiesą.

M. K.: Jūs remiatės žmogaus tiesa, žmogaus sukurtomis tiesomis, kurias pateikia jo protas, bet ji nėra tikroji tiesa. Tai štai, mes ir priėjome prie to, kad dvasingas Dievo žmogus jaučia, girdi, mato Dievo išmintį. Dar labiau, jis net konkrečiai žino, kad yra taip, o ne kitaip, kurią jis gali patvirtinti net savo mirtimi ant kryžiaus, laužo, žvėrių sudraskytas, išjuoktas, įkalintas ir t.t. Mat ji yra kur kas svarbesnė už kūno gyvybę. Tad, tikro krikščionio išmintis ateina ne iš jo proto, bet iš Dievo Dvasios. Štai ką reiškia, kai ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia. Jei žmogus maldoje, t. y. palaiko gyvą tikėjimą, tai Šventoji Dvasia visada padeda, pamoko, pataria. Jūs klausiate, kodėl Dievas leido? Todėl, kad žmogus gali pažinti tiesą tik tada, kai jis yra Dieve. Ir tai tik tiek, kiek mes galime „pakelti“. Taip atsitiko su kai kuriais apaštalais – Lukas, o ypač Paulius, kurie turėjo išsilavinimą ir Dievo artumą, kuris yra svarbiausias, nes Ji sudėliojo visus akcentus ten kur reikia.

Man patiko vienas užduotas klausimas per „Marijos“ radiją laidoje „Klausk drąsiai“. Buvo klausiama, tai, kaip ten yra – ar mes sieloje, ar siela mumyse? Kun. egzorcistas K. Rugevičius atsakė – tai yra iš kurio pusės mes pažiūrėsime. „Jei iš mūsų pusės, tai siela yra mumyse, o jei iš sielos pusės, tai mes esame joje.“ Man šis atsakymas, viską susidėliojo į vietas.

R. S.: Manau, kad Tiesa reikalinga realiam žmogaus gyvenimui, o ne fantazijoms apie pomirtines karalystes. Vardan Tiesos būtina gyventi, o ne mirti. Savanoriška mirtimi žmogus gali patvirtinti tik savo įsitikinimus. Tiesa – tai idėja, kuri maksimaliai atitinka tikrovę, objektyvią realybę, kuri patikrinama įvairiais būdais ir gali būti pagrįsta įvairiais moksliniais tyrimais, kuri nepriklauso nuo jos skleidėjų valios, jausmų, norų, įgeidžių, įsitikinimų.

Tiesa – tai minties idealas, tai žmogaus proto siekiamybė, kuri auga kartu su pasaulio ir savo vidaus pažinimu. Tiesa – tai atradimas, tai gamtos stebėjimų, išlavinto proto ir nuoseklaus intelektinio darbo rezultatas. Tiesa – tai pažinimo medžio šakelė, tai smalsumo ir žingeidumo vaisius. Tiesa – priešingybė melui. Tiesa, kaip ir žinojimas – tai žmogaus gyvenimo ir išlikimo garantas. Religinės tiesos, deja, neatitinka šių idėjų. Jos pasižymi tendencingumu, fanatizmu, dominavimu, įkalbėjimais, įtikinimais, maldavimais, prisaikdinimais, aklu burtažodžių kartojimu. Religingi žmonės linkę susikurti mitinius vaizdinius ir iliuzinę tikrovę. Religinės tiesos skęsta loginiuose prieštaravimuose, be galimybės jų patikrinti. (Pavyzdžiui: biblinis Dievas – geradaris, mylintis, tėviškas, o kartu ir despotas, naikintojas, žudikas.) Religiniai žodžiai turi visai kitas reikšmes, dažnai neatitinkančias jokios realybės, o kartais išreiškia tik absurdiškus žmonių norus ir primityvius įgeidžius. (Pavyzdžiui: realybėje širdis yra kraujotakos organas, o religinėje mitologijoje širdis – tai sielos esmė, atmintis, asmens jausmų centras…).

Mūsų planetoje per 20 amžių gyveno ir mirė šimtai milijardų žmonių. Pagal religines dogmas – jie gyveno tik tam, kad būtų išrūšiuoti ir nuteisti, pagal vieno nuskriausto senovės žydų dievaičio nuožiūrą… Religingi žmonės dažnai dedasi žiną savo dievų norus, kėslus ir būsimus sprendimus. (Pavyzdžiui: sako žiną, ką Dievas galvoja, numatė, ką nubaus, ką išteisins.) Religinės maldos pasižymi beprotiškumu, pavyzdžiui kiekvieną rytą ir vakarą prašoma – sveikatos, apsaugos, duonos, tarsi Dievas būtų visiškas sklerotikas ir nuolat užmirštų kasdieninius savo gerbėjų pageidavimus. Daugumą religinių įsitikinimų galima nesunkiai dekonstruoti pagal psichotipą. Visų pirma religijos atsirado labai seniai, kai nebuvo mokslo, kai žmogus vadovavosi ne žiniomis, o gandais, nuogirdomis, nuojautomis, baimėmis. Religiniai tikėjimai ugdė nuolankumo ir paklusnumo jausmus, avių bandos mentalitetą.

Evoliuciniu požiūriu žmogaus protinė veikla ištobulėjo labai vėlai. Intelektas – tai naujausių laikų biologinės ir socialinės raidos ypatybė. Protingumas nebūna įgimtas, nors smegenų žmogus užsiaugina daugiau, nei dauguma primatų, tačiau yra įgyjamas mokymosi būdu ir todėl priklauso nuo supančios socialinės ir informacinės aplinkos.

Tuo tarpu žmogaus jausmingumas, norai ir įgeidžiai iš dalies yra paveldimi ir liejasi per kraštus nuo pat gimimo dienos.

Todėl tikėjimą ir platina daugiausiai jausmuose paskendę žmonės, linkę protą atidėti į šalį ir svaigintis religinėmis iliuzijomis.

M. K.: Ar žinote, kad Pas Dievą, kaip tokio laiko nėra, jis vadinamas KAIROS laiku. Viskas vyksta dabar. Žemėje mes turime CHRONOS laiką. Noriu pasakyti, kad neteisinga gyventi fantazijomis apie pomirtinį gyvenimą. Galima gyventi Dievo karalystėje jau čia, žemėje. Tad, žmonija, gyvendama žemėje, jau gyvena arba skaistykloje, t. y. kenčia su viltimi, kurie ir kuria visokias fantazijas apie pomirtinį gyvenimą. Arba pragaras, kai širdyje randasi ištisas šaltis, meilės nebuvimas, baimė ir be jokios vilties.

Jūsų aprašoma TIESA yra vadinama „Pasaulio tiesa“, tai, ką žmogus susigalvoja ar prifantazuoja. Taip, Tiesa yra priešingybė melui, Melo tėvas yra šėtonas, skaldytojas.

Religingumas, taip pat skiriasi nuo gyvojo tikėjimo į Jėzų Kristų. Tad Jūsų aprašymas apie religines praktikas yra tiesa. Štai, visa tai, Jėzus atėjęs į žemę ir keitė į gyvą tikėjimą Juo. Jis ne tik atėjo, bet ir pasiliko čia, žemėje tarp mūsų.

Jausmai yra Dievo duota dovana, bet ji su tikėjimu neturi nieko bendro. Gyvas tikėjimas yra širdies ryšys su Dievu.

Galiausiai, ne tikėjimą platina jausmingas žmogus, o savo alia religiją, kuri gali būti ir „mamona“, priklausomybės ar kitokie sudievinti dalykai ir kt.

Yra religinė praktika ir katalikybėje, bet ji skirta surasti savo širdyje Dievą ir išlikti Jame. Aš taip pat, kol nesutikau Gyvąjį Dievą Jėzų, tol tai, buvo tik iš tėvų atėjusi praktika. Sutikus Jėzų supratau kas yra tas „Auksinis Gralis“, tas deimantas, kurio visi išminčiai ieško, kas yra tas „Gyvasis Vanduo“.

Tikėjimą platinti jausmais neįmanoma, tikėjimą platinti galima tik savo asmeniniu gyvenimo pavyzdžiu. Todėl, kai toks pavyzdys tampa netinkamu (velnišku, apgaulingu), tai labai pakenkė katalikybei. Nors, ar gali būti kitaip, jei šio pasaulio kunigaikštis yra pats šėtonas.

Žmogus nepajaučia, kai jo smegenyse ima šeimininkauti piktoji dvasia ir gudriai ištraukia informaciją tą, kuri jam patogesnė. Taip randasi tarpusavio ginčai ir nesantaika. Dievas yra Širdies šeimininkas, jei žmogus praktikuoja pamaldų gyvenimą. O, jei ne, tai velnias laisvai šeimininkauja jo smegenyse. Tad atėjusi iš aplinkos informacija pirmiausia suvokiama, po to įsivaizduojama (vaizdinys), o po to pereina į jausmą, taip užtvirtinama. Po to, pabandyk ją „iškrapštyti“. Pasitelkiama psichologai, anoniminės grupelės. Tačiau, be Dievo pagalbos, kaži ar kam pasiseka.

Dievą aš pažįstu tik, kaip Gailestingąjį Dievą“. Manau, kad ST žmonėms toks Dievas ir tik toks buvo priimtinas. Jų širdys buvo kietos ir linkusios į stabmeldystę. Kaip ST Dievas savo tautą veda per išbandymus į tą pažadėtąją žemę, taip ir dabar. Manau, kad pas ką kieta širdis, tai jis Dievą pažystą baudžiantį ir negailestingą, bet mano Dievas yra švelnus, gailestingas ir mylintis Tėvas. Žmogus per savo širdies kietumą pats prisidaro sau rūpesčių.

Kai širdyje ir mintyse, visų pirmiausia yra Dievas, tai viskas savo vietoje. Tai tik mano, niekam neperšamos mintys.

R. S.: Dėkoju, gerbiama M., už jūsų dėmesį ir plačiai išdėstytas mintis. Ir labai atsiprašau, kad verčiu tiek daug laiko ir energijos skirti šiems pokalbiams apie tikėjimą. Galėčiau dar pastebėti, kad toks tikėjimas ne visai sutampa su ortodoksinės katalikybės postulatais, todėl popiežius Pranciškus gali už tai ir nepagirti ( ! )… Krikščionybei, skaičiuojančiai milijardus pasekėjų, tikriausiai būtų labai sunku išlaikyti vieningą tikėjimą. Bažnyčių skilimai ir pažiūrų įvairovė matyt yra neišvengiama. Kadangi jau toli nukrypome nuo pradinės temos apie imperinę Rusiją, tai pasistengsiu daug neišsiplėsdamas paminėti kai kuriuos ginčytinus klausimus. Jeigu nebūtų laiko, nebūtų ir veiksmo. Mokslo požiūriu, laikas yra kiekvieno veiksmo sudėtinė dalis, taip pat kaip ir erdvė, masė, energija, krūviai, laukai ir sąveikos jėgos.

Garsusis britų teorinės fizikos mokslininkas Stephenas Hawkingas buvo prisiekęs ateistas, tačiau per savo gyvenimą bendravo ir su dvasininkais, buvo susitikęs net su popiežiais. „Tikiu, kad Visatą valdo dėsniai, – 2007 metais „Reuters“ sakė S. Hawkingas. – Dėsniai gali būti nustatyti Dievo, bet Dievas nesikiša, kad juos sulaužytų.“

Niekas mūsų planetoje nėra dingęs. Visa praėjusių kartų istorija ir visi jos veikėjai šiandien yra pavirtę – kultūriniais sluoksniais, arba dirvožemiu. Tačiau protėvių pomirtinis gyvenimas esame – mes. Tai mes paveldėjome praėjusių kartų genetiką, kultūrą, žinias ir tikėjimus. Būdami lietuviais, kalbame senąja indoeuropiečių kalba, gyvename protėvių įkurtuose miestuose, keliaujame jų išmintais keliais. Po mūsų labai panašiai gyvens ateinančios kartos ir naudosis įvairiu palikimu.

Daug esame girdėję apie žmogaus dvasingumą, ypatingus išgyvenimus ir giliausius jausmus. Tačiau kas yra jausmai, žmogaus biologinės sandaros požiūriu?

Jausmai – tai sudėtingos bio-elektro-cheminės organizmo reakcijos. Skiriasi jausmų funkcijos ir sudėtingumo lygiai, pradedant paprastais reflektoriniais pojūčiais, apsauginėmis reakcijomis, instinktais, rega, klausa, baigiant sudėtingomis psichologinėmis būsenomis, jausenomis ir išgyvenimais.

Pagrindiniai jausmų suvokimo procesai vyksta galvos smegenų srityje. Jausmams įtaką gali daryti ne tik jutimo organais gaunama informacija, bet ir alkoholis, ir krauju pernešamos įvairios cheminės ir psichotropinės medžiagos. Dalinis jausmų ir reakcijų išsijungimas vyksta, žmogui miegant, alpstant, kritus į komą, medicinoje – pritaikant anesteziją ir kitais atvejais. Galutinė organizmo nejautra įvyksta klinikinės ir biologinės mirties atveju. Įvairiausius jausmus jaučia beveik visa gyvūnija, galbūt net ir augalija(?)

Neturint patikimos informacijos apie Jėzaus nazariečio realų gyvenimą, lieka tik mitologija, sukurta ir šiandien kuriama daugumos bažnyčios tarnautojų ir tikinčiųjų. Tai asmenybė, paversta kultu, kurios vardu naudojasi ištisa religinės ideologijos pramonė. Iš pradžių mes susikuriame dievus, o po to dievai kuria mus.

„Tai, kas yra tvirtinama be įrodymų, gali būti ir atmesta – be įrodymų“. Chr. Hitchens

„Atskleidęs, kad Visatą valdantys dėsniai yra betiksliai, mokslas verčia mus imtis atsakomybės už savo pačių, savo rūšies ir savo planetos gerovę“. Steven Pinker

Mes visi susieti. Vienas su kitu – biologiškai. Su Žeme – chemiškai. Su likusia Visata – atomiškai. Neil Degrasse Tyson

Seneka dar yra pasakęs: Paprasti žmonės religiją laiko teisinga, išmintingi – klaidinga, o valdantieji – naudinga.