Dažnai paskaitau žurnalą „Savaitė“, kaip, manau, ir daugelis Lietuvos gyventojų. Ir ne tik todėl, kad čia skelbiamos televizijos ir radijo programos, bet ir dėl informacinių bei analitinių straipsnių aktualiomis istorijos, politikos, ekonomikos, kultūros, sveikatos problemomis, dėl juridinių  ir kitokių konsultacijų, kurios labai praverčia žmonėms jų kasdieniniame gyvenime. Įdomūs ir naudingi straipsniai bei patarimai įvairiais buities, medicinos klausimais, gamtos ir kitų mokslų  pasiekimus  analizuojantys straipsniai.

Žurnale  sumaniai pateikiamos įžymių žmonių (mokslininkų, rašytojų, aktorių ir kt.) biografijos, jų gyvenimuose surandama kas nors mažiau žinoma, intriguojančio. Visada perskaitau skyrelį „Savaitės kalendorius“, jis trumpai ir aiškiai atgaivina pasaulio istoriją lėmusių asmenybių ir įvykių atmintį. Žodžiu, paėmę į rankas žurnalą „Savaitė“, nesigailėsite.

Bet pasakęs A, turiu paskyti ir B. Pasaulėžiūros klausimai, susiję su religija, žurnale aptariami davatkiškai.  Taip taip – davatkiškai. Tai šio turinio straipsnių autorės Stasės Rudalevičiūtės posakio „Stengiuosi dėti daug duomenų, rašyti pasaulietiškai, kad būtų įdomu, o ne davatkiška“ perfrazavimas.

Stasė Rudalevičiūtė (žr. https://www.kronika.lt/ismintis-ateina-is-tikejimo-o-ne-is-zinojimo/) – daug studijavusi, daug kur ir kuo dirbusi, ilgiausiai žurnaliste, rašiusi įvairomis temomis, galiausiai nusprendusi imtis religijos problematikos. Ir „štai  jau 10 metų maždaug kar­tą per mėnesį pateikianti po straipsnį religine tema populiariausiame šalies žurnale „Sa­vaitė“ (ten pat), tiesa, kartais užleisdama vietą tūlam kunigėliui kokios nors religinės šventės proga.  Autorės domėjimosi šia tematika priežastis – ją ištikusi sunki liga. Kaip trafaretiška…

Ir aš ne vieną S. Rudalevičiūtės straipsnį skaičiau. Ir vis į galvą lįsdavo epitetas „davatkiška“. Tačiau tik neseniai perskaitęs jos cituotą frazę, supratau, jog reikia replikuoti. Autorė neadekvačiai vertina savo rašinius ir tą nuomonę nori įpiršti kitiems.

Autorės religinės tematikos straipsnius galima suskirstyti į 2 grupes. Turbūt daugiausia tų, kuriuose autorė  atpasakoja Biblijos mitus, gvildena kurio nors Senojo ar Naujojo testamento personažo  istoriją.  Pavyzdžiui, vienas tokių – „Malonėmis apdovanotoji“ (Savaitė, Nr.36, rugsėjo 8 d.). Jame pasakojama paini Jėzaus gimdytojos Marijos kilmės istorija. Taip, iš tikrųjų iš pirmo žvilgsnio straipsnis „neatrodo davatkiškas“. Jame, remiantis Biblija, detaliai brėžiama Marijos genealoginė linija, daug biblinių vardų, daug analogijų, pranašysčių, žodžiu, „daug duomenų, kad neatrodytų davatkiška“. Ir vis dėlto straipsnis – davatkiškas. Jo nepavadinsi istoriniu, analitiniu ar pan. Vienintelis straipsnio šaltinis – Biblija ir, turbūt, ją perpasakojantys teologiniai opusai. Jame nėra nė šešėlio abejonės ar bent „sveiko proto“ pamąstymų, vien „šventas“ tikėjimas kiekviena Biblijos ir krikščioniškojo tikėjimo raide.

Antra autorės religinės tematikos straipsnių dalis pretenduoja išplaukti į platesnius „vandenis“ –  imasi Biblijos tekstais spręsti  bendramogiškus, filosofinius klausimus. Šio tipo straipsnių pavadinimuose nerasi žodžio, nusakančio religinį straipsnio turinį. Matyt, kad neatbaidytų, autorės žodžiais, „nelabai tikinčių“.  Štai 2022 m. liepos 14 d. „Savaitės“ 28 numeryje atspausdinto S. Rudalevičiūtės straipsnio „Neatsakyti klausimai“ anonsas: „Šįkart aptarsime dažnam kylančius įvairius būties klausimus: kodėl kenčia nekaltas? Kodėl paikų žmonių daugiau nei išmintingų? Kas yra nuolankumas ir dvasingumas?“

Kokius gauname atsakymus?

„Vargas tiems, kurių širdis nutolusi nuo Dievo“, – atsako autorė biblinio pranašo Izaijo žodžiais tiems, kurie vadovaujasi savo išmintimi ir patirtimi, pridursiu, įgyta, remiantis mokslu bei visuomenės raidos dėsnių pažinimu. Jie, esą, pateksią į savanaudiškumo liūną.

Kad nekiltų abejonių, ar „nuolankumas suderinamas su asmens orumu, saviverte“ bei „norint suprasti, kas iš tikrųjų yra nuolankumas, vėlgi reikia žvelgti į Jėzų Kris­tų. Jo elgesys – nuolankumo pavyzdys“.

„Nuolankumas yra puikavimosi priešybė. Kaip ir išmintis, jis kyla nuoširdžiai tikint Dievą“.

„Dvasingumas kyla tik dėl Šventosios Dvasios poveikio mūsų esybei. Ir šio poveikio vaisius – romumas, susivaldymas, jau minėtas nuolankumas (Dievo valiai), meilumas, paslaugumas, geranoriškumas, sielos ramybė, ištikimybė, kantrybė ir pan.“

„Pirmiesiems žmonėms pasukus savi­valės keliu, tapome mirtingi, be to, paveldėjome polinkį į blogį (tai – gimtoji nuodėmė)“.

„Norint vaduotis iš dvasios negalios, taip pat derėtų eiti į Dievo įkur­tą gydyklą – Jo Bažnyčią“.

Pasaulis „gyvuos tol, kol bus tikrų maldininkų, o svarbiausia – tol, kol bus aukojama dieviškoji li­turgija“.

„Ten, kur nėra Dievo, lengviau įsi­brauti Jo priešui“– matyt, Šėtonui.

Tai štai kaip lengva rasti atsakymus į visus „neatsakytus būties klausimus“. Pasakei „Dievas“, ir viskas eina kaip iš pypkės. Kokie bergždi ir beprasmiški visų laikų mąstytojų ir filosofų bandymai atskleisti žmogaus būties prasmę, kai Biblijoje viskas pasakyta!

Suprantu, kad kiekvienas žmogus gali galvoti ir rašyti ką nori, bet nesuprantu, kodėl žurnalas, pasiryžęs informuoti bei rimtai analizuoti mokslo, kultūros, moralės problemas, greta rimtų straipsnių turėtų spausdinti  davatkiškus „išpažinimus“.

 

 

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį