Dawkins, Richard. Išaugant dievą. 12 sk. Semiantis drąsos iš mokslo (ištrauka [Šiuolaikinė kosmologija ir ateizmas])
10 Penktadienis Sau 2020
http://ateizmasirateistai.lt/ricardo-dawkinso-ricardo-dokinso-nauja-knyga-pristatant/ http://ateizmasirateistai.lt/richard-dawkins-isaugant-dieva-istraukos/ http://ateizmasirateistai.lt/dawkins-richard-isaugant-dieva-12-sk-semiantis-drasos-is-mokslo-istrauka/ .
Spausdiname 3-čią fragmentą Iš Ričardo Dokinso knygos „Išaugant Dievą“ 12 skyriaus „Semiantis drąsos iš mokslo“. Ją būtų galima pavadinti „Šiuolaikinė kosmologija ir ateizmas“. Vertėja – Elena Bielskytė. Iliustracijos – iš interneto.
Praeityje Galilėjaus persekiotojus išgąsdino ereziška idėja, kad Žemė sukasi, juda aplink Saulę. Kiekvienam gali būti baugu pirmą kartą išgirdus, kad net ir tvirta Žemė po kojomis yra didžia dalimi tuščia erdvė. Bet nepaisant to, teiginys vis tiek lieka teisingas. Nors ne kartą stulbinanti ar bauginanti, mokslinė tiesa daug dažniau būna tiesiog nuostabi ir graži. Be abejo, reikia drąsos pripažinti bauginančias ir stulbinančiais mokslo išvadas. Kai nepristinga drąsos, atsiranda galimybė suvokti visą su tiesa susijusį grožį. Reikia drąsos atsisakyti įprastų, patogių tariamai teisingų įsitikinimų ir pripažinti neįprastą tiesą. Taip padarė mano draugė Džiulija, kai prarado krikščionišką tikėjimą.
Džiulija Svyni (Julia Sweeney) yra amerikiečių komikė ir aktorė. Ji parašė ir suvaidino žaviai komišką monospektaklį Letting Go of God (galima būtų versti Dievo atsisakymas). Džiulija buvo gera katalikė. Tačiau bręsdama ji pradėjo kvestionuoti savo tikėjimą. Daug ir ilgai apie jį mąstė. Daug kas jai jame atrodė tiesiog nesąmonė. Pamatė, kad daugelis religijos aspektų yra blogi, o ne geri, kaip ji buvo mokoma. Skaitė knygas apie mokslą ir ateizmą. Paskui vieną dieną, kai jos abejonės jau buvo pažengusios gana toli, išgirdo galvoje tylų balsą. Pradžioje tai buvo tik šnabždesys: „Nėra jokio dievo.“ Paskui balsas tapo garsesnis: „Nėra jokio dievo.“ Galiausiai nuaidėjo panikos kupinas šauksmas: „O, DIEVE MANO, DIEVO NĖRA!“
Atsisėdau ir galvojau: „Na gerai. Pripažįstu. Netikiu, kad yra pakankamai įrodymų, dėl kurių galėčiau toliau tikėti į Dievą. Pasaulis elgiasi kaip tik taip, kaip ir turi elgtis, jei nėra aukščiausios būtybės, nėra aukščiausios sąmonės, nėra antgamtinės dvasios.
Ir štai kas: samprotaujant peršasi išvada, kad veikiausiai mes susikūrėme Dievą, o ne Dievas sukūrė mus. Šiurpas man nuėjo per kūną. Pasijutau tarsi krintanti nuo plausto…
Tada pagalvojau: „Bet aš nežinau, kaip reikia elgtis netikint į Dievą. Kaip atsikelti, kaip praleisti visą dieną?“ Jaučiausi sutrikusi. Galvojau: „Na gerai, nusiramink. Įsivaizduok, kad yra tokie „netikiu į dievą“ akiniai, trumpam užsidėk, tik sekundei. Tik užsidėk tuos akinius ir greitai apsidairyk aplinkui. Ir aš juos užsidėjau ir apsidairiau.
Nesmagu prisipažinti, bet pradžioje man svaigo galva. Tik nusistebėjau: „O kaip ta Žemė laikosi danguje? Sakote, kad mes tiesiog skriejame erdve? Tai taip nesaugu!“ – norėjau bėgti ir rankomis pagriebti Žemę, krintančią iš kosmoso žemyn.
Tada prisiminiau: „Ak taip, yra gravitacijos jėga ir sukimosi taškas, todėl ilgai galėsime suktis aplink Saulę.“
Džiulija drąsiai rėmėsi įrodymais ir argumentais, nors jie išstūmė ją iš vaikiškos komforto zonos. Šiame skyriuje kalbame apie drąsius žingsnius, kuriuos reikia žengti pasukus ateizmo keliu. Gana didelis žingsnis yra susijęs su žiniomis apie Visatos kilmę. [………………………………..].
Laikui bėgant vis daugiau žinome apie Visatą. Su kiekviena sekunde Visata plečiasi. Kadaise žmonės manė, kad Žemė yra beveik visas pasaulis, kurio viršuje sukasi Saulė ir Mėnulis, kad žvaigždės yra mažos skylės skliaute, atsiveriančios į dangų. Dabar žinome, kad Visata yra neįsivaizduojamai didelė. Tačiau taip pat žinome, kad praeityje buvo metas, kai Visata buvo neįsivaizduojamai maža. Netgi žinome, kada tai buvo. Dabartiniais skaičiavimais, tai buvo maždaug prieš 13,8 milijardų metų.
Dvidešimtajame amžiuje buvo atrasta, kad Visata plečiasi. Šiandien dar gyvena žmonės, tarp jų mano 102-ų motina, kuri gimė, kai Visatą sudarė tik viena galaktika. Dabar ji gyvena Visatoje, kurioje, erdvei plečiantis, 100 milijardų galaktikų tolsta viena nuo kitos. Be abejo, tai ne visai tikslus apibūdinimas. Ir ji, ir Šekspyras, ir Galilėjus, ir Archimedas, ir dinozaurai gimė toje pačioje besiplečiančioje Visatoje. Tačiau kai 1916-aisiais gimė mano motina, niekas nežinojo, kad egzistuoja kitos galaktikos, o ne tik ta viena, kurią vadiname Paukščių taku. Tuomet tai buvo Visata. Galilėjaus laikais netgi apie ją niekas nežinojo. Mokslinės tiesos yra teisingos ir tada, kai niekas apie jas nežino; buvo teisingos, kai atsirado pirmieji žmonės; bus teisingos, kai mes išnyksime. Tai svarbus dalykas, į kurį neatkreipia dėmesio daugelis šiaip protingų mąstytojų. Pav. Didysis sprogimas
Tikėtina, kad net ir mūsų besiplečianti Visata su 100 milijardų galaktikų nėra vienintelė. Daug mokslininkų mano, ir visai pagrįstai, kad yra milijardai visatų, panašių į mūsiškę. Pagal šį požiūrį, mūsų Visata yra tik viena iš milijardų visatų multivisatoje. Toliau grįšime prie šios idėjos.
Šiuo metu fizikai gana gerai žino, kas įvyko pačioje mūsų Visatos istorijos pradžioje. „Istorijos pradžia – tai pirmoji mažutėlaitė sekundės dalis po Visatos atsiradimo. Ir ne tik po Visatos atsiradimo – po paties laiko atsiradimo. Ką tai reiškia – „laiko atsiradimas“? Fizikai mums sako, kad tokio klausimo negalima užduoti. Tai tas pat (bent jau jie taip sako), kaip klausti, kas yra Šiaurinio poliaus šiaurė. Bet šis draudimas galioja tik mūsų Visatoje. Žinoma, jei mūsų Visata yra iš tikrųjų viena iš milijardų visatų multivisatoje.
Šiais laikais dievo garbintojai, bent jau išprusę, neįrodinėja kūrėjo egzistavimo, remdamiesi gyvuoju pasauliu. Dabar jie supranta, kad Darvino evoliucijos teorija išsamiai paaiškina su gyvybės formomis susijusius klausimus. Todėl jie pasirenka kito tipo argumentus. Gana desperatiškai – bent jau mano nuomone – jie sutelkia dėmesį į „spragas“. Ypač kosmologijos, įvairių Visatos kilmės teorijų, įskaitant fundamentinius fizikinius dėsnius ir konstantas.
Čia reikia paaiškinti, kas tai yra fundamentinės fizikinės konstantos. Kai kuriuos dydžius galima išmatuoti ar suskaičiuoti. Pavyzdžiui, sidabro atomo elektronus. Kai kuriuos dydžius galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, vandens molekulių skaičių stiklinėje. Dar yra tokių, kurių skaitinė vertė matematikoje yra nekintanti. Pavyzdžiui, π (pi) – matematinė konstanta, išreiškianti apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Matematikoje ji naudojamas įvairiais įdomiais būdais. Tačiau yra tokių dydžių, kuriuos fizikai tiesiog naudoja, nežinodami, kodėl jų skaitinės vertės yra būtent tokios, kokios yra. Tokie dydžiai vadinami fundamentinėmis fizikinėmis konstantomis.
Pav. konstanta–44
Viena iš jų – gravitacijos konstanta, žymima raide G. Prisiminkite, kad pagal Niutono dėsnį visi Visatos objektai (planetos, patrankų sviediniai, plunksnos ir t. t.) traukia vienas kitą gravitacijos jėga. Kuo didesnis atstumas tarp objektų, tuo mažesnė trauka (traukos jėga yra atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui). Kuo didesnė dviejų objektų masė, tuo stipriau jie traukia vienas kitą (trauka proporcinga dviejų objektų masių kvadratui). Tačiau norėdami sužinoti realios traukos jėgos skaitinę vertę, turite pabaigoje padauginti dar iš vieno dydžio – gravitacijos konstantos G. Fizikai mano, kad G skaitinė vertė yra vienoda visoje Visatoje, bet niekas nežino, kodėl ji yra būtent tokia. Įsivaizduokime alternatyvią visatą, kurioje G vertė yra kitokia. Jei G vertė skirsis tik truputį, toji visata bus visai kitokia nei mūsiškė.
Jeigu G vertė būtų mažesnė už esamą, gravitacija būtų per silpna sutelkti materiją į kokius nors darinius. Tuomet nebūtų nei galaktikų, nei žvaigždžių, nei chemijos, nei planetų, nei gyvybės. Jeigu G vertė būtų truputį didesnė už esamą, žvaigždės negalėtų būti tokios, kokios yra dabar, ir jos elgtųsi kitaip, nei dabar. Jų pačių gravitacijos jėga jas taip suspaustų, kad galbūt taptų juodosiomis skylėmis. Nebūtų žvaigždžių nei planetų, nei evoliucijos, nei gyvybės.
G yra viena iš fizikinių konstantų. Iš kitų paminėkime šviesos greitį c ir vadinamąją stipriąją sąveiką, kuri išlaiko nukleonus branduolyje. Iš viso tokių konstantų yra kelios dešimtys. Kiekvienos konstantos skaitinė vertė yra nekintama, kuri yra žinoma, bet kartais (kol kas) nepaaiškinta. Tačiau kiekvienos konstantos atveju galima sakyti, kad mums žinoma Visata neegzistuotų, jeigu jos skaitinė vertė būtų kitokia.
Kaip tik tuo kai kurie teistai grindžia savo viltį, kad kažkur užkulisiuose vis tiek slypi Dievas. Matyt, jie įsivaizduoja, kad kiekvienos fundamentinės fizikinės konstantos skaitinė vertė buvo nustatyta sukiojant rankenėlę, kaip reguliuojant garsą senoviškame radijo imtuve. Visuose reguliatoriuose turėjo būti tiksliai nustatytos reikiamos konstantų vertės, kad dabartinė mūsų Visata egzistuotų – ir kad mes egzistuotumėme. Vadinasi, mano jie, taip tiksliai viską nustatyti galėjo tik kažkoks kuriantis protas – kažkoks dievas, savo dieviška ranka sukiojantis reguliatorių.
Pav. Solar_sys2
Nors kai kam toks samprotavimas atrodo labai viliojantis, tenka jį ryžtingai atmesti dėl priežasčių, apie kurias kalbėjome ankstesniuose skyriuose. Kadangi kiekviename reguliatoriuje galimų padėčių yra daugybė, o ne tik dabartinė, nėra jokios tikimybės, kad įmanoma tiksliai nustatinėti konkrečias vertes, sukinėjant visus tuos reguliatorius. Juo labiau nėra tikimybės, kad egzistuoja Dievas, žinantis, kokia vertė turi būti nustatyta kiekviename iš reguliatorių. Juk jei nežinotų, negalėtų tiksliai nustatyti? Bet tokia argumentacija pasitelkiant dievą, problemos neišsprendžia. Tai tik žingsnis atgal į neišmanymą. Vietoje aiškinimo – akivaizdi nesąmonė.
14 komentarų
Lapkrėtys :
2020-01-12 17:53
Šiuo metu mažiausiai tenka išgirsti bažnytinių aiškinimų apie visatos sandarą ir kilmę, nors atrodytų, kaip čia galima nutylėti svarbiausius ir didžiausius “dievo” darbus? Matyt jau neblogai buvo pasimokyta per tuos pragaištingus karus su eretikais? Dievas, pasirodo, jokių realių žinių žmogui nesuteikia, o žingeidumą ir smalsumą tenka patenkinti savo pastangomis! Kaip benagrinėtume sutvėrimo paslaptis, “Pradžios knygoje” nerandame atitikmenų realiam Visatos vaizdui! Greičiau kunigas pasako, kad ten kalbama ne apie realų, bet apie “dvasinį pasaulį”. Milžiniškai ir inertiškai krikščionių imperijai tikriausiai yra per daug sudėtinga suformuluoti vieningą poziciją naujų mokslinių atradimų atžvilgiu, todėl linkstama apsiriboti mistiniu dvasingumu ir žmogaus psichologija. Tegu mokslas tyrinėja – “kaip?” visata veikia, o bažnyčia, prisidengdama dievo vardu, paaiškins – “kodėl?” visata tokia ir “kokią prasmę dievas joje “įkūnijo?”. Šiam paaiškinimui nereikia nei tyrimų, nei lygčių, nei teorijų…
Andrius :
2021-01-04 20:54
Dawkins samprotauja:
“Kadangi kiekviename reguliatoriuje galimų padėčių yra daugybė, o ne tik dabartinė, nėra jokios tikimybės, kad įmanoma tiksliai nustatinėti konkrečias vertes, sukinėjant visus tuos reguliatorius”.
Kodel “nera tikimybes”??? Mano manymu, cia yra silpnoji – megejiska – Dawkins samprotavimu vieta. Panasu, kad jam neteko buti fiziku arba dirbti inzinieriaus konstruktoriaus darbo ir neteko parinkineti ivairiausiu reguliatoriu verciu tam, kad prietaisas veiktu. :)
Na, o jeigu mes, zmones, sugebame susukineti visokius reguliatorius, norint kad prietaisai veiktu, tai kokia problema tai padaryti Dievui, kuris yra nepaprastai protingas pagal apibrezima. :)
As Dawkinso vietoje kritikuociau ne “neimanomuma” nustatyti reikiamas reguliatoriu vertes, o tai kad apskritai gana juokinga isivaizduoti Dieva tarsi prie radio imtuvo parinkinejanti parametrus musu visatai.
Taciau yra kita problema. Evoliucionistas mikrobiologas Eugene Koonin sako, kad gyvybes ir protingos samones issivystymas vienoje atskirai paimtoje visatoje aisku yra kaip mes ir matome – imanomas, – taciau taip mazai tiketinas, kad reikia daryti prielaida apie begaline multivisata. Ir tik tokiu atveju, jeigu visatu egzistuoja begalybe arba beveik, tada neisvengiamai bent vienoje is ju atsiranda zmogus, kad ir kaip tai mazai tiketina.
Vadinasi, mes turime tiketi, kad be musu visatos, egzistuoja nesuskaiciuojama begalybe kitu visatu. Problema – to neimanoma patikrinti (ir tikriausiai niekada nebus imanoma – del sviesos greicio apribojimo). Mes negalime matyti net ir visos visos savo visatos (del sviesos greicio apribojimo ir del to kad pradiniame etape visata pletesi greiciau uz sviesa, regimosios visatos ribos yra gerokai mazesnes negu musu visata), o ka jau kalbeti apie kitas visatas.
Siuolaikine mokslo paradigma moksline teorija laiko tik ta teorija, kuria galima patvirtinti arba paneigti. O teorijos apie multivisata negalima patikrinti is principo, todel ji laikytina nemoksline teorija. Vadinasi, tai tikejimo dalykas.
Galbut mikrobiologai evoliucinostai kada nors perskaiciuos tikimybes ir gaus rezultata, kad imanomas zmogaus atsiradimas vienoje atskirai paimtoje visatoje.
Jeigu ne, tuomet mums liks rinktis ne tarp tikejimo ir zinojimo, taciau tarp tikejimo ir tikejimo (tikejimo multivisata ir tikejimo Dievu, sukinejanciu rankeneles), o tai jau grynai skonio dalykas, ka pasirinkti. :)
Raimundas :
2021-01-07 13:08
Andriau, Eugene Koonino teorija apie begalybę “visatų” arba metagalaktikų taip pat neišsprendžia fizinių konstantų klausimo. “Visatos” privalo tenkinti eilę sąlygų, būti skirtingos, su begaline dėsnių įvairove. Dar kažkas jose turėtų būti bendra ir fundamentalu, pavyzdžiui, laikas, erdvė, energija, kitaip jų negalima nei įvardinti, nei palyginti. Mūsų metagalaktikos ribose deja nėra aptikta jokių nukrypimų nuo vieningų dėsnių. Fotonai atlėkę iš tolimiausio kvazaro nesiskiria nuo fotonų, atkeliavusių iš priešingos dangaus pusės, arba fotonų, kuriuos skleidžia stalinė lempa. Todėl teorija apie begalybę metagalaktikų sudėtingą klausimą paverčia dar sudėtingesniu klausimu. Žmogiška nuovoka sako, kad logiško sprendinio tiesiog nėra. Tačiau ar kokį nors aiškumą suteikia “Dievo” idėja ? Šiuo atveju, deja, ji taip pat nieko nepaaiškina, tik pasaulio pažinimo klausimus susieja su senovės pasakomis ir žmogaus psichologija. Kiekvienu gamtos pažinimo atveju tenka remtis tam tikru tikėjimu. Mokslo atveju – tai tikėjimas logika, dėsniais, aksiomomis, o religijos atveju – tikėjimas dvasiomis, mitais, pasakomis.Nemanau, kad ateizmas gali sugriauti religiją, greičiau – pasiūlo žmogui alternatyvų mąstymą …
Andrius :
2021-01-07 21:16
Raimundai,
Mikrobiologas evoliucionistas Koonin nemanipuliavo fizikos dėsniais ir konstantomis. Kooninas tiesiog svarstė, kad turėtų būti nesuskaičiuojama daugybė visatų pvz TOKIŲ PAT KAIP MŪSIŠKĖ, ir tik tuo atveju neišvengiamai vienoje iš jų turi atsirasti žmogus.
O fizikai suka galvą, kodėl mūsų Visatoje fizikos dėsniai yra būtent tokie kokie yra, ir kodėl konstantos yra būtent tokios, kokios yra. Spėliojama, kad mūsų Visatos struktūra, proporcijos ir fizikinės konstantos susidėliojo pačiais pirmaisiais didžiojo sprogimo momentais. (Nors kas išprovokavo arba inicijavo patį tą didijį sprogimą, fizikai berods neturi patenkinamos hipotezės iki šiol).
Ar teoriškai galėtų egzistuoti kitokia visata, kurioje dėsniai ir konstantos yra kitokios negu mūsiškėje – geras klausimas. Dawkins kalba apie ”dešimtis” fundamentalių konstantų, nors iš tiesų šiuolaikinė fizika fundamentalių, nepriklausomų viena nuo kitos konstantų mūsų Visatoje suskaičiuoja tik 25 ar 26. Nauji atradimai galėtų padidinti tų konstantų skaičių, bet nauja gera teorija galėtų tą skaičių ir sumažinti.
>>> Mūsų metagalaktikos ribose deja nėra aptikta jokių nukrypimų nuo vieningų dėsnių.
Ką tu vadini metagalaktika šiuo atveju??? Tai gali būti ir vietinė galaktikų grupė, ir visa Visata.
Bet kokiu atveju, sunku svarstyti apie dėsnių vienodumą, tuo metu kai patys dėsniai nėra labai aiškūs. :) Fizikos dėsnių vienodumas ir nekintamumas Visatoje yra greičiau mūsų postulatas arba mūsų viltis negu tai ką šiuo metu galime įrodyti.
Pvz. yra pastebėta, kad galaktikos sukasi ne taip kaip turėtų suktis pagal Einsteino ar Niutono traukos dėsnius. Viena hipotezė – tamsioji medžiaga (nuo 1922 m jau greitai bus 100 metų kai jos niekam nepavyksta aptikti). Kita hipotezė – dideliais atstumais ir didelėms masių sankaupoms gravitacija veikia kitaip negu pagal Einsteiną ir Niutoną. Trečia hipotezė – mūsų galaktikų modeliavimas iš esmės neteisingas, ir t.t. Šiaip ar taip, mįslė iki šiol neišspręsta.
Nesutapimas tolimų ”standartinių objektų” ryškio ir atstumo pagal raudonąjį poslinkį matavimuose aiškinamas visatos plėtimosi greitėjimu, bet sunku tvirtai pasakyti, ar yra būtent taip, ar reikia ieškoti kito paaiškinimo.
Visatos izotropija (vienodumas) visomis kryptimis duoda prieštaringus rezultatus. Prielaida, kad Žemė yra niekuo neišskirtinėje padėtyje ir iš jos visomis kryptimis turime matyti Visatą praktiškai vienodai, kaip ir iš kitų taškų, yra postulatas, bet ne eksperimentais įrodytas faktas.
>>> Fotonai atlėkę iš tolimiausio kvazaro nesiskiria nuo fotonų, atkeliavusių iš priešingos dangaus pusės, arba fotonų, kuriuos skleidžia stalinė lempa.
Na kaip čia pasakius… Kaip tu puikiai žinai, fotonai atkeliavę iš toli yra iškreipti – pasižymi dideliu raudonuoju poslinkiu… Kodėl taip yra – pagrindinė hipotezė yra Visatos plėtimasis, bet hipotezių gali būti ir daugiau.
/////////////////////
Regėjau viziją: Dievas (inžinierius-konstruktorius pagal profesiją) sėdėjo prie savo darbo stalo, apsikrovęs krūva oscilografų ir kitų prietaisų, meistravo singuliarinį tašką, parinkinėjo fizikines konstantas. Staiga kažkas atkreipė jo dėmesį, vienas neatsargus judesys atsuktuvu ir – ba bach ! – singuliarinis taškas sprogo. Visata išsiplėtė. Ogi buvo dar nebaigta, iki galo nesuderinta. O, kad tave kur! – Dievas numojo į tai ranka ir ėmėsi meistrauti kitą singuliarinį tašką.
O ką mes? Mes – nieko… Mūsų Visata tikrai nėra ne pati blogiausia iš visų galimų – yra daug gražių ir malonių dalykų. Nors iki tobulumo visgi toli šaukia: yra ligos, nelaimės, piktadarybės. Akivaizdžiai matome, kad Dievas retai (jeigu apskritai kada nors) lankosi mūsų Visatoje, bet tai ir nenuostabu: jis yra užsiėmęs kitų, geresnių pasaulių gamyba.
O kur dėti šią iš dalies pavykusią, bet vietomis visgi brokuotą Visatą?.. Panašu, kad Dievui dėl to galva per daug neskauda. Kaip žinome iš kosmologijos, ji per ilgą laiką, besiplėsdama iki begalybės, pati turėtų sunykti. Utilizuosis savaime. Apie viską pagalvota. :)
Raimundas :
2021-01-09 14:14
“Kooninas tiesiog svarstė, kad turėtų būti nesuskaičiuojama daugybė visatų pvz TOKIŲ PAT KAIP MŪSIŠKĖ, ir tik tuo atveju neišvengiamai vienoje iš jų turi atsirasti žmogus. ?”
Nemanau, kad mūsų “visata” yra per maža, kad joje negalėtų atsirasti gyvybė. Šiandieniniai tyrinėtojai evoliucionistai apsiriboja vien žemės rutulio istorija, rikiuodami visas gyvybės evoliucijos stadijas. O ką bekalbėti apie milijardus egzoplanetų vien mūsų galaktikoje? Klausimas galėtų kilti tik dėl fizinių konstantų, kurios esą yra neįtikėtinai palankios bent vienoje planetoje įvykti žinomai gyvybės evoliucijai. Kadangi fiz.konstantos mūsų “visatoje”(metagalaktikoje. l. tikėtina) – vienodos, tai belieka manyti, kad yra be galo daug kitų “visatų” (metagalaktikų) su kitokiais dėsniais, todėl dėka nors ir super mažos tikimybės mūsų variantas tiesiog – privalėjo įvykti. Mūsų egzistavimas gali rodyti – kokiame dėkingame variante esame atsidūrę…
“Ką tu vadini metagalaktika šiuo atveju??? Tai gali būti ir vietinė galaktikų grupė, ir visa Visata.”
Metagalaktika – tai ta visatos dalis, apie kurią informacija gaunama per elektromagnetinę spinduliuotę. Tai sfera, kurios spindulys nuo 13,4 iki 46,5 ( ? ) milijardų šviesmečių, o joje šiandien priskaičiuojama daugiau, nei 100 milijardų galaktikų panašių į mūsų “Paukščių tako” galaktiką. Kas gali būti toliau, arba kas yra neatrasta, nepažinta ir nesuprasta, galima apibrėžti bendresniu žodžiu, tiesiog – “Visata” . Jeigu “Visatos” erdvė būtų tiesinė ir begalinė kaip aprašė Euklidas, joje galėtų tilpti be galo daug metagalaktikų panašių į mūsiškę.
“Kaip tu puikiai žinai, fotonai atkeliavę iš toli yra iškreipti – pasižymi dideliu raudonuoju poslinkiu… Kodėl taip yra – pagrindinė hipotezė yra Visatos plėtimasis, bet hipotezių gali būti ir daugiau.”
Pavadinčiau kitaip, fotonai atkeliavę iš tolstančių arba artėjančių objektų yra pakeitę bangos ilgį ir pernešamą energiją. Tačiau jie vis tiek yra – fotonai, kuriems galioja pvz. optikos dėsniai. Tuo įsitikinti galime stebėdami charakteringų spektro linijų poslinkį į raudoną, arba mėlyną spektro pusę. Aišku, galima nieku netikėti, ne tik spektrine analize, netgi daugybos lentele, bet tai jau yra žmogaus apsisprendimo klausimas.
“Regėjau viziją: Dievas (inžinierius-konstruktorius pagal profesiją) sėdėjo prie savo darbo stalo, apsikrovęs krūva oscilografų ir kitų prietaisų, meistravo singuliarinį tašką, parinkinėjo fizikines konstantas…”
Grįžtant prie tikėjimo, susiduriame tik su žmogiška psichologija. Jėzaus Kristaus laikų piemenys niekaip kitaip neįsivaizdavo “Dievo”, kaip tik – piemens, ganančio avis pavidale. Šventasis Jonas sapnavo jį apokaliptiniuose sapnuose. Kryžiuočiai matė – imperatoriaus soste, žvanginantį kalaviju. Lietuviai pagonys – Perkūno dundėjime. Šiandieniniai kunigai – randa altorių šešėliuose. Kunigui Algirdui Toliatui “Dievas” nuolat sekioja už nugaros, bet visada suspėja pasislėpti, kai tik tas pabando atsigręžti, o mokslininkas Andrius jau įsivaizduoja “Sutvėrėją” – sėdintį laboratorijoje… Žodžiu, koks žmogus, toks ir jo “Dievas” …
Andrius :
2021-01-11 21:41
Raimundai, tu rašei:
>>> Nemanau, kad mūsų “visata” yra per maža, kad joje negalėtų atsirasti gyvybė. Šiandieniniai tyrinėtojai evoliucionistai apsiriboja vien žemės rutulio istorija, rikiuodami visas gyvybės evoliucijos stadijas. O ką bekalbėti apie milijardus egzoplanetų vien mūsų galaktikoje?
“Nemanau” yra tik nuomonė, o ne argumentas… “Milijardas” gali būti daug arba mažai, priklausomai nuo konteksto. O svarbiausia, naivu galvoti, kad rimtas šiuolaikinis biologas evoliucionistas samprotauja kosmologine tema ir rašo apie tai knygas ir straipsnius, “pamiršęs”, kad Žemė nėra vienintelė planeta Visatoje… Žinoma, kad tai yra prisimenama.
Taigi, sudėliokime “ant pirštų” argumentus kuriuos turime. Skaičiuojame galimybes. Milijardas į Žemę panašių planetų mūsų galaktikoje? Realu. Tai yra vienetas su devyniais nuliais. Toliau, apie šimtą milijardų galaktikų regimojoje Visatoje, tai vienetas su vienuolika nulių. Irgi realu. Sudauginus viena ir kita turime galimybes: vienetą su dvidešimčia nulių.
Dabar žiūrime tikimybes. Spontaniško mums žinomos gyvybės (t.y. pagrįstos DNR genetika) atsiradimo tikimybę Žemėje mikrobiologas Kooninas suskaičiavo kaip… nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių ir tada vienetas (!!!)
Sudauginus galimybes ir tikimybes, galutinė tikimybė mūsų regimoje Visatoje išeina maždaug tokia nulis, kablelis, devyni šimtai devyniadešimt septyni nuliai ir tada vienetas. Mažiau negu nykstamai mažai…
Tuomet Kooninas griebiasi hipotezės: jis sako, kad pasaulyje turbūt viešpatauja “amžinoji infliacija”, t.y. begalybė singuliarinių taškų, kurie sproginėja vienas po kito ir yra begalybė visatų panašių kaip mūsų. Tuomet vienoje iš tų begalybės visatų neišvengiamai esame mes. Štai tas “didžiai optimistinis” straipsnis:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1892545/
“The cosmological model of eternal inflation and the transition from chance to biological evolution in the history of life”
Tai jau sakyčiau kvepia gryna metafizika, operavimas begalybės ir amžinybės sąvokomis… ir tai prie viso to, kad Kooninas yra 100% materialistas ir griežtas mistikos ir “protingosios jėgos” priešininkas.
Žinoma, turbūt daugiausia klausimų mums gali kelti tas skaičius – nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių (kurį Kooninas beje pagrindžia ne šiame straipsnyje, o kitur, savo 500 puslapių knygoje ta pačia tema). Taip Kooninas įvertino gyvybės tikimybę. Galima kvestionuoti tą skaičių ir galima tikėtis kad ateities biologijos laimėjimai gali atrasti naujų dar neįmintų mįslių ir tuo būdu sumažinti to skaičiaus nulius po kablelio (t.y. tikimybę padidinti, ją nustatyti labiau optimistinę).
Vis dėlto šie samprotavimai turbūt išduoda, kiek vis dėlto rimta yra gyvybės atsiradimo problema.
“Mes privalome atvirai kalbėti apie biologijos mokslo problemas, net jeigu kažkas tai panaudos kaip argumentą “protingosios jėgos” naudai”, – sako Kooninas.
Raimundas :
2021-01-15 11:46
Andriau, jeigu “Spontaniško mums žinomos gyvybės (t.y. pagrįstos DNR genetika) atsiradimo tikimybę Žemėje mikrobiologas Kooninas suskaičiavo kaip… nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių ir tada vienetas (!!!)”, gal mokslininkas galėtų suskaičiuoti ką nors paprastesnio, pavyzdžiui: kiek kartų reikia pakratyti juodai baltą televizorių, kad iš jo atsitiktinai susidarytų – spalvotas?
Skaičiuojant idealius modelius gal ir galima operuoti skaičiais su 1000 nulių, bet realybėje nuolat susiduriame su nenumatytais efektais, dėl kurių abstraktūs skaičiavimai netenka prasmės. Be to, ar tikimybių teorija yra teisinga? Juk visi gamtos įvykiai yra susieti priežasties ir pasekmės grandinėmis. Tiktai dėl duomenų trūkumo ir sąryšių sudėtingumo, žmogus pasirenka modeliavimo ir apytikrio skaičiavimo metodus.
O kokį aiškumą mums galėtų suteikti “protingojo Dievo” idėja? Vietoje teorijų apie begalę sproginėjančių metagalaktikų turėtume teoriją apie “Dievo smegenis”, kurios “modeliuoja” tų pačių metagalaktikų sprogimus? Vietoje klausimo “iš kur atsirado visata?”, turėtume klausimą “iš kur atsirado sutvėrėjas?”. Absoliutus žinojimas yra neįmanomas. Dar ir dėl tos priežasties, kad nėra tokios aksiomos, kuriai negalima būtų užduoti vaikiško klausimo “kodėl?”.
Andrius :
2021-01-25 0:22
Anomis dienomis parašiau jumoristinį vaizdelį apie tai, kaip „Dievas (iš profesijos inžinierius konstruktorius)“ konstravo singuliarinį tašką ir jis išėjo truputį brokuotas…
Tada Raimundas mane sukritikavo, kad aš, girdi, susikūriau antropomorfinį Dievą pagal savo pavyzdį ir panašumą (esu fizikas). Na, gal ir susikūriau.
Bet įdomu, kad kai kurie kiti žmonės, žymūs ateistai ir nebūtinai fizikai, Dievą įsivaizduoja labai panašiai!
Richard Dawkins yra pasakęs, kad skalėje nuo 1 iki 7 jis yra 6,9 ateistas. Nesunku apskaičiuoti, kad tokiu atveju Dawkins yra (7 – 6,9) / (7 – 6) = 1,66 procento tikintysis. Nedaug, bet vis geriau negu nieko… Dawkinsui taip pat priklauso frazė „almost certainly God does not exist“ ir: „Relax and enjoy your life: there is probably no God“.
(Įdomu, ar idėjinis tarybinių laikų komunistas, paklaustas ir viešai atsakęs, kad jis „beveik tikrai“ netiki Dievu, nebūtų išmestas iš partijos?!. :) )
Supraskime ir Dawkinsą: jis yra galbūt ne tiek ateistas, kiek antikrikščionis ir antiteistas, kovojantis su amerikietiška fundamentalia krikščionybe.
Turėkime galvoje, kad Amerikoje apie 65 proc visuomenės yra krikščionys, ir apie pusė iš jų nepripažįsta evoliucijos. Iki šiol !.. Tuo tarpu Lietuvoje net “Bernardinai” pripažįsta evoliuciją. Tokios fundamentalios krikščionybės, kokia yra JAV, mes Lietuvoje neturime, o gal net niekada neturėjome.
Europos lietuviškame sekuliariame kontekste Dawkinsas atrodytų greičiau agnostikas negu ateistas.
Vienoje disusijoje jis cituojamas taip… “in debate titled “Has Science Buried God?” Dawkins said that, although he would not accept it, a reasonably respectable case could be made for “a deistic god, a sort of god of the physicist, a god of somebody like Paul Davies, who devised the laws of physics, god the mathematician, god who put together the cosmos in the first place and then sat back and watched everything happen” but not for a theistic god. (Wiki).
Taigi, pasirodo Dawkins (pats biologas iš profesijos) Dievą, jeigu toks būtų, įsivaizduotų fiziku!.. Savo laiku jam antrino ir garsus fizikas Steven Hawking:
“I believe the universe is governed by the laws of science. The laws may have been decreed by God, but God does not intervene to break the laws.”
Galima tai vadinti antropomorfizmu. Bet čia turbūt esama ir kitokios logikos, tai atitinka šiuolaikinę mokslo paradigmą. Nesgi jei pasaulį (kaip šiuo metu manome) valdo fizikos dėsniai, tai galingasis Dievas, jeigu toks yra, tik ir galėtų būti tas, kuris valdo fizikos dėsnius. :)
Jonas Mačiulis :
2021-01-26 17:32
Seku Andriaus komentarus, kuriuos jis polemikos įkarštyje parašo šioje ir kitose svetainėse. Su kai kuriais jo teiginiais ir argumentais sutinku, su kitais norisi polemizuoti.
Šiame jo komentare man užkliuvo pasaulyje garsaus mokslininko Richardo Dawkinso pažiūrų vertinimas. Andriaus nuomone, Dawkinsas – „galbūt ne tiek ateistas, kiek antikrikščionis ir antiteistas, kovojantis su amerikietiška fundamentalia krikščionybe“. Argumentai – Dawkinso paliekama statistinė dievo egzistavimo tikimybė 0,1 iš 7 ir kai kurie jo aforistiniai, ironiški literatūriniai pasisakymai, kuriuose to labai norintys gali surasti landas dievo buvimo abejonei. Ta landa randama ir didžiojo mokslininko ir ateisto S. Hawkingo ištaroje, nors iš esmės ji reiškia visai ką kita, negu norėtų teistai, o galbūt ir agnostikai.
Aš vertinu Dawkinso pažiūras ne pagal atskiras jo minčių nuotrupas, o pagal visą jo dėstymo sistemą. Jo svarbiausias veikalas „Dievo iliuzija“ – išsami pagrindinių ateizmo teiginių analizė, nuoseklus natūraliosios evoliucijos principų taikymas tiek gyvybės atsiradimui, tiek žmogaus fizinio kūno bei jo psichologijos formavimuisi. Nederėtų R. Dawkinso kovos su evoliucijos priešininkais apriboti tik Amerikos krikščionimis fundamentalistais ir kreacionistais. Jo kritika nukreipta ir prieš katalikiškuosius modernistus, kuriais, beje, remiasi ir lietuviškieji „Bernardinai“. Teologai niekada nepriims mokslinės evoliucijos teorijos. Jiems visada reikės dievo kaip visko egzistuojančio prado. Niekada jie nepripažins žmogaus susiformavimo be dievo įsikišimo, niekada nepripažins žmogaus dorovinio gyvenimo autonomijos, nepriklausomybės nuo tikėjimo į dievą.
O dabar apie religinių vaizdinių antropomorfizmą. Seniai įrodyta, kad antropomorfizmas – neatskiriamas kiekvienos religijos bruožas. Kiek bebėgtų šiuolaikinė teologija į abstrakcijų pasaulį, kaip ji besistengtų psichologizuoti religiją, vis tiek jos adoruojamas dievas išlieka antropomorfinis – kuriantis, baudžiantis, dabar vis dažniau sakoma, mylintis ir guodžiantis. Ne daug kuo skiriasi nuo tokio įsivaizdavimo ir nuomonė tų šiuolaikinių intelektualų, kurie yra gerai susipažinę su mokslo atskleistais gamtos dėsniais, bet vis dėlto netiki jų savaiminiu veikimu ir mano, jog egzistuoja „tas, kuris valdo tuos dėsnius“. Akivaizdu, kad tai ne, kaip rašo Andrius, „šiuolaikinio mokslo paradigma“, o taip manančiųjų pasaulėžiūros nenuoseklumo išdava, primetama mokslui.
Andrius :
2021-01-26 21:36
Malonu, Jonai, kad įsijungiate į diskusiją. :)
Dėl šios frazės:
>>> „tas, kuris valdo tuos dėsnius“.
tikrai neturėjau galvoje, kad Dievas kasdien rūpinasi ir prižiūri, kad pvz Niutono dėsnis gerai veiktų. :) Taip, čia labiau buvo mąstymas apie kažkokį pirmapradį Dievo vaidmenį.
Gamtamokslis bando suprasti kokia gamta yra, bet kodėl ji yra būtent tokia kokia yra, ar “savaime” ar “nesavaime” dėsniai yra tokie kokie yra – manau šiuos klausimus reiktų palikti filosofijai, tikėjimui, galų gale tai skonio dalykas. Tai yra turbūt klausimai, į kuriuos užtikrinto galutinio atsakymo niekada negausime. Šiais laikais yra nemažai žmonių, kurie tiki, kad fizika gali ir privalo atsakyti į visus būties klausimus, bet manau tai iliuzija.
Taip, aš žinau, kad Steven Hawking gyvenimo eigoje dreifavo į radikalesnį ateizmą. Jo knygoje ”The grand design” teigiama, kad Visatos spontaniškai viena po kitos randasi iš nebūties, ir tam nereikia absoliučiai nieko (ir juo labiau, jokio Dievo) – užtenka to, kad egzistuoja gravitacija. Tada kažkoks teologas klausia: o iš kur ta gravitacija? O fizikai klausia: kokiu pagrindu teigiama, kad visatos randasi iš nebūties? Pagrindas – vadinamoji hipotetinė M-teorija. Deja, pati M-teorija dar nėra sukurta.
Girdėjau, kad knygoje nėra nė vienos formulės. Gal tai ir gerai populiariajam skaitymui, bet ne faktas, kad gerai fizikai. Mokslininkai fizikai kritikuoja knygą dėl diletantizmo, dėl skubotų teiginių, filosofinius klausimus aiškinant dar nesukurta teorija. Tuo tarpu biologas Dawkins knygą pasveikino. Čia jau turbūt skonio dalykas.
Taip, aš suprantu, kad Dawkins nusiteikęs prieš bet kokios plauko krikščionybę, ne tik prieš fundamentaliąją. Tada kai Dawkins sako, kad jis 6,9 balais ateistas skalėje nuo 1 iki 7, aš tikrai nemanau kad tą jo likusią 1,6 procento sudaro “modernioji katalikybė” ar kažkas panašaus. Nebent tik kažkokio laipsnio agnosticizmas, – ką jis ir pats yra prasitaręs, kad kažkuria prasme yra agnostikas. Bet vėlgi tai galima pavadinti fraze, ištraukta iš konteksto.
Tačiau jo Opus Magnus, knygos “The god delusion” ketvirtojo skyriaus pavadinimo ‘Why There Almost Certainly Is No God.’ tikriausiai nepavadinsime nereikšminga fraze ištraukta iš konteksto? Ir tokiu atveju, ką reiškia šis šiaip jau stiprus, bet visgi ne 100 procentų užtikrintas teiginys?..
>>> Seniai įrodyta, kad antropomorfizmas – neatskiriamas kiekvienos religijos bruožas. Kiek bebėgtų šiuolaikinė teologija į abstrakcijų pasaulį, kaip ji besistengtų psichologizuoti religiją, vis tiek jos adoruojamas dievas išlieka antropomorfinis – kuriantis, baudžiantis, dabar vis dažniau sakoma, mylintis ir guodžiantis.
Ką reiškia “kiekvienos religijos”?.. Kalbant apie “abraomiškąsias religjas” – taip. Bet kaipgi budizmas, džainizmas, konfucianizmas, – religijos, kurios iš viso savo centre neturi Dievo tėvo kūrėjo ar kokios panašios figūros?..
Galų gale aš, agnostikas, negaliu teigti, ar mano gyvenime yra Dievas kuris baudžia ar guodžia, ar kažką kita veikia, ir ar jis iš viso kišasi į mano gyvenimą ar ne. Prisipažįstu, kad man tai yra visiška mįslė.
>>> Teologai niekada nepriims mokslinės evoliucijos teorijos.
Teologai – gal ir ne. Bet tai dar priklausoo nuo to ką vadinsime “moksline”. O kaipgi Darvinas?.. Juk jis, pats būdamas agnostikas, ją priėmė ! Ar šiuo atveju reiktų manyti, kad Darvinas priėmė kažkokį nemokslinį savo mokslinės teorijos variantą?..
>>> niekada nepripažins žmogaus dorovinio gyvenimo autonomijos, nepriklausomybės nuo tikėjimo į dievą.
Teologai – gal ir ne, bet daug paprastų žmonių, ir taip pat aš, agnostikas, pripažįstu. Pvz ateisto Froido žymiausias mokinys, Jungas, buvo linkęs į mistiką. Ar aš galiu pasakyti kuris iš šių dviejų žymių mokslininkų moralesnis, ar kuris blogesnis? Abu moralūs ir abu labai reikšmingi mokslui. Taip pat ir kasdienė gyvenimiška patirtis man neleidžia išskirti tikinčiujų ar netikinčiųjų kaip geresnių ar blogesnių, labiau ar mažiau sėkmingų gyvenime ir pan.
Jonas Mačiulis :
2021-01-28 11:13
Puiku, Andriau, kad savo pažiūras aiškiai įvardijote – agnostikas. Nors ir agnostikų yra įvairiausių atspalvių. „Lieku agnostikas, o praktinis agnosticizmo rezultatas yra tai, kad žmogus elgiasi taip, lyg Dievo nebūtų“, – rašo anglų rašytojas Somersetas Moemas (žr. Maugham, W.Somerset. Viską sudėjus. Gyvenimo esmės beieškant. Vilnius: Algarvė, 2011, p .251). Toks agnosticizmas artimas ateizmui. Bet yra agnostikų, kuriems agnosticizmas – ateizmo neigimo forma. Kurio atspalvio Jūsų agnosticizmas – nesiimu spręsti. Bet jūs, rašydamas, jog mąstote apie „kažkokį pirmapradį Dievo vaidmenį“, sakotės esąs dar ir deistas. Istoriškai tai bene pirmoji ateizmo forma. Davęs pradžią pasauliui, dievas toliau nebesikiša į gamtos ir visuomenės reikalus, – teigė ištisa plejada labai garsių mąstytojų, suvaidinusių didelį vaidmenį visuomeninės minties vystymesi. Vėliau deizmas kaip teorija sunyko, bet kasdieninėje sąmonėje išliko, o šiuo metu yra net sustiprėjusi. Kaipgi be niekur nieko pasaulis galėjo atsirasti ir egzistuoti… – tebesvarsto kai kurie žmonės. Jiems įspūdį daro ir nerimą kelia kokio nors kunigėlio klausimas „O iš kur ta gravitacija?“.
Aš visiškai sutinku, kad gamtos mokslas neieško galutinių atsakymų, jis tiria konkrečią sritį ir atskleidžia šios srities egzistavimo ir funkcionavimo mechanizmus bei dėsnius. Bet mokslas nesišaukia ir dievo, kaip skęstantysis – šiaudo. Tai darydamas jis, ar tai būtų fizika, biologija, psichologija, istorija – perstotų būti mokslas. Mokslo stiprybė – objektyvumas ir tiesa. Prisiminkime istorinę mokslo ir bažnyčios kovą. Laimėjo ir tebelaimi mokslas. Šiandieninė bažnyčia nebedrįsta neigti kokio nors konkretaus mokslinio atradimo, nebent moraliniu požiūriu, nes jaučiasi toje srityje esanti autoritetinga. Štai dėl ko ateistai sako, kad mokslas yra jų sąjungininkas, o ne teistų.
Jūs kažkodėl koketuojate, vaizduodamas, neva nesuprantate, kodėl šiuolaikinės mokslinės evoliucijos teorijos negali priimti šiuolaikinė teologija, neatmetanti kad ir modifikuoto kreacionizmo. Beje, Jūsų ironija dėl Darvino netaikli. Mokslininko pasaulėžiūra – ne vien jo tyrimų išdava, jai įtakos turi daugybė jo gyvenimo aplinkybių. Todėl gali atsirasti prieštara tarp jo pasaulėžiūros ir jo mokslinių tyrinėjimų. Kai dėl Darvino, tai nesu tikras, ar tos prieštaros būta.
Beje, nesupratau, kodėl man norite inkriminuoti mintį, neva aš kitu masteliu vertinu religingų ir nereligingų (ateistų) žmonių moralę. Man moralės formavimosi ištakos ir funkcionavimo priežastys – realus žmonių gyvenimas ir interesai. Jie suformavo žmonių bendrabūvio normas (tą pati pasakyčiau ir apie vadinamąjį dekalogą). Todėl nei religija, nei ateizmas, būdami tik vienu iš žmogaus pasaulėžiūros bruožų, negali nulemti žmonių dorovinio elgesio, nors ir turi tam tikros įtakos, o kai kuriems bruožams ir lemiamos.
O ar antropocentrizmas plačiąja prasme, t. y. ne kaip tikėjimas į dievą, savo išvaizda panašų į žmogų (nuo tokio vaizdinio atsižegnoja ir modernioji krikščionybė), o funkcijų prasme, būdingas ir vadinamosioms neabraominėms religijoms – budizmui, induizmui, sintoizmui ir kt.?
Taip, dievo kaip antgamtinės būtybės, pavyzdžiui, budizme nėra. Bet ar jame nėra transcendencijos, antgamtiškumo elementų? Budistų vienuolis, filosofas, asmeninis Dalai Lamos gydytojas Barry Michael‘is Kerzin‘as į šį klausimą atsako teigiamai: „Budizmas neneigia egzistuojant Dievą, tik sako, kad jis yra mūsų viduje – tai mumyse slypinti paslaptinga galimybė pasiekti absoliutų žinojimą, visišką nušvitimą“. Tai esąs „tobulumo būvis“, Budos būsena, nirvana, grynoji energija, tuštuma, kur pasibaigia „atgimimų“ ratas. Kad ta „galimybė“ virstų „tikrove“, t. y. kad pažadintum tą savo „viduje“ slypinčia galią atlikti antgamtinį virsmą į nirvaną, turi atlikti tam tikras „praktikas“ bei ritualus, medituoti. Tada ta „galia“ „prabils“ tavo likimu. Žodžiu, budizmas nėra tik paprasta dvasinė terapija. Pripažindamas slypinčias žmoguje antgamtines potencijas, jis tampa religija tikra to žodžio prasme ir iš esmės skiriasi nuo filosofijos ar psichologijos.
Andrius :
2021-02-02 16:19
Teisingai pastebėjote, Jonai, kad mano pažiūros gana neapibrėžtos, kaip ir pats agnosticizmas, turintis aibę krypčių ir atspalvių. Panteizmas man irgi kažkuo artimas. Vis dėlto aš netikiu antgamtine žmogaus siela ir pomirtiniu gyvenimu. Taip pat aš nežinau, ar galima Dievą apibūdinti kokiomis nors moralinėmis kategorijomis (pvz. “geras”, “blogas”) ir kokių kėslų žmogaus atžvilgiu jis turi (jeigu apskritai turi). Vienu metu domėjausi ir atmečiau visas pagrindines šiuo metu žinomas religijas ir ezoterijas, kaip grynai žmogišką kūrybą. Tačiau, mano nuomone, Dievas gali egzistuoti anapus visų esamų mitologinių sistemų, žmogui visai nežinomas ir nepažįstamas.
Kitaip sakant, aš nei teigiu Dievą, nei neigiu, bet palieku teisę jam egzistuoti. Pasakysiu daugiau: norėčiau, kad jis egzistuotų. :)
Tuomet, kai Jūs ir kiti mąstytojai dėstote savo ateistinę sistemą, su logika atrodo viskas gerai. Tačiau žmonių pažiūros nėra vien logikos ar mokslo sritis, tai ir psichologija – prasmės, vienatvės, bejėgiškumo klausimai.
Ar Jūs tikrai norite pasakyti, kad visa ši didžiulė Visata egzistuoja tiesiog šiaip sau – be jokios prasmės? Ir nuostabi, sudėtinga gyvybė Žemėje irgi egzistuoja šiaip sau – atsiradusi atsitiktinai – ir taip pat atsitiktinai išnyksianti?.. Mes individualiai, lokaliai susikuriame sau šiokias tokias gyvenimo prasmeles, bet žmonijos in corpore egzistavimas apibrėžtos prasmės lyg ir neturi. Žmogus niekam nerūpi. Jis beviltiškai vienas ir menkas didžiuliame šaltame kosmose. Nukeliauti į kitas žvaigždes ar galaktikas, ar visatas – būkime realistai – irgi neturime jokių šansų.
Gali būti, kad kaip tik taip ir yra. Bet ar daugelis gali šią nuogą – pliką tiesą priimti blaiviai, “be šimto gramų” – štai kur klausimas.
Valančiaus, Gorbačiovo, prohibicijos ir kiti blaivybės sąjūdžiai iš esmės žlugo. Pastebėkite, kad žmonės aplink nuolat ir visaip svaiginasi. Jeigu blaivi sąmonė būtų evoliuciškai palankus bruožas, galbūt jau seniai visi būtų blaivininkai ir 100 proc. ateistai-racionalistai. Tačiau tokių visuomenėje realiai yra ne daugiau kaip keli procentai.
Mano mintis yra tokia: žmogus yra linkęs gyventi iliuzijų / mitų / fantazijų pasaulyje, nes tai yra psichologinė gynybinė reakcija. Pavyzdžiui, kosmose su jo žvaigždėm ir juodosiom skylėm gali būti labai gražu ir įdomu, bet ten kvėpuoti nėra kuo. Žemės atmosfera yra fizinis apsauginis sluoksnis. O mitai ir fantazijos (įskaitant netgi beprasmius pletkus ir kvailiausias sąmokslo teorijas ir kitą informacinį triukšmą) yra psicholginis apsauginis sluoksnis. Nuo ko? Nuo to paties: nuo egzistencinės tuštumos ir nuo kosminio šalčio.
Pastebėkite, kad dažnas žmogus, nutolęs nuo pasitikėjimą praradusios mainstream krikščionybes – susidomi reinkarnacijomis, ezoterijomis, šamanizmu, Sai-Babomis, ima ‘svaigti’ ateiviais, ufologija, paleokontaktizmu, galų gale įvairiomis sąmokslo teorijomis, miesto mitais, žvaigždžių karais ir tarpgalaktinėmis civilizacijomis…
Pažįstu feisbuke vieną puikią menininkę ir intelektualę. Ji sako esanti ateistė ir blaivininkė. Tačiau taip pat ji yra fantastikos būrelio narė ir fantastikos autorė!.. Ir tai viską paaiškina. :)
Įdomus žanras: „mokslinė fantastika“. Mokslo ten dažniausiai nėra net ir padujų. Daugelio kūrinių būtiniausia sąlyga – greitesnės už šviesą kelionės ir kiti fiziškai neįmanomi dalykai. Tai kurgi čia mokslas, leiskite paklausti? Tai – gryna mitologija.
Su kuo aš palyginčiau dabartinę mainstream Lietuvos katalikų bažnyčią? Su silpnais narkotikais. Tai – akivaizdi apgaulė, blogybė, bet vis dėlto ne pati didžiausia blogybė ir tik viena iš daugelio. Mainstream bažnyčia prisitaikė per tūkstantmečius gyvuoti (vos neparašiau „parazituoti“ :) ) nekenkdama arba kenkdama minimaliai. Keletas gražių iliuzijų mainais už šiek tiek pinigėlių. Šioks toks psichologinis komfortas ir netgi savižudybių prevencija (moksliškai statistiškai įrodyta). Daugelis tikinčiųjų išlieka šimtu procentų darbingi ir gyvybingi, visaverčiai visuomenės nariai. Manyčiau, kad kai kurios agresyvios senos ir naujos sektos, ar netgi kai kurios sąmokslo teorijos ir antimoksliniai – pseudomoksliniai judėjimai yra netgi kur kas pavojingesni.
Pažiūrėkime į esmę: į žmonių polinkį svaigintis. Jeigu ne bažnyčioje, tai kitur ir kitais būdais, bet daugelis vis tiek svaiginasi. Tą faktą, kad neseniai mūsų visuomenėje buvo legalizuoti / dekriminalizuoti narkotikai, šiame kontekste pavadinčiau itin simptomišku. :)
Jonas Mačiulis :
2021-02-04 17:42
Man patiko, Andriau, tavo atsakymas, tiksliau – jautri esė. Esė apie psichologines religinio ir kitokio mistinio tikėjimo priežastis ir jo kompensacinę funkciją. Taip, religija, kaip ir į ją panašūs dvasiniai dariniai, reikalinga kaip paguoda kai kuriems žmonėms, slegiamiems įvairiausių realaus pasaulio negandų, kurios, deja, laikui bėgant darosi vis sudėtingesnės ir painesnės.
Bet grįžkime prie R. Dawkinso. Mes jį lyg užmiršome, nors jo knygos ištrauka davė mums pretekstą padiskutuoti. Kaip vieną iš žmogaus evoliucijos rezultatų Dawkinsas taip pat nagrinėja religinių vaizdinių ir jausmų atsiradimą. Pirmykštis žmogus, susidurdamas su neįveikiamais sunkumais, priežasčių pradėjo ieškoti už jam matomo bei suvokiamo pasaulio ribų ir pradėjo tikėti jų galia. Tas tikėjimas tam tikrai grupei ar genčiai teikė pasitikėjimo ir jėgų išgyventi bei tam tikro pranašumo prieš kitas grupes ir gentis, todėl persidavė iš kartos į kartą ir per šimtmečius tūkstantmečius, taip sakant, „įaugo į kraują“, „paveikė genų sistemą“. Vėliau tas jų susikurtas tikėjimas pradėjo trukdyti genties, tautos gyvenimui, ir jo buvo atsisakyta, bet be jo negalėta apsieiti. Buvo susikurtas naujas tikėjimas, atitinkantis naujas gyvenimo sąlygas. Ir taip tęsiasi…. Tas „genas“ ir šiandien, remiamas per šimtmečius su religija susijusių tradicijų, apeigų, papročių ir įpročių, įtakojamas įvairių ideologijų, vis prabyla ir kreipia žmonių mintis į tą „aukščiausiąją jėgą“… Religinis tikėjimas gyvas. Atrodo, jis neišnyks niekada… Anot teologų, todėl, kad jis slypi žmogaus prigimtyje, duotoje paties dievo. Anot materialistų – susiformavęs žmogaus biologinės ir socialinės kultūrinės evoliucijos eigoje ir palaikomas jam palankių socialinių psichologinių sąlygų. Bet tarp šių požiūrių – praraja. Jei pirmasis – grynas tikėjimas, nuojauta, psichologinė būsena. Tai antrasis yra patvirtintas istorijos, mokslo.
Štai čia, kalbant apie religinį tikėjimą, iškyla ir klausimas apie tikėjimą mokslu, t. y. kasdieninio gyvenimo patvirtintomis žiniomis, atskleistais dėsniais ir pan.. Vartoju žodį tikėjimas, nes juk gamtos tyrėjų, genealių atradėjų – vienetai, visi kiti – vartotojai, tikintys, pasitikintys mokslu, pritaikantys jo atradimus praktikoje. Į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai. Mokslas, lydimas socialinių pokyčių, daro lemiamos įtakos ir žmogaus psichologijai, taigi ir religijai, ji kinta, atsisako to, ką puoselėjo ir gynė tūkstantmečius, Tie pokyčiai būna skaudūs, jiems priešinamasi, kartais labai aršiai. Tarp tų besipriešinančių jėgų būna ir tas religijas atstovaujančios institucijos. Atskiro žmogaus sąmonėje taip pat vyksta kova.
Tais pereinamaisiais laikotarpiais kaip tik ir pradeda ryškiau reikštis kritika religijos atžvilgiu, ne tik parodanti tuo metu egzistuojančių religinių vaizdinių nerealumą, bet ir neigianti antgamtinių būtybių egzistavimą apskritai. Antireliginis skepticizmas, antiklerikalizmas, humanizmas, deizmas, panteizmas, agnosticimas, laicizmas, ateizmas… Visos šios idėjos radosi istorijos eigoje, reiškėsi kasdieninėje sąmonėje, turėjo savo teoretikų. Jos tam tikru laipsniu gyvos, arba tiksliau, jas galima sutikti ir šiandien, jos persipynusios atskiro žmogaus sąmonėje.
Jeigu sakote, kad ateistų tikra to žodžio prasme yra nedaug, tai tenka pasakyti, kad ir „tikrų“ tikinčių į dievą, – taip pat. Šiuolaikinėje teologinėje knygoje radau aprašytą tokį atsitikimą. Viename, rodos, Amerikos, miestelyje kunigas, neapsikentęs dėl smuklės keliamo triukšmo, pasakė pamokslą, šaukdamasis dangaus keršto. Po kelių dienų kilo audra, žaibas trenkė į smuklę. Ji sudegė. Smuklininkas kunigą padavė į teismą kaltindamas jį prišaukus nelaimę. Kunigas teisinosi, kad jis pamoksle kartojo tik įprastas frazes, turinčias simbolinę reikšmę, jis visai netikėjęs dievo bausme. Ir tokių, vis iš įpročio kartojančių, bet jiems nieko nereiškiančią frazę „Ačiū Dievui!“, yra daugybė, taip pat ir Lietuvoje. Bet jie. žiūrėk, į Visuotino gyventojų surašymo anketos klausimą „Kuriam religiniam tikėjimui priklausote“ atsakys: „Katalikų“ , o laukelio „Jokiam“ nepažymės. Bažnyčia galės džiaugtis išpažinėjų gausa.
Bet kaip ten bebūtų, tikėjimas mokslu stipresnis už religinį tikėjimą. Iliuzija negali įveikti realybės. Tai rodo ir žmonių elgesys Covid-19 epidemijos metu. Absoliuti dauguma žmonių, neišskiriant tikinčiųjų ir bažnyčios hierarchų, laukė vakcinos nuo korono viruso ir pakluso mokslininkų rekomendacijoms, o nepuolė ant kelių ir nesitikėjo dievo išganingo gesto. Žinoma, suvaldžius koronovirusą ir paskelbus apie tai, skambės bažnyčių varpai, aidės padėkos dievui maldos, bus organizuojamos religinės procesijos. Net ir turčiai, atvažiavę į pamaldas, ne tik pravers prabangių automobilių duris, bet ir išlips iš mašinų… „Ačiū Dievui, aš likau gyvas ir sveikas“. O kaip su tais milijonais, kurie mirė… svarbu aš… Ar reikia įvardinti tokios iliuzinės paguodos ar saviguodos moralinę vertę?
Andrius :
2021-02-09 17:28
Ačiū, Jonai, už gerą žodį mano rašinėlio adresu.
Labai taikliai Jūs pastebėjote, kad šiuolaikiniame pasaulyje paprasto žmogaus negandos nedingo, o kai kuriais atžvilgiais netgi darosi labiau komplikuotos. Norėčiau pastebėti, kad išlieka ne vien negandos (realios arba tikėtinos, kaip nesaugumo jausmas), tačiau ir esminiai egzistenciniai iššūkiai, tarp jų ir kosminės vienatvės jausmas.
Galbūt manytume, kad “kosminės vienatvės” atveju aš keliu kažkokią teorinę – išgalvotą – problemą… ar tikrai žmonės apie tai mąsto, ar tai iš viso aktualu?.. Labai įdomu šiuo atžvilgiu man buvo aptikti populiaraus Rusijos dainininko Valerijaus Meladzės dainą „Mamen’ka“ („Mamyte“). Atrodytų, kas jeigu ne šou verslas ir pop muzika su jos sėkmingiausiais atstovais galėtų būti kuo toliausiai nuo kosmologijos ir sudėtingų filosofinių klausimų?.. Bet dainoje yra žodžiai (verčiau pažodžiui):
„Aš stebiu planetų judėjimą,
Bandau atspėti kas mūsų laukia,
O žvaigždės tik mirksi man.
Joms nėra ką pasakyti, jos apie mus nežino.
Kaip liūdna, kad visatoje mes vieni.
Mamyte, mamyte, kas su manimi darosi,
Nuo ko, nežinau, taip siela kenčia
Mamyte, mamyte, aš išgėriau truputį
Tiesiog man šiandien labai vieniša“
Taigi, psichologinių kompensacinių mechanizmų poreikis turbūt nedingsta, todėl nedingsta ir patys mechanizmai. Tikriausiai, būtent šių mechanizmų poreikis (o ne koks nors paslaptingas ir įkyrus rudimentinis genas ar „memas“) lemia misticizmo (įvairiausiomis formomis) nuolatinį atgimimą. Dalis psichologiškai jautresnių žmonių (jei tik šiek tiek neišgeria, kaip šioje dainoje Meladzės lyrinis herojus) tai susigalvoja naujus dievus / ezoterijas, kiti ateivius ir tarpgalaktines civilizacijas, treti dar ką nors.
Straipsnyje, kurį čia komentuojame, Dawkinsas pasakoja apie astrofiziką ir džiūgauja dėl mokslo pasiekimų, bet aš nematau, kuo čia džiaugtis. Visata??? Taip, mokslas atrado stulbinamo dydžio Visatą, bet kuo ji didesnė, tuo menkesnis ir vienišesnis joje yra žmogus. Neseniai pagalvojau: juk kuo labiau istoriškai plėtėsi žmogaus fizinis akiratis, tuo mažesnis jis jautėsi didėjančiame pasaulyje – tuo globalesnių dievybių ar kitų mistinių sprendimų jam reikėjo. Tokiu būdu, nuo senovės gana menkų vietinių gentinių dievybių pereita prie fundamentalaus monoteistinio Dievo ar kitų globalių vaizdinių.
>>> Štai čia, kalbant apie religinį tikėjimą, iškyla ir klausimas apie tikėjimą mokslu, t. y. kasdieninio gyvenimo patvirtintomis žiniomis, atskleistais dėsniais ir pan.. Vartoju žodį tikėjimas, nes juk gamtos tyrėjų, genealių atradėjų – vienetai, visi kiti – vartotojai, tikintys, pasitikintys mokslu, pritaikantys jo atradimus praktikoje. Į šį klausimą reikia atsakyti teigiamai.
Patikslinsiu, kad mokslas susideda ne tik iš genijų, bet ir iš daugybės eilinių mokslo darbuotojų. Vis dėlto visi kartu paėmus, mokslininkai sudaro tik mažą visuomenės dalį. Ir labai taikliai Jūs pasakėte: tikėjimas mokslu. Taip, tai yra iššūkis. Mano išvada yra ne tokia optimistinė kaip Jūsų. Tikėjimas mokslu ir viešai skleidžiama mokslo populiarinimo informacija visuomenėje manyčiau stipriai šlubuoja. Pats esu mokslo atstovas. Stebėdamas “antivakserių” judėjimus, tūkstančius su covid susijusių sąmokslo teorijų, arba teoriją kad “Egipto piramides pastatė ateiviai” (nors mainstream mokslas atmeta tokią galimybę), matau didelę pasitikėjimo mokslu krizę.
Pavyzdžiui, mėgėjai tyrinėtojai nuvyksta į Egiptą ir randa “neginčijamus įrodymus”, kad žymiuosius statinius pastatė ateiviai ar kitos paslaptingos civilizacijos, bet tik ne paprasti egiptiečiai. Akademinis mokslas nepatvirtina šių ‘genialių atradimų’. Tuomet lieka kaltas mokslas: jis esąs savitikslis, korumpuotas, ir papirktas politikų
“Egipto ateivių” teoriją įgarsino net ir žymusis inžinierius ir verslininkas Elonas Muskas. Tas pats Muskas kitoje vietoje pareiškė nesiskiepysiantis. Taip pat jis atkakliai teigia esąs ateistas. Iš ateisto ir aukščiausio rango technikos funkcionieriaus rodos reiktų tikėtis bent kiek racionalumo? Deja, kas antras jo viešas pareiškimas racionalumu arba atsakingumu net ir nekvepia. Išeina, kad Elonas Muskas, kuris teigia esąs nereligingas, bet tiki piramides pastačiusiais ateiviais, faktiškai yra religingas.
Neretas mano sutinkamas žmogus aktyviai domisi viena ar kita “alternatyva”. O ką tai reiškia? Tai reiškia nepasitikėjimą oficialioju, arba “mainstream” mokslu. Daug žmonių galvoja, kad mokslas yra korumpuota ir savitikslė sistema, o tikroji tiesa slypi kažkur “anapus” mokslo. O nuo “anapus mokslo” iki “anapus gamtos”, arba iki mistikos – tik vienas žingsnis. Dažnai tai vienas ir tas pats.
>>> Jeigu sakote, kad ateistų tikra to žodžio prasme yra nedaug, tai tenka pasakyti, kad ir „tikrų“ tikinčių į dievą, – taip pat.
Be abejo. Jeigu “tikrais tikinčiaisiais” vadinsime pvz tikinčius normine krikščionybe, su jos dogmomis, o dar ir praktikuojančius – Lietuvoje jų rasime itin mažai. Sakyčiau, kad Lietuvoje katalikybė belikusi tik popieriuje (surašymo duomenyse) ir gal dar kai kuriuose grynai tradiciniuose ritualuose (krikšto, santuokų), bet realiai jos nebėra.
>>> Bet kaip ten bebūtų, tikėjimas mokslu stipresnis už religinį tikėjimą. Iliuzija negali įveikti realybės. Tai rodo ir žmonių elgesys Covid-19 epidemijos metu. Absoliuti dauguma žmonių, neišskiriant tikinčiųjų ir bažnyčios hierarchų, laukė vakcinos nuo korono viruso ir pakluso mokslininkų rekomendacijoms, o nepuolė ant kelių ir nesitikėjo dievo išganingo gesto.
Diskutuočiau su tuo. Čia yra du svarbūs aspektai. Pirma, Naujajame Testamente pagydymas net nebuvo žadėtas. Pagrindinė ir daug kartų pakartota Naujojo Testamento žinutė – elkitės gerai, kad būtumėte išganyti ir po mirties patektumėte į Dangų. (Labai apdairiai pažadėta, nes šio pažado neišpildymo niekaip neįmanoma patikrinti!) O pažado “melskitės ir nesusirgsite” evangelijose nėra. (Pataisykite mane jeigu klystu, bet kiek žinau nėra). Todėl čia jau visi sukasi kaip kas išmano.
Antra: ne, ne absoliuti dauguma laukė vakcinos. Pvz JAV surinktais duomenimis, šiuo metu nusiteikę skiepytis apie 50 proc JAV gyventojų:
https://www.latimes.com/science/story/2020-12-31/americans-have-become-less-willing-to-take-covid-vaccines
Nežinau tikslios Lietuvos statistikos, bet privačiuose pokalbiuose ketinančių skiepytis ir priešininkų sutinku turbūt irgi per pusę. Priežastys? Tikrai ne norminė religija. Nesutikau nei vieno, kuris nenorėtų skiepytis „dėl religinių įsitikinimų“.
Realios priežastys: nepasitikėjimas mokslo duomenimis; nepasitikėjimas farmacijos įmonėmis; šalutinių poveikių baimė ir gandai apie baisius šalutinius poveikius, objektyvios informacijos trūkumas; sąmokslo teorijos („Bilas Geitsas mums instaliuos čipus“), vis dar gyvuoja netgi sąmokslo teorijos apie tai ka pandemijos iš viso nėra, liga ne sunkesnė kaip gripas ir viskas išgalvota. Čia jau nekalbant apie tą dalį gyventojų kurie iš principo nesiskiepys, nei neskiepija savo vaikų (taip vadinamasis „antivakserių judėjimas“), ir tokių asmeniškai pažįstu ne vieną ir ne du.
>>> Žinoma, suvaldžius koronovirusą ir paskelbus apie tai, skambės bažnyčių varpai, aidės padėkos dievui maldos, bus organizuojamos religinės procesijos. Net ir turčiai, atvažiavę į pamaldas, ne tik pravers prabangių automobilių duris, bet ir išlips iš mašinų…
Vaizdingai nupiešėte situaciją, juokiuosi. :) Jeigu rimtai, tai šiandien Lietuvoje turbūt jau viso to nebus. Vargu ar tai bus organizuojama, ir vargu ar minios susirinktų į tokius renginius.
>>> „Ačiū Dievui, aš likau gyvas ir sveikas“. O kaip su tais milijonais, kurie mirė… svarbu aš… Ar reikia įvardinti tokios iliuzinės paguodos ar saviguodos moralinę vertę?
Skaitau šias eilutes ir kraipau galvą: kažin kodėl yra inkriminuojami tokie keisti dalykai? Man nepavyksta identifikuoti, su kokiomis istorinėmis realijomis tai susiję. Buvau katalikas iki maždaug 35 metų amžiaus, bet neatsimenu, kad kada būčiau taip mąstęs arba būčiau skatinamas taip mąstyti: esą, man gerai ir ačiū Dievui, o kaip kitiems nesvarbu…
Mirusieji katalikų apeigose yra apraudami ir pagerbiami gedulingomis pamaldomis ir kitais renginiais. Kai kurie tam skirti muzikos kūriniai yra įėję į pasaulinės muzikos aukso fondą (pvz., Mozart ir Verdi „Requiem“, Pergolesi „Stabat Mater“ ir pan.)
Šiaip jau krikščionių doktrinoje didžiausias akcentas yra patikti Dievui ir po mirties patekti į rojų, o kiek ilgai ar trumpai žmogus gyvens ir nuo kokios ligos / priežasties numirs, nėra esminis dalykas.
O jeigu kalbėtume apie stereotipinius posakius arba slengą (žargoną), tai taip, jie gali išlikti ilgą laiką, net ir po to kai išnyksta pats reiškinys. Pvz tūkstančius metų buvusi indoeoropiečių civilizacijos pagrindas, arklininkystė, pas mus nunyko labai lengvai ir natūraliai kai tiktai dingo jos poreikis. Dabar retas žmogus jaučia norą mąstyti apie arklius arba nenugalimą poreikį jodinėti, na o tie kurie jį jaučia turi galimybę užsiimti žirgų sportu. Būtų rimtas pagrindas kalbėti apie indoeoropiečių „arklininkystės geną“, kurio amžius maždaug toks pats kaip ir rekonstruoto indoeuropiečių prokalbės žodžio „dieus“ amžius, tačiau pasirodo, kad jo nėra arba jis labai lengvai nunyko, dingus poreikiui.
Aišku, atitinkamas su arklinkyste susijęs slengas (pvz „ko čia žvengi“, atseit „ko čia juokiesi“) turbūt išliko ir išliks dar ilgai, nors jis ir nebeturi jokios aktualios potekstes – ryšio su gyvenimišku reiškiniu.
Taip ir čia, daug kas gali pasakyti „ačiū dievui“ grynai iš įpratimo, nieko rimto negalvodamas. Ar tai turi kokią nors moralinę vertę– aišku, neturi. O ar turi moralinė vertę turi tai, kad mums rūpi, kad kas nors pasakys „ačiū dievui, likau sveikas ir gyvas“? Irgi turbūt neturi.
Juk visa tai nieko nereiškia – tai tik žodžiai, išnykstantys vėjyje. O žmonių nepasitikėjimas mokslu ir paplitusios naujosios mitologijos / sąmokslo teorijos, dėl kurių gali nepanorėti skiepytis iki 50 proc. gyventojų – realus dalykas.