Dawkins, Richard. Išaugant dievą. 12 sk. Semiantis drąsos iš mokslo (ištrauka [Šiuolaikinė kosmologija ir ateizmas])
10 Penktadienis Sau 2020
http://ateizmasirateistai.lt/ricardo-dawkinso-ricardo-dokinso-nauja-knyga-pristatant/ http://ateizmasirateistai.lt/richard-dawkins-isaugant-dieva-istraukos/ http://ateizmasirateistai.lt/dawkins-richard-isaugant-dieva-12-sk-semiantis-drasos-is-mokslo-istrauka/ .
Spausdiname 3-čią fragmentą Iš Ričardo Dokinso knygos „Išaugant Dievą“ 12 skyriaus „Semiantis drąsos iš mokslo“. Ją būtų galima pavadinti „Šiuolaikinė kosmologija ir ateizmas“. Vertėja – Elena Bielskytė. Iliustracijos – iš interneto.
Praeityje Galilėjaus persekiotojus išgąsdino ereziška idėja, kad Žemė sukasi, juda aplink Saulę. Kiekvienam gali būti baugu pirmą kartą išgirdus, kad net ir tvirta Žemė po kojomis yra didžia dalimi tuščia erdvė. Bet nepaisant to, teiginys vis tiek lieka teisingas. Nors ne kartą stulbinanti ar bauginanti, mokslinė tiesa daug dažniau būna tiesiog nuostabi ir graži. Be abejo, reikia drąsos pripažinti bauginančias ir stulbinančiais mokslo išvadas. Kai nepristinga drąsos, atsiranda galimybė suvokti visą su tiesa susijusį grožį. Reikia drąsos atsisakyti įprastų, patogių tariamai teisingų įsitikinimų ir pripažinti neįprastą tiesą. Taip padarė mano draugė Džiulija, kai prarado krikščionišką tikėjimą.
Džiulija Svyni (Julia Sweeney) yra amerikiečių komikė ir aktorė. Ji parašė ir suvaidino žaviai komišką monospektaklį Letting Go of God (galima būtų versti Dievo atsisakymas). Džiulija buvo gera katalikė. Tačiau bręsdama ji pradėjo kvestionuoti savo tikėjimą. Daug ir ilgai apie jį mąstė. Daug kas jai jame atrodė tiesiog nesąmonė. Pamatė, kad daugelis religijos aspektų yra blogi, o ne geri, kaip ji buvo mokoma. Skaitė knygas apie mokslą ir ateizmą. Paskui vieną dieną, kai jos abejonės jau buvo pažengusios gana toli, išgirdo galvoje tylų balsą. Pradžioje tai buvo tik šnabždesys: „Nėra jokio dievo.“ Paskui balsas tapo garsesnis: „Nėra jokio dievo.“ Galiausiai nuaidėjo panikos kupinas šauksmas: „O, DIEVE MANO, DIEVO NĖRA!“
Atsisėdau ir galvojau: „Na gerai. Pripažįstu. Netikiu, kad yra pakankamai įrodymų, dėl kurių galėčiau toliau tikėti į Dievą. Pasaulis elgiasi kaip tik taip, kaip ir turi elgtis, jei nėra aukščiausios būtybės, nėra aukščiausios sąmonės, nėra antgamtinės dvasios.
Ir štai kas: samprotaujant peršasi išvada, kad veikiausiai mes susikūrėme Dievą, o ne Dievas sukūrė mus. Šiurpas man nuėjo per kūną. Pasijutau tarsi krintanti nuo plausto…
Tada pagalvojau: „Bet aš nežinau, kaip reikia elgtis netikint į Dievą. Kaip atsikelti, kaip praleisti visą dieną?“ Jaučiausi sutrikusi. Galvojau: „Na gerai, nusiramink. Įsivaizduok, kad yra tokie „netikiu į dievą“ akiniai, trumpam užsidėk, tik sekundei. Tik užsidėk tuos akinius ir greitai apsidairyk aplinkui. Ir aš juos užsidėjau ir apsidairiau.
Nesmagu prisipažinti, bet pradžioje man svaigo galva. Tik nusistebėjau: „O kaip ta Žemė laikosi danguje? Sakote, kad mes tiesiog skriejame erdve? Tai taip nesaugu!“ – norėjau bėgti ir rankomis pagriebti Žemę, krintančią iš kosmoso žemyn.
Tada prisiminiau: „Ak taip, yra gravitacijos jėga ir sukimosi taškas, todėl ilgai galėsime suktis aplink Saulę.“
Džiulija drąsiai rėmėsi įrodymais ir argumentais, nors jie išstūmė ją iš vaikiškos komforto zonos. Šiame skyriuje kalbame apie drąsius žingsnius, kuriuos reikia žengti pasukus ateizmo keliu. Gana didelis žingsnis yra susijęs su žiniomis apie Visatos kilmę. [………………………………..].
Laikui bėgant vis daugiau žinome apie Visatą. Su kiekviena sekunde Visata plečiasi. Kadaise žmonės manė, kad Žemė yra beveik visas pasaulis, kurio viršuje sukasi Saulė ir Mėnulis, kad žvaigždės yra mažos skylės skliaute, atsiveriančios į dangų. Dabar žinome, kad Visata yra neįsivaizduojamai didelė. Tačiau taip pat žinome, kad praeityje buvo metas, kai Visata buvo neįsivaizduojamai maža. Netgi žinome, kada tai buvo. Dabartiniais skaičiavimais, tai buvo maždaug prieš 13,8 milijardų metų.
Dvidešimtajame amžiuje buvo atrasta, kad Visata plečiasi. Šiandien dar gyvena žmonės, tarp jų mano 102-ų motina, kuri gimė, kai Visatą sudarė tik viena galaktika. Dabar ji gyvena Visatoje, kurioje, erdvei plečiantis, 100 milijardų galaktikų tolsta viena nuo kitos. Be abejo, tai ne visai tikslus apibūdinimas. Ir ji, ir Šekspyras, ir Galilėjus, ir Archimedas, ir dinozaurai gimė toje pačioje besiplečiančioje Visatoje. Tačiau kai 1916-aisiais gimė mano motina, niekas nežinojo, kad egzistuoja kitos galaktikos, o ne tik ta viena, kurią vadiname Paukščių taku. Tuomet tai buvo Visata. Galilėjaus laikais netgi apie ją niekas nežinojo. Mokslinės tiesos yra teisingos ir tada, kai niekas apie jas nežino; buvo teisingos, kai atsirado pirmieji žmonės; bus teisingos, kai mes išnyksime. Tai svarbus dalykas, į kurį neatkreipia dėmesio daugelis šiaip protingų mąstytojų. Pav. Didysis sprogimas
Tikėtina, kad net ir mūsų besiplečianti Visata su 100 milijardų galaktikų nėra vienintelė. Daug mokslininkų mano, ir visai pagrįstai, kad yra milijardai visatų, panašių į mūsiškę. Pagal šį požiūrį, mūsų Visata yra tik viena iš milijardų visatų multivisatoje. Toliau grįšime prie šios idėjos.
Šiuo metu fizikai gana gerai žino, kas įvyko pačioje mūsų Visatos istorijos pradžioje. „Istorijos pradžia – tai pirmoji mažutėlaitė sekundės dalis po Visatos atsiradimo. Ir ne tik po Visatos atsiradimo – po paties laiko atsiradimo. Ką tai reiškia – „laiko atsiradimas“? Fizikai mums sako, kad tokio klausimo negalima užduoti. Tai tas pat (bent jau jie taip sako), kaip klausti, kas yra Šiaurinio poliaus šiaurė. Bet šis draudimas galioja tik mūsų Visatoje. Žinoma, jei mūsų Visata yra iš tikrųjų viena iš milijardų visatų multivisatoje.
Šiais laikais dievo garbintojai, bent jau išprusę, neįrodinėja kūrėjo egzistavimo, remdamiesi gyvuoju pasauliu. Dabar jie supranta, kad Darvino evoliucijos teorija išsamiai paaiškina su gyvybės formomis susijusius klausimus. Todėl jie pasirenka kito tipo argumentus. Gana desperatiškai – bent jau mano nuomone – jie sutelkia dėmesį į „spragas“. Ypač kosmologijos, įvairių Visatos kilmės teorijų, įskaitant fundamentinius fizikinius dėsnius ir konstantas.
Čia reikia paaiškinti, kas tai yra fundamentinės fizikinės konstantos. Kai kuriuos dydžius galima išmatuoti ar suskaičiuoti. Pavyzdžiui, sidabro atomo elektronus. Kai kuriuos dydžius galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, vandens molekulių skaičių stiklinėje. Dar yra tokių, kurių skaitinė vertė matematikoje yra nekintanti. Pavyzdžiui, π (pi) – matematinė konstanta, išreiškianti apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Matematikoje ji naudojamas įvairiais įdomiais būdais. Tačiau yra tokių dydžių, kuriuos fizikai tiesiog naudoja, nežinodami, kodėl jų skaitinės vertės yra būtent tokios, kokios yra. Tokie dydžiai vadinami fundamentinėmis fizikinėmis konstantomis.
Pav. konstanta–44
Viena iš jų – gravitacijos konstanta, žymima raide G. Prisiminkite, kad pagal Niutono dėsnį visi Visatos objektai (planetos, patrankų sviediniai, plunksnos ir t. t.) traukia vienas kitą gravitacijos jėga. Kuo didesnis atstumas tarp objektų, tuo mažesnė trauka (traukos jėga yra atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui). Kuo didesnė dviejų objektų masė, tuo stipriau jie traukia vienas kitą (trauka proporcinga dviejų objektų masių kvadratui). Tačiau norėdami sužinoti realios traukos jėgos skaitinę vertę, turite pabaigoje padauginti dar iš vieno dydžio – gravitacijos konstantos G. Fizikai mano, kad G skaitinė vertė yra vienoda visoje Visatoje, bet niekas nežino, kodėl ji yra būtent tokia. Įsivaizduokime alternatyvią visatą, kurioje G vertė yra kitokia. Jei G vertė skirsis tik truputį, toji visata bus visai kitokia nei mūsiškė.
Jeigu G vertė būtų mažesnė už esamą, gravitacija būtų per silpna sutelkti materiją į kokius nors darinius. Tuomet nebūtų nei galaktikų, nei žvaigždžių, nei chemijos, nei planetų, nei gyvybės. Jeigu G vertė būtų truputį didesnė už esamą, žvaigždės negalėtų būti tokios, kokios yra dabar, ir jos elgtųsi kitaip, nei dabar. Jų pačių gravitacijos jėga jas taip suspaustų, kad galbūt taptų juodosiomis skylėmis. Nebūtų žvaigždžių nei planetų, nei evoliucijos, nei gyvybės.
G yra viena iš fizikinių konstantų. Iš kitų paminėkime šviesos greitį c ir vadinamąją stipriąją sąveiką, kuri išlaiko nukleonus branduolyje. Iš viso tokių konstantų yra kelios dešimtys. Kiekvienos konstantos skaitinė vertė yra nekintama, kuri yra žinoma, bet kartais (kol kas) nepaaiškinta. Tačiau kiekvienos konstantos atveju galima sakyti, kad mums žinoma Visata neegzistuotų, jeigu jos skaitinė vertė būtų kitokia.
Kaip tik tuo kai kurie teistai grindžia savo viltį, kad kažkur užkulisiuose vis tiek slypi Dievas. Matyt, jie įsivaizduoja, kad kiekvienos fundamentinės fizikinės konstantos skaitinė vertė buvo nustatyta sukiojant rankenėlę, kaip reguliuojant garsą senoviškame radijo imtuve. Visuose reguliatoriuose turėjo būti tiksliai nustatytos reikiamos konstantų vertės, kad dabartinė mūsų Visata egzistuotų – ir kad mes egzistuotumėme. Vadinasi, mano jie, taip tiksliai viską nustatyti galėjo tik kažkoks kuriantis protas – kažkoks dievas, savo dieviška ranka sukiojantis reguliatorių.
Pav. Solar_sys2
Nors kai kam toks samprotavimas atrodo labai viliojantis, tenka jį ryžtingai atmesti dėl priežasčių, apie kurias kalbėjome ankstesniuose skyriuose. Kadangi kiekviename reguliatoriuje galimų padėčių yra daugybė, o ne tik dabartinė, nėra jokios tikimybės, kad įmanoma tiksliai nustatinėti konkrečias vertes, sukinėjant visus tuos reguliatorius. Juo labiau nėra tikimybės, kad egzistuoja Dievas, žinantis, kokia vertė turi būti nustatyta kiekviename iš reguliatorių. Juk jei nežinotų, negalėtų tiksliai nustatyti? Bet tokia argumentacija pasitelkiant dievą, problemos neišsprendžia. Tai tik žingsnis atgal į neišmanymą. Vietoje aiškinimo – akivaizdi nesąmonė.
Spausdinti straipsnį
8 komentarai
Lapkrėtys :
2020-01-12 17:53
Šiuo metu mažiausiai tenka išgirsti bažnytinių aiškinimų apie visatos sandarą ir kilmę, nors atrodytų, kaip čia galima nutylėti svarbiausius ir didžiausius “dievo” darbus? Matyt jau neblogai buvo pasimokyta per tuos pragaištingus karus su eretikais? Dievas, pasirodo, jokių realių žinių žmogui nesuteikia, o žingeidumą ir smalsumą tenka patenkinti savo pastangomis! Kaip benagrinėtume sutvėrimo paslaptis, “Pradžios knygoje” nerandame atitikmenų realiam Visatos vaizdui! Greičiau kunigas pasako, kad ten kalbama ne apie realų, bet apie “dvasinį pasaulį”. Milžiniškai ir inertiškai krikščionių imperijai tikriausiai yra per daug sudėtinga suformuluoti vieningą poziciją naujų mokslinių atradimų atžvilgiu, todėl linkstama apsiriboti mistiniu dvasingumu ir žmogaus psichologija. Tegu mokslas tyrinėja – “kaip?” visata veikia, o bažnyčia, prisidengdama dievo vardu, paaiškins – “kodėl?” visata tokia ir “kokią prasmę dievas joje “įkūnijo?”. Šiam paaiškinimui nereikia nei tyrimų, nei lygčių, nei teorijų…
Andrius :
2021-01-04 20:54
Dawkins samprotauja:
“Kadangi kiekviename reguliatoriuje galimų padėčių yra daugybė, o ne tik dabartinė, nėra jokios tikimybės, kad įmanoma tiksliai nustatinėti konkrečias vertes, sukinėjant visus tuos reguliatorius”.
Kodel “nera tikimybes”??? Mano manymu, cia yra silpnoji – megejiska – Dawkins samprotavimu vieta. Panasu, kad jam neteko buti fiziku arba dirbti inzinieriaus konstruktoriaus darbo ir neteko parinkineti ivairiausiu reguliatoriu verciu tam, kad prietaisas veiktu. :)
Na, o jeigu mes, zmones, sugebame susukineti visokius reguliatorius, norint kad prietaisai veiktu, tai kokia problema tai padaryti Dievui, kuris yra nepaprastai protingas pagal apibrezima. :)
As Dawkinso vietoje kritikuociau ne “neimanomuma” nustatyti reikiamas reguliatoriu vertes, o tai kad apskritai gana juokinga isivaizduoti Dieva tarsi prie radio imtuvo parinkinejanti parametrus musu visatai.
Taciau yra kita problema. Evoliucionistas mikrobiologas Eugene Koonin sako, kad gyvybes ir protingos samones issivystymas vienoje atskirai paimtoje visatoje aisku yra kaip mes ir matome – imanomas, – taciau taip mazai tiketinas, kad reikia daryti prielaida apie begaline multivisata. Ir tik tokiu atveju, jeigu visatu egzistuoja begalybe arba beveik, tada neisvengiamai bent vienoje is ju atsiranda zmogus, kad ir kaip tai mazai tiketina.
Vadinasi, mes turime tiketi, kad be musu visatos, egzistuoja nesuskaiciuojama begalybe kitu visatu. Problema – to neimanoma patikrinti (ir tikriausiai niekada nebus imanoma – del sviesos greicio apribojimo). Mes negalime matyti net ir visos visos savo visatos (del sviesos greicio apribojimo ir del to kad pradiniame etape visata pletesi greiciau uz sviesa, regimosios visatos ribos yra gerokai mazesnes negu musu visata), o ka jau kalbeti apie kitas visatas.
Siuolaikine mokslo paradigma moksline teorija laiko tik ta teorija, kuria galima patvirtinti arba paneigti. O teorijos apie multivisata negalima patikrinti is principo, todel ji laikytina nemoksline teorija. Vadinasi, tai tikejimo dalykas.
Galbut mikrobiologai evoliucinostai kada nors perskaiciuos tikimybes ir gaus rezultata, kad imanomas zmogaus atsiradimas vienoje atskirai paimtoje visatoje.
Jeigu ne, tuomet mums liks rinktis ne tarp tikejimo ir zinojimo, taciau tarp tikejimo ir tikejimo (tikejimo multivisata ir tikejimo Dievu, sukinejanciu rankeneles), o tai jau grynai skonio dalykas, ka pasirinkti. :)
Raimundas :
2021-01-07 13:08
Andriau, Eugene Koonino teorija apie begalybę “visatų” arba metagalaktikų taip pat neišsprendžia fizinių konstantų klausimo. “Visatos” privalo tenkinti eilę sąlygų, būti skirtingos, su begaline dėsnių įvairove. Dar kažkas jose turėtų būti bendra ir fundamentalu, pavyzdžiui, laikas, erdvė, energija, kitaip jų negalima nei įvardinti, nei palyginti. Mūsų metagalaktikos ribose deja nėra aptikta jokių nukrypimų nuo vieningų dėsnių. Fotonai atlėkę iš tolimiausio kvazaro nesiskiria nuo fotonų, atkeliavusių iš priešingos dangaus pusės, arba fotonų, kuriuos skleidžia stalinė lempa. Todėl teorija apie begalybę metagalaktikų sudėtingą klausimą paverčia dar sudėtingesniu klausimu. Žmogiška nuovoka sako, kad logiško sprendinio tiesiog nėra. Tačiau ar kokį nors aiškumą suteikia “Dievo” idėja ? Šiuo atveju, deja, ji taip pat nieko nepaaiškina, tik pasaulio pažinimo klausimus susieja su senovės pasakomis ir žmogaus psichologija. Kiekvienu gamtos pažinimo atveju tenka remtis tam tikru tikėjimu. Mokslo atveju – tai tikėjimas logika, dėsniais, aksiomomis, o religijos atveju – tikėjimas dvasiomis, mitais, pasakomis.Nemanau, kad ateizmas gali sugriauti religiją, greičiau – pasiūlo žmogui alternatyvų mąstymą …
Andrius :
2021-01-07 21:16
Raimundai,
Mikrobiologas evoliucionistas Koonin nemanipuliavo fizikos dėsniais ir konstantomis. Kooninas tiesiog svarstė, kad turėtų būti nesuskaičiuojama daugybė visatų pvz TOKIŲ PAT KAIP MŪSIŠKĖ, ir tik tuo atveju neišvengiamai vienoje iš jų turi atsirasti žmogus.
O fizikai suka galvą, kodėl mūsų Visatoje fizikos dėsniai yra būtent tokie kokie yra, ir kodėl konstantos yra būtent tokios, kokios yra. Spėliojama, kad mūsų Visatos struktūra, proporcijos ir fizikinės konstantos susidėliojo pačiais pirmaisiais didžiojo sprogimo momentais. (Nors kas išprovokavo arba inicijavo patį tą didijį sprogimą, fizikai berods neturi patenkinamos hipotezės iki šiol).
Ar teoriškai galėtų egzistuoti kitokia visata, kurioje dėsniai ir konstantos yra kitokios negu mūsiškėje – geras klausimas. Dawkins kalba apie ”dešimtis” fundamentalių konstantų, nors iš tiesų šiuolaikinė fizika fundamentalių, nepriklausomų viena nuo kitos konstantų mūsų Visatoje suskaičiuoja tik 25 ar 26. Nauji atradimai galėtų padidinti tų konstantų skaičių, bet nauja gera teorija galėtų tą skaičių ir sumažinti.
>>> Mūsų metagalaktikos ribose deja nėra aptikta jokių nukrypimų nuo vieningų dėsnių.
Ką tu vadini metagalaktika šiuo atveju??? Tai gali būti ir vietinė galaktikų grupė, ir visa Visata.
Bet kokiu atveju, sunku svarstyti apie dėsnių vienodumą, tuo metu kai patys dėsniai nėra labai aiškūs. :) Fizikos dėsnių vienodumas ir nekintamumas Visatoje yra greičiau mūsų postulatas arba mūsų viltis negu tai ką šiuo metu galime įrodyti.
Pvz. yra pastebėta, kad galaktikos sukasi ne taip kaip turėtų suktis pagal Einsteino ar Niutono traukos dėsnius. Viena hipotezė – tamsioji medžiaga (nuo 1922 m jau greitai bus 100 metų kai jos niekam nepavyksta aptikti). Kita hipotezė – dideliais atstumais ir didelėms masių sankaupoms gravitacija veikia kitaip negu pagal Einsteiną ir Niutoną. Trečia hipotezė – mūsų galaktikų modeliavimas iš esmės neteisingas, ir t.t. Šiaip ar taip, mįslė iki šiol neišspręsta.
Nesutapimas tolimų ”standartinių objektų” ryškio ir atstumo pagal raudonąjį poslinkį matavimuose aiškinamas visatos plėtimosi greitėjimu, bet sunku tvirtai pasakyti, ar yra būtent taip, ar reikia ieškoti kito paaiškinimo.
Visatos izotropija (vienodumas) visomis kryptimis duoda prieštaringus rezultatus. Prielaida, kad Žemė yra niekuo neišskirtinėje padėtyje ir iš jos visomis kryptimis turime matyti Visatą praktiškai vienodai, kaip ir iš kitų taškų, yra postulatas, bet ne eksperimentais įrodytas faktas.
>>> Fotonai atlėkę iš tolimiausio kvazaro nesiskiria nuo fotonų, atkeliavusių iš priešingos dangaus pusės, arba fotonų, kuriuos skleidžia stalinė lempa.
Na kaip čia pasakius… Kaip tu puikiai žinai, fotonai atkeliavę iš toli yra iškreipti – pasižymi dideliu raudonuoju poslinkiu… Kodėl taip yra – pagrindinė hipotezė yra Visatos plėtimasis, bet hipotezių gali būti ir daugiau.
/////////////////////
Regėjau viziją: Dievas (inžinierius-konstruktorius pagal profesiją) sėdėjo prie savo darbo stalo, apsikrovęs krūva oscilografų ir kitų prietaisų, meistravo singuliarinį tašką, parinkinėjo fizikines konstantas. Staiga kažkas atkreipė jo dėmesį, vienas neatsargus judesys atsuktuvu ir – ba bach ! – singuliarinis taškas sprogo. Visata išsiplėtė. Ogi buvo dar nebaigta, iki galo nesuderinta. O, kad tave kur! – Dievas numojo į tai ranka ir ėmėsi meistrauti kitą singuliarinį tašką.
O ką mes? Mes – nieko… Mūsų Visata tikrai nėra ne pati blogiausia iš visų galimų – yra daug gražių ir malonių dalykų. Nors iki tobulumo visgi toli šaukia: yra ligos, nelaimės, piktadarybės. Akivaizdžiai matome, kad Dievas retai (jeigu apskritai kada nors) lankosi mūsų Visatoje, bet tai ir nenuostabu: jis yra užsiėmęs kitų, geresnių pasaulių gamyba.
O kur dėti šią iš dalies pavykusią, bet vietomis visgi brokuotą Visatą?.. Panašu, kad Dievui dėl to galva per daug neskauda. Kaip žinome iš kosmologijos, ji per ilgą laiką, besiplėsdama iki begalybės, pati turėtų sunykti. Utilizuosis savaime. Apie viską pagalvota. :)
Raimundas :
2021-01-09 14:14
“Kooninas tiesiog svarstė, kad turėtų būti nesuskaičiuojama daugybė visatų pvz TOKIŲ PAT KAIP MŪSIŠKĖ, ir tik tuo atveju neišvengiamai vienoje iš jų turi atsirasti žmogus. ?”
Nemanau, kad mūsų “visata” yra per maža, kad joje negalėtų atsirasti gyvybė. Šiandieniniai tyrinėtojai evoliucionistai apsiriboja vien žemės rutulio istorija, rikiuodami visas gyvybės evoliucijos stadijas. O ką bekalbėti apie milijardus egzoplanetų vien mūsų galaktikoje? Klausimas galėtų kilti tik dėl fizinių konstantų, kurios esą yra neįtikėtinai palankios bent vienoje planetoje įvykti žinomai gyvybės evoliucijai. Kadangi fiz.konstantos mūsų “visatoje”(metagalaktikoje. l. tikėtina) – vienodos, tai belieka manyti, kad yra be galo daug kitų “visatų” (metagalaktikų) su kitokiais dėsniais, todėl dėka nors ir super mažos tikimybės mūsų variantas tiesiog – privalėjo įvykti. Mūsų egzistavimas gali rodyti – kokiame dėkingame variante esame atsidūrę…
“Ką tu vadini metagalaktika šiuo atveju??? Tai gali būti ir vietinė galaktikų grupė, ir visa Visata.”
Metagalaktika – tai ta visatos dalis, apie kurią informacija gaunama per elektromagnetinę spinduliuotę. Tai sfera, kurios spindulys nuo 13,4 iki 46,5 ( ? ) milijardų šviesmečių, o joje šiandien priskaičiuojama daugiau, nei 100 milijardų galaktikų panašių į mūsų “Paukščių tako” galaktiką. Kas gali būti toliau, arba kas yra neatrasta, nepažinta ir nesuprasta, galima apibrėžti bendresniu žodžiu, tiesiog – “Visata” . Jeigu “Visatos” erdvė būtų tiesinė ir begalinė kaip aprašė Euklidas, joje galėtų tilpti be galo daug metagalaktikų panašių į mūsiškę.
“Kaip tu puikiai žinai, fotonai atkeliavę iš toli yra iškreipti – pasižymi dideliu raudonuoju poslinkiu… Kodėl taip yra – pagrindinė hipotezė yra Visatos plėtimasis, bet hipotezių gali būti ir daugiau.”
Pavadinčiau kitaip, fotonai atkeliavę iš tolstančių arba artėjančių objektų yra pakeitę bangos ilgį ir pernešamą energiją. Tačiau jie vis tiek yra – fotonai, kuriems galioja pvz. optikos dėsniai. Tuo įsitikinti galime stebėdami charakteringų spektro linijų poslinkį į raudoną, arba mėlyną spektro pusę. Aišku, galima nieku netikėti, ne tik spektrine analize, netgi daugybos lentele, bet tai jau yra žmogaus apsisprendimo klausimas.
“Regėjau viziją: Dievas (inžinierius-konstruktorius pagal profesiją) sėdėjo prie savo darbo stalo, apsikrovęs krūva oscilografų ir kitų prietaisų, meistravo singuliarinį tašką, parinkinėjo fizikines konstantas…”
Grįžtant prie tikėjimo, susiduriame tik su žmogiška psichologija. Jėzaus Kristaus laikų piemenys niekaip kitaip neįsivaizdavo “Dievo”, kaip tik – piemens, ganančio avis pavidale. Šventasis Jonas sapnavo jį apokaliptiniuose sapnuose. Kryžiuočiai matė – imperatoriaus soste, žvanginantį kalaviju. Lietuviai pagonys – Perkūno dundėjime. Šiandieniniai kunigai – randa altorių šešėliuose. Kunigui Algirdui Toliatui “Dievas” nuolat sekioja už nugaros, bet visada suspėja pasislėpti, kai tik tas pabando atsigręžti, o mokslininkas Andrius jau įsivaizduoja “Sutvėrėją” – sėdintį laboratorijoje… Žodžiu, koks žmogus, toks ir jo “Dievas” …
Andrius :
2021-01-11 21:41
Raimundai, tu rašei:
>>> Nemanau, kad mūsų “visata” yra per maža, kad joje negalėtų atsirasti gyvybė. Šiandieniniai tyrinėtojai evoliucionistai apsiriboja vien žemės rutulio istorija, rikiuodami visas gyvybės evoliucijos stadijas. O ką bekalbėti apie milijardus egzoplanetų vien mūsų galaktikoje?
“Nemanau” yra tik nuomonė, o ne argumentas… “Milijardas” gali būti daug arba mažai, priklausomai nuo konteksto. O svarbiausia, naivu galvoti, kad rimtas šiuolaikinis biologas evoliucionistas samprotauja kosmologine tema ir rašo apie tai knygas ir straipsnius, “pamiršęs”, kad Žemė nėra vienintelė planeta Visatoje… Žinoma, kad tai yra prisimenama.
Taigi, sudėliokime “ant pirštų” argumentus kuriuos turime. Skaičiuojame galimybes. Milijardas į Žemę panašių planetų mūsų galaktikoje? Realu. Tai yra vienetas su devyniais nuliais. Toliau, apie šimtą milijardų galaktikų regimojoje Visatoje, tai vienetas su vienuolika nulių. Irgi realu. Sudauginus viena ir kita turime galimybes: vienetą su dvidešimčia nulių.
Dabar žiūrime tikimybes. Spontaniško mums žinomos gyvybės (t.y. pagrįstos DNR genetika) atsiradimo tikimybę Žemėje mikrobiologas Kooninas suskaičiavo kaip… nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių ir tada vienetas (!!!)
Sudauginus galimybes ir tikimybes, galutinė tikimybė mūsų regimoje Visatoje išeina maždaug tokia nulis, kablelis, devyni šimtai devyniadešimt septyni nuliai ir tada vienetas. Mažiau negu nykstamai mažai…
Tuomet Kooninas griebiasi hipotezės: jis sako, kad pasaulyje turbūt viešpatauja “amžinoji infliacija”, t.y. begalybė singuliarinių taškų, kurie sproginėja vienas po kito ir yra begalybė visatų panašių kaip mūsų. Tuomet vienoje iš tų begalybės visatų neišvengiamai esame mes. Štai tas “didžiai optimistinis” straipsnis:
https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1892545/
“The cosmological model of eternal inflation and the transition from chance to biological evolution in the history of life”
Tai jau sakyčiau kvepia gryna metafizika, operavimas begalybės ir amžinybės sąvokomis… ir tai prie viso to, kad Kooninas yra 100% materialistas ir griežtas mistikos ir “protingosios jėgos” priešininkas.
Žinoma, turbūt daugiausia klausimų mums gali kelti tas skaičius – nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių (kurį Kooninas beje pagrindžia ne šiame straipsnyje, o kitur, savo 500 puslapių knygoje ta pačia tema). Taip Kooninas įvertino gyvybės tikimybę. Galima kvestionuoti tą skaičių ir galima tikėtis kad ateities biologijos laimėjimai gali atrasti naujų dar neįmintų mįslių ir tuo būdu sumažinti to skaičiaus nulius po kablelio (t.y. tikimybę padidinti, ją nustatyti labiau optimistinę).
Vis dėlto šie samprotavimai turbūt išduoda, kiek vis dėlto rimta yra gyvybės atsiradimo problema.
“Mes privalome atvirai kalbėti apie biologijos mokslo problemas, net jeigu kažkas tai panaudos kaip argumentą “protingosios jėgos” naudai”, – sako Kooninas.
Raimundas :
2021-01-15 11:46
Andriau, jeigu “Spontaniško mums žinomos gyvybės (t.y. pagrįstos DNR genetika) atsiradimo tikimybę Žemėje mikrobiologas Kooninas suskaičiavo kaip… nulis, kablelis, tūkstantis septyniolika nulių ir tada vienetas (!!!)”, gal mokslininkas galėtų suskaičiuoti ką nors paprastesnio, pavyzdžiui: kiek kartų reikia pakratyti juodai baltą televizorių, kad iš jo atsitiktinai susidarytų – spalvotas?
Skaičiuojant idealius modelius gal ir galima operuoti skaičiais su 1000 nulių, bet realybėje nuolat susiduriame su nenumatytais efektais, dėl kurių abstraktūs skaičiavimai netenka prasmės. Be to, ar tikimybių teorija yra teisinga? Juk visi gamtos įvykiai yra susieti priežasties ir pasekmės grandinėmis. Tiktai dėl duomenų trūkumo ir sąryšių sudėtingumo, žmogus pasirenka modeliavimo ir apytikrio skaičiavimo metodus.
O kokį aiškumą mums galėtų suteikti “protingojo Dievo” idėja? Vietoje teorijų apie begalę sproginėjančių metagalaktikų turėtume teoriją apie “Dievo smegenis”, kurios “modeliuoja” tų pačių metagalaktikų sprogimus? Vietoje klausimo “iš kur atsirado visata?”, turėtume klausimą “iš kur atsirado sutvėrėjas?”. Absoliutus žinojimas yra neįmanomas. Dar ir dėl tos priežasties, kad nėra tokios aksiomos, kuriai negalima būtų užduoti vaikiško klausimo “kodėl?”.
Andrius :
2021-01-25 0:22
Anomis dienomis parašiau jumoristinį vaizdelį apie tai, kaip „Dievas (iš profesijos inžinierius konstruktorius)“ konstravo singuliarinį tašką ir jis išėjo truputį brokuotas…
Tada Raimundas mane sukritikavo, kad aš, girdi, susikūriau antropomorfinį Dievą pagal savo pavyzdį ir panašumą (esu fizikas). Na, gal ir susikūriau.
Bet įdomu, kad kai kurie kiti žmonės, žymūs ateistai ir nebūtinai fizikai, Dievą įsivaizduoja labai panašiai!
Richard Dawkins yra pasakęs, kad skalėje nuo 1 iki 7 jis yra 6,9 ateistas. Nesunku apskaičiuoti, kad tokiu atveju Dawkins yra (7 – 6,9) / (7 – 6) = 1,66 procento tikintysis. Nedaug, bet vis geriau negu nieko… Dawkinsui taip pat priklauso frazė „almost certainly God does not exist“ ir: „Relax and enjoy your life: there is probably no God“.
(Įdomu, ar idėjinis tarybinių laikų komunistas, paklaustas ir viešai atsakęs, kad jis „beveik tikrai“ netiki Dievu, nebūtų išmestas iš partijos?!. :) )
Supraskime ir Dawkinsą: jis yra galbūt ne tiek ateistas, kiek antikrikščionis ir antiteistas, kovojantis su amerikietiška fundamentalia krikščionybe.
Turėkime galvoje, kad Amerikoje apie 65 proc visuomenės yra krikščionys, ir apie pusė iš jų nepripažįsta evoliucijos. Iki šiol !.. Tuo tarpu Lietuvoje net “Bernardinai” pripažįsta evoliuciją. Tokios fundamentalios krikščionybės, kokia yra JAV, mes Lietuvoje neturime, o gal net niekada neturėjome.
Europos lietuviškame sekuliariame kontekste Dawkinsas atrodytų greičiau agnostikas negu ateistas.
Vienoje disusijoje jis cituojamas taip… “in debate titled “Has Science Buried God?” Dawkins said that, although he would not accept it, a reasonably respectable case could be made for “a deistic god, a sort of god of the physicist, a god of somebody like Paul Davies, who devised the laws of physics, god the mathematician, god who put together the cosmos in the first place and then sat back and watched everything happen” but not for a theistic god. (Wiki).
Taigi, pasirodo Dawkins (pats biologas iš profesijos) Dievą, jeigu toks būtų, įsivaizduotų fiziku!.. Savo laiku jam antrino ir garsus fizikas Steven Hawking:
“I believe the universe is governed by the laws of science. The laws may have been decreed by God, but God does not intervene to break the laws.”
Galima tai vadinti antropomorfizmu. Bet čia turbūt esama ir kitokios logikos, tai atitinka šiuolaikinę mokslo paradigmą. Nesgi jei pasaulį (kaip šiuo metu manome) valdo fizikos dėsniai, tai galingasis Dievas, jeigu toks yra, tik ir galėtų būti tas, kuris valdo fizikos dėsnius. :)