http://ateizmasirateistai.lt/ricardo-dawkinso-ricardo-dokinso-nauja-knyga-pristatant/ http://ateizmasirateistai.lt/richard-dawkins-isaugant-dieva-istraukos/ http://ateizmasirateistai.lt/dawkins-richard-isaugant-dieva-12-sk-semiantis-drasos-is-mokslo-istrauka/  .

Spausdiname 3-čią fragmentą Iš Ričardo Dokinso knygos „Išaugant Dievą“ 12 skyriaus „Semiantis drąsos iš mokslo“. Ją būtų galima pavadinti „Šiuolaikinė kosmologija ir ateizmas“. Vertėja – Elena Bielskytė. Iliustracijos – iš interneto.

Praeityje Galilėjaus persekiotojus išgąsdino ereziška idėja, kad Žemė sukasi, juda aplink Saulę. Kiekvienam gali būti baugu pirmą kartą išgirdus, kad net ir tvirta Žemė po kojomis yra didžia dalimi tuščia erdvė. Bet nepaisant to, teiginys vis tiek lieka teisingas. Nors ne kartą stulbinanti ar bauginanti, mokslinė tiesa daug dažniau būna tiesiog nuostabi ir graži. Be abejo, reikia drąsos pripažinti bauginančias ir stulbinančiais mokslo išvadas. Kai nepristinga drąsos, atsiranda galimybė suvokti visą su tiesa susijusį grožį. Reikia drąsos atsisakyti įprastų, patogių tariamai teisingų įsitikinimų ir pripažinti neįprastą tiesą. Taip padarė mano draugė Džiulija, kai prarado krikščionišką tikėjimą.

Džiulija Svyni (Julia Sweeney) yra amerikiečių komikė ir aktorė. Ji parašė ir suvaidino žaviai komišką monospektaklį Letting Go of God (galima būtų versti Dievo atsisakymas). Džiulija buvo gera katalikė. Tačiau bręsdama ji pradėjo kvestionuoti savo tikėjimą. Daug ir ilgai apie jį mąstė. Daug kas jai jame atrodė tiesiog nesąmonė. Pamatė, kad daugelis religijos aspektų yra blogi, o ne geri, kaip ji buvo mokoma. Skaitė knygas apie mokslą ir ateizmą. Paskui vieną dieną, kai jos abejonės jau buvo pažengusios gana toli, išgirdo galvoje tylų balsą. Pradžioje tai buvo tik šnabždesys: „Nėra jokio dievo.“ Paskui balsas tapo garsesnis: „Nėra jokio dievo.“ Galiausiai nuaidėjo panikos kupinas šauksmas: „O, DIEVE MANO, DIEVO NĖRA!“

Atsisėdau ir galvojau: „Na gerai. Pripažįstu. Netikiu, kad yra pakankamai įrodymų, dėl kurių galėčiau toliau tikėti į Dievą. Pasaulis elgiasi kaip tik taip, kaip ir turi elgtis, jei nėra aukščiausios būtybės, nėra aukščiausios sąmonės, nėra antgamtinės dvasios.

Ir štai kas: samprotaujant peršasi išvada, kad veikiausiai mes susikūrėme Dievą, o ne Dievas sukūrė mus. Šiurpas man nuėjo per kūną. Pasijutau tarsi krintanti nuo plausto…

Tada pagalvojau: „Bet aš nežinau, kaip reikia elgtis netikint į Dievą. Kaip atsikelti, kaip praleisti visą dieną?“ Jaučiausi sutrikusi. Galvojau: „Na gerai, nusiramink. Įsivaizduok, kad yra tokie „netikiu į dievą“ akiniai, trumpam užsidėk, tik sekundei. Tik užsidėk tuos akinius ir greitai apsidairyk aplinkui. Ir aš juos užsidėjau ir apsidairiau.

Nesmagu prisipažinti, bet pradžioje man svaigo galva. Tik nusistebėjau: „O kaip ta Žemė laikosi danguje? Sakote, kad mes tiesiog skriejame erdve? Tai taip nesaugu!“ – norėjau bėgti ir rankomis pagriebti Žemę, krintančią iš kosmoso žemyn.

Tada prisiminiau: „Ak taip, yra gravitacijos jėga ir sukimosi taškas, todėl ilgai galėsime suktis aplink Saulę.“

Džiulija drąsiai rėmėsi įrodymais ir argumentais, nors jie išstūmė ją iš vaikiškos komforto zonos. Šiame skyriuje kalbame apie drąsius žingsnius, kuriuos reikia žengti pasukus ateizmo keliu. Gana didelis žingsnis yra susijęs su žiniomis apie Visatos kilmę. [………………………………..].

Laikui bėgant vis daugiau žinome apie Visatą. Su kiekviena sekunde Visata plečiasi. Kadaise žmonės manė, kad Žemė yra beveik visas pasaulis, kurio viršuje sukasi Saulė ir Mėnulis, kad žvaigždės yra mažos skylės skliaute, atsiveriančios į dangų. Dabar žinome, kad Visata yra neįsivaizduojamai didelė. Tačiau taip pat žinome, kad praeityje buvo metas, kai Visata buvo neįsivaizduojamai maža. Netgi žinome, kada tai buvo. Dabartiniais skaičiavimais, tai buvo maždaug prieš 13,8 milijardų metų.

Dvidešimtajame amžiuje buvo atrasta, kad Visata plečiasi. Šiandien dar gyvena žmonės, tarp jų mano 102-ų motina, kuri gimė, kai Visatą sudarė tik viena galaktika. Dabar ji gyvena Visatoje, kurioje, erdvei plečiantis, 100 milijardų galaktikų tolsta viena nuo kitos. Be abejo, tai ne visai tikslus apibūdinimas. Ir ji, ir Šekspyras, ir Galilėjus, ir Archimedas, ir dinozaurai gimė toje pačioje besiplečiančioje Visatoje. Tačiau kai 1916-aisiais gimė mano motina, niekas nežinojo, kad egzistuoja kitos galaktikos, o ne tik ta viena, kurią vadiname Paukščių taku. Tuomet tai buvo Visata. Galilėjaus laikais netgi apie ją niekas nežinojo. Mokslinės tiesos yra teisingos ir tada, kai niekas apie jas nežino; buvo teisingos, kai atsirado pirmieji žmonės; bus teisingos, kai mes išnyksime. Tai svarbus dalykas, į kurį neatkreipia dėmesio daugelis šiaip protingų mąstytojų.  Pav. Didysis sprogimas 

Tikėtina, kad net ir mūsų besiplečianti Visata su 100 milijardų galaktikų nėra vienintelė. Daug mokslininkų mano, ir visai pagrįstai, kad yra milijardai visatų, panašių į mūsiškę. Pagal šį požiūrį, mūsų Visata yra tik viena iš milijardų visatų multivisatoje. Toliau grįšime prie šios idėjos.

Šiuo metu fizikai gana gerai žino, kas įvyko pačioje mūsų Visatos istorijos pradžioje. „Istorijos pradžia – tai pirmoji mažutėlaitė sekundės dalis po Visatos atsiradimo. Ir ne tik po Visatos atsiradimo – po paties laiko atsiradimo. Ką tai reiškia – „laiko atsiradimas“? Fizikai mums sako, kad tokio klausimo negalima užduoti. Tai tas pat (bent jau jie taip sako), kaip klausti, kas yra Šiaurinio poliaus šiaurė. Bet šis draudimas galioja tik mūsų Visatoje. Žinoma, jei mūsų Visata yra iš tikrųjų viena iš milijardų visatų multivisatoje.

Šiais laikais dievo garbintojai, bent jau išprusę, neįrodinėja kūrėjo egzistavimo, remdamiesi gyvuoju pasauliu. Dabar jie supranta, kad Darvino evoliucijos teorija išsamiai paaiškina su gyvybės formomis susijusius klausimus. Todėl jie pasirenka kito tipo argumentus. Gana desperatiškai – bent jau mano nuomone – jie sutelkia dėmesį į „spragas“. Ypač kosmologijos, įvairių Visatos kilmės teorijų, įskaitant fundamentinius fizikinius dėsnius ir konstantas.

Čia reikia paaiškinti, kas tai yra fundamentinės fizikinės konstantos. Kai kuriuos dydžius galima išmatuoti ar suskaičiuoti. Pavyzdžiui, sidabro atomo elektronus. Kai kuriuos dydžius galima apskaičiuoti. Pavyzdžiui, vandens molekulių skaičių stiklinėje. Dar yra tokių, kurių skaitinė vertė matematikoje yra nekintanti. Pavyzdžiui, π (pi) – matematinė konstanta, išreiškianti apskritimo ilgio ir skersmens santykį. Matematikoje ji naudojamas įvairiais įdomiais būdais. Tačiau yra tokių dydžių, kuriuos fizikai tiesiog naudoja, nežinodami, kodėl jų skaitinės vertės yra būtent tokios, kokios yra. Tokie dydžiai vadinami fundamentinėmis fizikinėmis konstantomis.

Pav.  konstanta–44

Viena iš jų – gravitacijos konstanta, žymima raide G. Prisiminkite, kad pagal Niutono dėsnį visi Visatos objektai (planetos, patrankų sviediniai, plunksnos ir t. t.) traukia vienas kitą gravitacijos jėga. Kuo didesnis atstumas tarp objektų, tuo mažesnė trauka (traukos jėga yra atvirkščiai proporcinga atstumo kvadratui). Kuo didesnė dviejų objektų masė, tuo stipriau jie traukia vienas kitą (trauka proporcinga dviejų objektų masių kvadratui). Tačiau norėdami sužinoti realios traukos jėgos skaitinę vertę, turite pabaigoje padauginti dar iš vieno dydžio – gravitacijos konstantos G. Fizikai mano, kad G skaitinė vertė yra vienoda visoje Visatoje, bet niekas nežino, kodėl ji yra būtent tokia. Įsivaizduokime alternatyvią visatą, kurioje G vertė yra kitokia. Jei G vertė skirsis tik truputį, toji visata bus visai kitokia nei mūsiškė.

Jeigu G vertė būtų mažesnė už esamą, gravitacija būtų per silpna sutelkti materiją į kokius nors darinius. Tuomet nebūtų nei galaktikų, nei žvaigždžių, nei chemijos, nei planetų, nei gyvybės. Jeigu G vertė būtų truputį didesnė už esamą, žvaigždės negalėtų būti tokios, kokios yra dabar, ir jos elgtųsi kitaip, nei dabar. Jų pačių gravitacijos jėga jas taip suspaustų, kad galbūt taptų juodosiomis skylėmis. Nebūtų žvaigždžių nei planetų, nei evoliucijos, nei gyvybės.

G yra viena iš fizikinių konstantų. Iš kitų paminėkime šviesos greitį c ir vadinamąją stipriąją sąveiką, kuri išlaiko nukleonus branduolyje. Iš viso tokių konstantų yra kelios dešimtys. Kiekvienos konstantos skaitinė vertė yra nekintama, kuri yra žinoma, bet kartais (kol kas) nepaaiškinta. Tačiau kiekvienos konstantos atveju galima sakyti, kad mums žinoma Visata neegzistuotų, jeigu jos skaitinė vertė būtų kitokia.

Kaip tik tuo kai kurie teistai grindžia savo viltį, kad kažkur užkulisiuose vis tiek slypi Dievas. Matyt, jie įsivaizduoja, kad kiekvienos fundamentinės fizikinės konstantos skaitinė vertė buvo nustatyta sukiojant rankenėlę, kaip reguliuojant garsą senoviškame radijo imtuve. Visuose reguliatoriuose turėjo būti tiksliai nustatytos reikiamos konstantų vertės, kad dabartinė mūsų Visata egzistuotų – ir kad mes egzistuotumėme. Vadinasi, mano jie, taip tiksliai viską nustatyti galėjo tik kažkoks kuriantis protas – kažkoks dievas, savo dieviška ranka sukiojantis reguliatorių.

                                                                             

      Pav. Solar_sys2

Nors kai kam toks samprotavimas atrodo labai viliojantis, tenka jį ryžtingai atmesti dėl priežasčių, apie kurias kalbėjome ankstesniuose skyriuose. Kadangi kiekviename reguliatoriuje galimų padėčių yra daugybė, o ne tik dabartinė, nėra jokios  tikimybės, kad įmanoma tiksliai nustatinėti konkrečias vertes, sukinėjant visus tuos reguliatorius. Juo labiau nėra tikimybės, kad egzistuoja Dievas, žinantis, kokia vertė turi būti nustatyta kiekviename iš reguliatorių. Juk jei nežinotų, negalėtų tiksliai nustatyti? Bet tokia argumentacija pasitelkiant dievą, problemos neišsprendžia. Tai tik žingsnis atgal į neišmanymą. Vietoje aiškinimo – akivaizdi nesąmonė.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį