Richardas Dawkinsas ir jo naujoji knyga

Iliustracijos iš knygos

 

Mūsų svetainėje neseniai buvo rašoma apie žymaus anglų mokslininko naujos knygos „Outgrowing God“ („Išaugant Dievą“) pristatymą (žr. http://ateizmasirateistai.lt/ricardo-dawkinso-ricardo-dokinso-nauja-knyga-pristatant/). Knyga parašyta kaip vadovas pradedantiems gilintis į pasaulėžiūrines problemas, susijusias su religija, mokslu, ateizmu. Šįkart spausdiname 2  trumpas šios knygos ištraukas. Pirmoje liečiamas moralinių vertybių formavimasis žmogaus biologinės, socialinės psichologinės evoliucijos procese, antroje, remiantis antropiniu principu  (plačiau žr. http://www.konstanta.lt/2012/09/antropinis-principas/), analizuojamas gyvybės atsiradimo, žmogaus formavimosi sąlygos mūsų planetoje. Autoriaus pasakojimo stilių lemia knygos paskirtis jaunam skaitytojui, norinčiam sąmoningai formuoti savo pasaulėžiūrą remiantis mokslu. J.M.

Iš kn. Outgrowing God,  2019, p.124 – 125

Kaip mes nusprendėme, kas yra gera

Kaip ir visi kiti gyvūnai, mes, žmonės, esame šimtų milijonų evoliucijos metų produktas. Smegenys vystosi kaip visos kitos kūno dalys. Ir tai, ką mes darome, kas mums patinka daryti, ką laikome teisingu ar klaidingu, taip pat vystosi. Iš savo protėvių mes paveldėjome saldžių dalykų pomėgį ir šlykštėjimąsi puvimo kvapu. Mes paveldėjome stiprų seksualinį potraukį. Visa tai nesunku suprasti. Saikingai vartoti cukrų –  gerai, bet jei jo suvartojame per daug – blogai. Dabar mes gyvename pasaulyje, kuriame suvartojama per daug cukraus. Bet to negalėtume pasakyti apie mūsų laukinius protėvius, gyvenusius Afrikos savanoje. Jie valgė nesaldžius vaisius, todėl negalėjo gauti per daug cukraus, ir žmonės vystėsi neįgydami priklausomybės nuo jo. Puvimo kvapas yra sukeliamas  pavojingų bakterijų. Jis buvo naudinga mūsų protėviams, nes padėjo vengti sugedusios mėsos. Akivaizdu, kodėl mes paveldėjome priešingos lyties geismą. Per seksą atsiranda kūdikiai, o tie kūdikiai savo ruožtu paveldi savo gimdytojų genus. Visi mes esame kilę iš nenutrūkstamos protėvių linijos. Vedami geismo, jie poravosi su priešingos lyties gentainiais. Ir mes paveldėjome jų norą tai daryti.

        Bet dabar apie tai, kas ne taip lengvai suprantama. Panašu, kad mes taip pat paveldėjome norą būti maloniems kitų žmonių  atžvilgiu. Būti jų draugais, praleisti laiką su jais, bendradarbiauti, užjausti, kai ištinka nelaimė, padėti, kai jiems sunku. Evoliucinę šių siekių  priežastį sunku paaiškinti keliais žodžiais, tam reikia atskiro skyriaus. Čia galiu tik jūsų paprašyti sutikti, kad ir šios ypatingos dvasingumo apraiškos yra mūsų evoliucinio paveldo dalis. Ir tai tikriausiai sietina su mūsų teisingumo ir klaidingumo supratimu.

          Ir vis dėlto tai tik dalinis atsakymas į pagrindinį šio skyriaus klausimą. Taip yra todėl, kad mūsų požiūris į teisingumą ir neteisingumą keičiasi bėgant šimtmečiams ir keičiasi taip greitai, jog šioje istorinėje laiko skalėje negali atsispindėti mūsų minėti evoliuciniai pokyčiai.

        Ar galite pamatyti, kaip eina dešimtmečiai? Tai beveik tas pat, kas sakyti „Kažkas kybo ore“. Žinoma, perkeltine prasme. Tai daugybės dalykų derinys, kuris tarsi „sklando ore“, nes jo negalima sustabdyti ir pamatyti vienoje vietoje. Dominuojančios dvidešimt pirmojo amžiaus, kuriame mes dabar gyvename, moralinės vertybės pastebimai skiriasi nuo tų, kurios dominavo vos prieš šimtą metų. Jos dar labiau skiriasi nuo tų, kurios vyravo aštuonioliktame amžiuje. Tuomet su vergais buvo elgiamasi taip, kaip jų šeimininkai užsimanydavo. […….]

P. 130 – 131

Mano draugas Steven Pinker (Styvenas Pinkeris, g. 1954, kanadiečių ir amerikiečių  kognityvinės psichologijos tyrinėtojas, lingvistas, populiarių knygų autorius,  liet. žr. „Proto amžius“. 2019 – vert.) parašė puikią visomis prasmėmis knygą „The Better Angels of our Nature“ (tai  Abraomo Linkolno išsireiškimas, kurį  į lietuvių k. galėtume išversti kaip „Geresni mūsų prigimties (būdo) angelai“ – vert. ). Knygos autorius parodo, kaip per šimtmečius ir tūkstantmečius mes, žmonės, darėmės vis gražesni, švelnesni, mažiau smurtaujantys, mažiau žiaurūs. Šie pokyčiai nėra tiesiogiai susiję su genetine žmogaus evoliucija, neturi nieko bendra ir su religija. Galime pastebėti, kad tas, kas „sklando ore“, juda iš esmės tą pačia kryptimi iš šimtmečio į šimtmetį. Ta pačia kryptimi, bet ar tai „teisinga“ kryptis?

        Taip, aš taip manau ir tikiuosi, kad tu galvoji taip pat. Ar tik todėl taip manome, kad esame dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės? Aš paliksiu tau tai pačiam nuspręsti. Bet kai ankstesniuose skyriuose mes vertinome Dievo elgesį Senajame Testamente, mes vertinome jį pagal mūsų amžiaus standartus. Kaip objektyvus istorikas negali nuvertinti A. Linkolno darbų dėl jo rasinių prietarų, taip jis negali neabejoti Dievo gerumu, skaitydamas apie  tikrai blogus, siaubingus dalykus, kuriuos jis padarė. Pavyzdžiui, Izaokui ir Jeftės dukrai jų tėvų rankomis (pirmąjį Abraomas buvo pasiryžęs paaukoti, o antrąją jos tėvas Jeftė paaukojo dievui, t.y. nužudė – vert.). Ir vargšams amalekiečiams bei kitoms gentims, kurių „pieno ir medaus žemes“ jis liepė užkariauti. Tokia Dievo veikla Senojo Testamento knygose  – tai tik tuo metu „ore sklandžiusių“ moralinių vertybių pasireiškimas. Žinoma, mes galime atsižvelgti į Dievo, tiksliau, į to meto Babilono žydų gyvenimo aplinkybes, nulėmusias tokias moralines normas, kurias jie propagavo Senajame Testamene. Vis dėlto tai mums netrukdo tvirtai apsispręsti elgtis visiškai kitaip, negu jie elgėsi. Mes taip pat turime teisę priešintis tiems šių dienų religiniams fundamentalistams ir fanatikams, kurie bando mus sugrąžinti į anuos laikus.

Semiantis drąsos iš mokslo

P. 276–278

Anthropos,– iš graikų k. išvertus, – žmogus. Iš čia ir žodis antropologija. Mes, žmonės, egzistuojame. Mes žinome, kad egzistuojame. Mes gyvename, galvodami apie savo egzistenciją. Taigi visata, kurioje mes gyvename, turėjo būti tokia, kuri galėjo įskelti gyvybės kibirkštį. O planeta, kurioje gyvename, turėjo turėti tokias sąlygas, kad  mes galėtume susiformuoti kaip žmonės. Nėra atsitiktinumas, kad mus supa žali augalai. Bet kuri planeta, kurioje nėra žalių augalų (ar jų atitikmens), negali suformuoti būtybės, galinčios galvoti apie savo egzistenciją. Mums reikia žalių augalų kaip pagrindinio maisto šaltinio. Nėra atsitiktinumas ir tai, kad danguje matome žvaigždes. Visata be žvaigždžių būtų visata be cheminių elementų, sunkesnių už vandenilį ir helį. O Visata, kurioje būtų tik vandenilis ir helis, neturėtų pakankamai cheminių medžiagų, kad susidarytų sąlygos gyvybės evoliucijai. Antropinis principas yra akivaizdus. Bet jis labai svarbus.

     Gyvybei, kaip mes žinome, reikalingas skystas vanduo. Vanduo kaip skystis galimas tik tam tikroje temperatūroje.  Per šalta – ir kietas ledas. Per karšta – ir dujiniai garai. Mūsų planeta yra  kaip tik tinkamu atstumu nuo Saulės, todėl vanduo gali būti skystas. Dauguma planetų Visatoje yra arba per toli nuo Saulės, pavyzdžiui, Plutonas (taip, aš žinau, kad Plutonas nebelaikomas planeta, bet tai esmės nekeičia), arba per arti jos (pavyzdžiui, Merkurijus). Kiekviena žvaigždė turi Goldilocks Zone , ne per karštą ir ne per šaltą, panašią į pasakos „Auksaplaukė“ (angl. „Goldilocks“ – vert. ) meškiukų košę, ar ne taip?. Žemė yra Saulės sistemos Goldilocks zonoje. Merkurijus ir Plutonas, judėdami priešingais keliais, joje nėra. Žinoma, anot antropinio principo, Žemė irgi turi būti Goldilocks zonoje, kadangi mes egzistuojame. Juk mes negalėtume egzistuoti, jei mūsų planeta nebūtų Goldilocks zonoje.

Tai, ką dabar pasakėme apie planetas, tinka ir visatoms. Kaip jau minėjau, fizikai turi rimtų priežasčių įtarti, kad mūsų visata yra viena iš daugelio  paralelinių visatų. Multivisatos idėja seka, bent jau pagal kai kuriuos aiškinimus, iš „infliacijos“ teorijos, kuriai šiandien pritaria dauguma kosmologų, nors ji daugeliui labiau nei kas nors kita moksle asocijuojasi su „You cannot be serious“  (britų televizijos satyros ir humoro serialas, liet. pažodžiui „Jūs negalite būti rimtas“ – „To negali būti!“ – vert.). Nėra jokio pagrindo manyti, kad milijardų milijardai visatų multivisatoje veikia pagal tuos pačius dėsnius ir turi tas pačias pagrindines konstantas. Gravitacijos konstanta G yra tapati visoje skirtingų visatų skalėje. Gali būti, kad tik nedaugelis visatų  turi savąją G, tą „saldųjį tašką“. Tačiau tik mažuma visatų yra Goldilocks visatos, kurių dėsniai ir konstantos yra „teisingi“, t.y. tinkami gyvybės  evoliucijai. Ir, žinoma (čia vėlgi prisimintinas antropinis principas): mes galime egzistuoti tik vienoje iš tų mažumos visatų. Pats mūsų egzistavimas rodo, kad mūsų visata yra Goldilocks visata. Viena draugiška visata – tarp milijardų nedraugiškų paralelių visatų.

To negali būti!

Dar per anksti tvirtai teigti „Tačiau tai tiesa“. Fizikai turi nuveikti dar daug darbų. Ką galime pasakyti dabar, tik tai, kad šis darbas yra perspektyvus. Dar daugiau – ir tai pagrindinis mano knygos paskutinio skyriaus punktas – drąsus žingsnis į bauginančią erdvę to, kas atrodo neįtikėtina, kas turi įgauti teises ir būti įrašyta į mokslo istoriją. Manau, kad turime sukaupti visas jėgas, suaugti ir išdrįsti atsisakyti visų dievų.