Filosofo Antano Gaidžio (1926–2018) atminimui
14 Trečiadienis Kov 2018
2018 metų vasario 11 d. mirė žinomas Lietuvos filosofas, kultūros veikėjas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Antanas Gaidys. Palaidotas Vilniaus m. Karveliškių kapinėse.
A.Gaidys gimė 1926 m. kovo 22 d. Panevėžio r. Nevetiškio kaime. 1961 m. Maskvoje baigęs Visuomeninių mokslų akademijos Filosofijos fakultetą, jis dirbo lektoriumi, aukštųjų mokyklų dėstytoju, nuo 1969 iki 1988 metų – Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto skyriaus vadovu. Jo mokslinių interesų sritis – katalikiškosios ideologijos ir etikos, religijos ir politikos santykio analizė. Šiais klausimais jis yra paskelbęs knygų ir straipsnių.
A.Gaidys taip pat daug dėmesio skyrė Lietuvos laisvamanybės ir ateizmo istorijai. Reikšmingiausias šio turinio jo vadovaujamo skyriaus darbas – „Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatija. Religijos kritika, laisvamanybė ir ateizmas Lietuvoje“ (1988). Veikalo redkolegijos, pirmininkaujamos A. Gaidžio, bei sudarytojos Liudos Vileitienės parengta knyga, manau, visada bus svarbi ir aktuali ne tik lietuvių visuomeninės minties istorijos tyrėjams, bet ir kiekvienam besidominčiam materialistinės pasaulėžiūros raida mūsų šalyje.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Antanas Gaidys buvo vienas iš tų, kuris, suvokdamas teigiamą ateizmo vaidmenį demokratinėje visuomenėje, laikydamas vienu svarbiausių jos komponentu sąžinės laisvę, ėmėsi atkurti prieškaryje veikusios laisvamanių draugijos veiklą. Su bendraminčiai jis subūrė nereliginės pasaulėžiūros žmones į draugiją, kuri buvo įregistruota Lietuvos pasaulietinės kultūros draugijos (LPKD) pavadinimu. V. Gaidžiui vadovaujant, draugija buvo gyvybinga: buvo parengti jos įstatai, reguliariai vykdavo narių susirinkimai, buvo aptariami aktualūs materialistinės pasaulėžiūros, tikinčiųjų ir netikinčiųjų sambūvio, tolerancijos klausimai. Antanui Gaidžiui dėl sveikatos pasitraukus iš draugijos pirmininko posto, sumenko ir draugijos veikla.
Nepriklausomybės metais A.Gaidys tęsė Lietuvos ateizmo istorijos tyrimo darbą. 1998 m. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas išleido jo ir buvusio šio instituto direktoriaus Jono Macevičiaus (1922–1999) studiją „Šviesos! Daugiaus šviesos! Juozo Adomaičio– Šerno pasaulėžiūros horizontai“. Kaip rašo A. Gaidys, Jonas Macevičius buvo išnagrinėjęs šio lietuvių švietėjo knygas ir pagrindinius straipsnius. numatęs būsimos monografijos kontūrus. Tačiau, ruošiant knygą, Jonas Macevičius sunkiai susirgo, ir A.Gaidžiui teko perimti knygos rengimą į savo rankas.
Nenagrinėsiu knygos turinio, tik pateiksiu keletą jos išvadų, rodančių knygos autorių intencijas, kurios yra aktualios ir dabar reiškiantis vadinamajam „naujajam materializmui“ ir apskritai tarpstant metotodologiniam filosofinių sistemų pliuralizmui.
[ XIX a. II p. – XX a. pr. lietuvių] poreikį [šviestis] daugiau ar mažiau suvokė besiformuojanti įvairių krypčių lietuviškoji inteligentija bei tautiškai nusiteikusi dvasininkijos dalis. Visiems žinomas lietuvių literatūros klasiko vyskupo M.Valančiaus vaidmuo šviečiant lietuvių tautą, rašant, leidžiant ir platinant nelegalią lietuvišką literatūrą. XIX a. pabaigoje daugėjo dvasininkų, įsijungiančių į lietuviškos raštijos rengimą ir platinimą. Daugiausia tai buvo maldaknygės bei kita religinė literatūra. Ši literatūra atliko tam tikrą švietėjišką vaidmenį: nelegaliose „daraktorių“ mokyklose religinės knygos buvo panaudojamos kaip mokymo priemonė, kai kurie leidiniai mokyklose tarnavo kaip grožinės literatūros kūriniai. M.Valančiaus politinėse brošiūrose buvo išdėstyta pirmoji kovos su spaudos draudimu programa, platinamos blaivybės idėjos. Pagaliau katalikiškosios krypties spaudos leidėjai pradėjo leisti ir praktinę literatūrą, duodančią patarimų ūkininkams amatininkams, verslininkams.
Tačiau šios krypties literatūros vaidmuo švietėjiškoje veikloje buvo menkas. Bažnytinėje literatūroje vyravo pasenęs pasaulėvaizdis, joje buvo neigiamai vertinami kai kurie gamtos mokslų pasiekimai, pavyzdžiui, Ch. Darvino rūšių kilmės teorija ar net iš viso buvo nepatikliai žiūrima į mokslą (p.18).
Be to, katalikų bažnyčia Lietuvoje tuomet priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai. Tad nors ir keitėsi katalikų dvasininkijos Lietuvoje nacionalinė sudėtis bei orientacijos, joje dar buvo stiprios lenkinimo tendencijos.
Šios aplinkybes skatino XIX a. pabaigos Lietuvos švietėjus, gausėjančią pasaulietinę inteligentiją perkainoti vertybes, skleisti to meto mokslų, ypač gamtotyros, žinias ir jomis besiremiančią pasaulėžiūrą, Apie „Aušrą“, o vėliau „Varpą“, greta tautinio atgimimo sąjūdžio lyderių J. Basanavičiaus ir V:Kudirkos, susibūrė ištisa tokių švietėjų plejada: J.Šliūpas, J.Adomaitis, V.Dembskis, S.Matulaitis, P.Mikolainis, P.Avižonis, J.Mačys, J.Biliūnas, P.Višinskis, J.Andziulaitis, P.Vileišis ir kt. Jų visuomeninės ir politinės pažiūros gerokai skyrėsi, bet pagrindinė orientacija buvo bendra: tikėjimas nėra pagrindinis argumentas, viskas turi būti įrodyta faktais, patirtimi, loginiais argumentais. Jie visi degė noru apšviesti liaudį, suteikti jai mokslo pagrindus, padėti susiorientuoti pasaulyje, 0 tai, savo ruožtu, padės lietuvių tautai atgimti ir iškovoti laisvę (p.19).
Praeities veikėjų darbų tyrinėjimas turi ne vien akademinę, istorinę, bet ir praktinę reikšmę. Nors per šimtmetį, prabėgusį nuo J .Adomaičio veiklos vaisingiausio laikotarpio, pasaulyje įvyko didžiuliai pokyčiai, vis tiktai yra ir tokių dalykų, kurie kartojasi naujame lygmenyje. Pakilus naujai tautinio atgimimo bangai, Lietuva vėl atgavo nepriklausomybę ir siekia kurti laisvą, demokratinę visuomenę. Šiame kelyje mums kyla daug problemų, artimų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tautinio atgimimo problemoms: vėl aktualu atverti Lietuvą naujausiems, pažangiausiems pasauliniams mokslo bei kultūros pasiekimams, ne mažiau svarbūs įvairūs socialiniai klausimai, santykių su kitomis tautomis problemos, tautos vienybės bei skirtingų pažiūrų žmonių savitarpio tolerancijos idėjos. Susipažindami su J.Adomaičio ir kitų Lietuvos švietėjų bei tautinio atgimimo veikėjų kultūriniu paveldu, mes ir šiandien galime pasisemti nemaža vertingo (p.8).
Kartais ginčijamasi ir dėl J.Adomaičio filosofinių pažiūrų, – buvusios jos pozityvistinės ar materialistinės. Šiuo klausimu reikia pasakyti štai ką. Mums dar kartais trukdo tarybinėje filosofinėje literatūroje įsigalėjęs schematizmas, kuriame tarpo pozityvizmo ir materializmo supriešinimas, pirmąjį vienareikšmiškai priskiriant idealistinei filosofijai. Labiau teisūs yra katalikiškieji filosofai (J.Bochenskis ir kt.), tiek materializmą, tiek pozityvizmą priskiriantys „materijos filosofijai (p. 24).
Geriausiais savo kūrybos puslapiais Antanas Gaidys paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ateizmo istorijoje.