Aldona gaigalaite Klerikalizmas Lietuvoje

Aldona Gaigalaitė (1927–2015) – žymi Lietuvos  istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, vadovėlių autorė (žr. Vikipedija: Aldona Gaigalaitė). A. Gaigalaitė savo moksliniuose tyrimuose daug vietos skyrė klerikalizmo esmei bei įtakai Lietuvos politiniame gyvenime atskleisti. Bene svarbiausia jos knyga – „Klerikalizmas Lietuvoje, 1917–1940 m.“ (Vilnius: Mintis, 1970, 312 p.). Šioje knygoje ir kituose darbuose mokslininkė nemažą dėmesį skyrė sąžinės laisvės problemai, laisvamanybės raiškai tarpukario Lietuvoje. Yra parašiusi moksleiviams skirtą knygą „Jonas Ragauskas“ (Kaunas: Šviesa, 1989, 109 p.) apie žymųjį ateistą ekskunigą. Po Nepriklausomybės atkūrimo autorė išliko kūrybinga. Didžiąją dalį jos šio laikotarpio kūrinių sudaro memuariniai rašiniai apie tėvą, mokytojus, žymiuosius Aleksandravičių giminės atstovus. Per jų gyvenimus ir likimus autorė žvelgia į dramatišką savo tautos istoriją. Laikmetis A. Gaigalaitei padiktavo ne tik naujas temas, jo veikiama, ji dėjo ir kitus ideologinius akcentus. Tačiau tai nepalietė jos dar studijų laikais susiformavusios ateistinės pasaulėžiūros.

Spausdinama ištrauka iš profesorės Aldonos Gaigalaitės prisiminimų ir apmąstymų knygos  „Į save ir istoriją pažvelgus“ gali būti įdomi skaitytojui, nes ji liudija, kokie veiksniai formavo kai kurių  Lietuvos žmonių ateistinį požiūrį į gyvenimą pokario metais.             J.M. 

Iki trečio kurso gyvenau ta dvasine nuostata, kurią atsinešiau iš gimtųjų namų ir Linkuvos gimnazijos. Ten mokytojų dauguma mus auklėjo katalikiška patriotine dvasia, karo metais daug dėmesio skirdama humaniškumo, artimo meilės, karo ir taikos problemoms. Visi smerkė prievartą, diktatūrą, žudynes, karą. Be to, mes savo akimis regėjome abiejų izmų, fašizmo ir stalinizmo, žiaurumus. Juos išgyvenome ir pergyvenome. Pedagoginiame institute mūsų dėstytojų dauguma tuo laikotarpiu taip pat dar nebuvo persiorientavusi į naujų marksizmo idėjų skleidimą. Jie  buvo pasimetę. Vieną pedagogikos paskaitą dėstė pagal „buržuazinius“ autorius, kitą nusirašinėjo nuo sovietinių. Todėl kartu su dauguma studentų vaikščiojau į bažnyčią. Dar nebuvo įsigalėjusi tradicija drausti ir persekioti, nors tam tikrą baimę jautėme. Stengėmės eiti anksti rytą dar  brėkštant ar vėlai vakare pritemus. Pabėgę iš privalomųjų Vilniaus valymo nuo griuvėsių darbų, eidavome į Rasų kapines Vasario 16 d. ir mirusiųjų dieną rudenį uždegti žvakučių ant J. Basanavičiaus ir M. K. Čiurlionio kapų, prie Vileišių koplytėlės ir kritusiųjų už Lietuvos nepriklausomybę  karių kapų naujosiose Rasų kapinėse. Giedodavome ten Tautos himną. Jis iki 1950 m. buvo oficialus Lietuvos TSR himnas ir nebuvo draudžiamas. Tik draudžiama buvo vieta ir laikas. Tačiau ir atsiųstoji mus sergėti valdžios represinių struktūrų apsauga, jauni milicininkai lietuviai, irgi giedodavo kartu, raiti sėdėdami ant savo žirgų. Žodžiu, tai buvo metas, kai net sovietinė represinė sistema nesugebėjo prasiskverbti į visas visuomenės gyvenimo sritis.

Didesnis lūžis  pradėjo reikštis 3-iame kurse. Atėjo daugiau jaunų dėstytojų, stipriau paragavusių marksizmo, baigusių mokslus Rusijos universitetuose. Mes, istorikai, pradėjome studijuoti naujųjų laikų visuotinę istoriją, Prancūzijos XVIII a. pabaigos revoliuciją, švietėjų, romantikų, marksistų pažiūras. Žodžiu, mūsų žinias apie religijų ir tikėjimų įvairovę papildė ateizmo ir bedievybės idėjos. Be to, išklausėme prof. D. Budrio[i] ir Plano komisijos darbuotojo Bielovo įdomias politinės ekonomijos paskaitas, skaitomas aiškiai iš marksizmo pozicijų. Jos negalėjo nedaryti įtakos, nes su kai kuriomis kapitalizmo piktžaizdėmis jau buvome susidūrę ir socialinę nelygybę patyrę. Socializmo programa skambėjo gražiai, Lietuvoje reiškėsi tik pirmieji neigiami jos praktinio įgyvendinimo daigai, o nesėkmes buvo galima laikyti patyrimo stoka. Institute buvo organizuojamos įvairios paskaitos pasaulėžiūros klausimais, kur aš kaip seniūnė buvau ne tik kviečiama, bet ir įpareigojama lankytis. Ne visada nueidavau, bet etnologo dr. Juozo  Baldžiaus[ii] paskaita apie religijas, jų kilmę, Kristaus asmenybę  padarė didelį įspūdį. Tačiau dėl to aš nenustojau lankyti bažnyčios. Su netikinčiais žmonėmis susidūriau nuo pat vaikystės. Mano atkritimo nuo tikėjimo priežastis buvo kita.

Ankstyvą sekmadienio rytą su Genute Vaickute nuėjome į Šv. Mikalojaus bažnyčią išpažinties ir išklausyti mišių. Bažnyčia tą ankstyvą 1948–1949 mokslo metų žiemos rytą buvo tuščia. Atsiklaupėme prie klausyklos. Aš pirma, ji už manęs. Kažkoks jaunas vyras klūpėjo iš kitos pusės. Atėjęs vidutinio amžiaus kunigas pradėjo klausyti išpažintį to vyriškio. Išpažintis užsitęsė. Iš kai kurių į ausį patekusių nuogirdų supratau, kad išpažintį atliekantis jaunuolis atėjęs iš miško, partizanas. Kunigas, jį išklausęs, ilgai mąstė. Po to vėl klausė. Jis aiškinosi aplinkybes. Vėl mąstė. Vėl klausė. Ir tik po to, dar kurį laiką pagalvojęs, atleido jam, kaip man atrodė, dideles nuodėmes. Aš savo „nusikaltimus“ išpyliau greitai. Kunigas nė negirdėjo, net turėjau laukti, kol jis atkreips į mane dėmesį. Supratau, kad jis dar gyvena ana išpažintimi. Ir mąsčiau ne tik tą laiką, kol buvau bažnyčioje, bet ir iki šiol – ar  gali katalikų bažnyčia pateisinti žmogžudystę? Žmonių žudymą, ne privertus valdžios institucijoms karo lauke (karo irgi niekada nepateisinau!), bet dėl to, kad vienas ar kitas ne taip kaip tu mąsto. Be to, kuo kalti tie Dzūkijoje žudomi vaikai ir seneliai? Mano gimtinėje tokios brolžudiškos kovos pokario metais nebuvo, bet mano kolegos studentai papasakodavo, kas pas juos darosi. Dainuodavo partizanų dainas ir drebėdavo dėl savo tėvų, nes kartais išžudydavo ištisas šeimas vien dėl to, kad kas nors iš jų studijuoja sovietinėje aukštojoje mokykloje. Žudyk sovietinio represinio aparato tarnautojus, nes ir kariuomenė, ir stribai žudė miškuose veikiančius partizanus, juos guldė ant miestų aikščių grindinio, trėmė į Sibirą, sodino ilgiems metams į Rusijos šiaurės lagerius. Bet kuo kalti tų žmonių tėvai ir vos gimę kūdikiai, kuo kalti kaimo mokytojai, bibliotekininkės, priverstinai „uždėti“ kuriamų kolūkių pirmininkai? Juk taip elgdamasi gali išsipjauti visa tauta? Kam to reikia, kam tai naudinga? Mažai lietuvių tautai tai tikrai ne. Ką iš to laimi didžiųjų valstybių diplomatija? To niekaip negalėjau suprasti ir neradau jokių patriotinių motyvų tam pateisinti. Šiuo metu pokario partizaninis judėjimas keliamas į aukštybes, bet tuo metu jis taip  idealiai neatrodė.

Tačiau grįšiu prie savo tikėjimo problemų. Taigi išpažintis Šv. Mikalojaus bažnyčioje išjudino mano religinių įsitikinimų pagrindus. Velykinės išpažinties mes su Genute nuėjome į Domininkonų bažnyčią. Atsistojome nemažoje eilėje prie klausyklos, kurioje sėdėjo senas kunigas lenkas. Mes jau pas jį buvome ėję išpažinties ir šiek tiek jį iš matymo pažinojome, nes gyvenome Trakų gatvėje. Supratome, kad jis tik tiek moka lietuviškai, kad pasako, jog nuodėmes atleidžia ir už jas liepia sukalbėti tris „Sveika Marija“. Genutė klūpėjo priekyje, aš už jos. Eilutė trumpėjo, o mes, matyt, abi mąstėme apie šios privalomos tikintiesiems bažnytinės apeigos prasmę, nes priartėjusi prie klausyklos Genutė staiga pakilo,  ir aš, jos nieko neklaususi, irgi pasitraukiau nuo klausyklos. Šv. mišias išklausėm. Tačiau nuo to laiko į katalikų bažnyčias ir kitų tikėjimų maldos namus ėjau tik kaip istorikė. Susipažinti su kultūros paminklais ir skirtingų religijų apeigomis. Buvau ne tik Egipto faraonų piramidėse, bet ir sinagogose, musulmonų mečetėse, pirmųjų krikščionių katakombose, kambarėliuose, kuriuose slėpėsi nuo persekiojimo Juozapas su Marija bei kūdikėliu Kristumi. Mačiau išnašias Budos statulas ir šventoves Vietname. Ten pat mačiau vietnamiečius katalikus, einančius bažnyčioje Kristaus kančios stotis  su dviračiais rankose. Mačiau hinduistus ir kitus tikinčiuosius su savais papročiais. Nekalbu jau apie pravoslavų ir protestantų bažnyčias ar apeigas Lietuvoje ir tose šalyse, kur tie tikėjimai yra vyraujantys. Pavyzdžiui, škaplierinės atlaidai būdavo patys didžiausi mano gimtojoje Linkuvos parapijoje, o 1976 m. buvau tuose pačiuose atlaiduose Ečmiadzine (netoli Jerevano) armėnų katalikybės centre, kur apeigoms vadovavo pats katalikosas Vozgenas I. Po metų stebėjau šiuos atlaidus pravoslavybės centre prie Maskvos, Zagorske, ten iškilmingas mišias laikė Maskvos ir Visos Rusijos patriarchas Aleksijus. […].

Šiek tiek pavydėjau ir pavydžiu žmonėms, kurie gali sunkiomis valandomis ieškoti paguodos savo religijos mistinėje būtybėje – Kristuje, Budoje, Šivoje ar pan., bet pati, pripažindama visas tikėjimo skiepijamas žmogui dvasines,  moralines vertybes, tikėti į šiandien piešiamą primityvų Dievo paveikslą negaliu.

             Iš: Gaigalaitė, A. Į save ir istoriją pažvelgus. – Vilnius: Vaga, 2002, p. 111–115.

[i] Dzidas Budrys (1903–1971) –  žymus ekonomistas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, pedagogas, politinis veikėjas.

[ii] Juozas Baldžius (1902–1962) – žymus etnologas, ateistas, daug rašęs apie krikščionybės istorines bei etnines šaknis, šventes, jų transformaciją Lietuvoje (žr. Baldžius, Juozas. Rinktiniai raštai. Etnologijos ir tautosakos baruose, Sudarė ir parengė Stasys Skrodenis, Vilnius, 2005).