Tautkevičius, Gytis. Mūsų egoizmas. Iš feisbuko
11 Pirmadienis Vas 2019
Šį paveikslėlį į savo feisbuko paskyrą įkėlė Gytis Tautkevičius. Jis parašė ir komentarą šiai mokslinio žurnalo iliustracijai bei nurodė vienos tarptautinės ateizmo svetainės adresą. Kviečiu visus pasisakyti Gyčio paliestais klausimais bei apsilankyti jo nurodytoje svetainėje. J.M.
Gytis Tautkevičius
Mūsų egoizmas
Na, o mano komentaras nepasakys nieko nauja… Tiesiog mūsų egoizmas labai didelis ir esame per daug išpuikę pasaulio valdovai. Kaip senovėje valdovai, norėdami išsiskirti iš kitų, kildindavo save iš „dievų“, taip ir mes, norėdami būti išskirtiniai, nepripažįstame savo akivaizdžios kilmės. Mano viena pažįstama pasakė, jog apie žmogaus kilmę žino tiek, kiek parašyta Šventajame Rašte. Aš tikrai gerbiu jos pasirinkimą kuo tikėti, bet tokių tikinčiųjų pagrindinė problema – tolerancijos stoka kitaip mąstantiems ir nuolatinės pastangos „atversti“ kitus. Tai kas geriau taiko Jėzaus Kristaus mokymą? Priešingą nuomonę gerbiantis ir daug ginčytis nenusiteikęs (nes beprasmiška) ateistas ar dievobaimingasis krikščionis, nusiteikęs visus atversti ir kartojantis: „Paminėsi mano žodį, tu dar patikėsi…”.
Tikrai manau jog mūsų visuomenės puikybė kiša koją pamatyti paprastus ir nesunkiai suvokiamus dalykus, kuriuos gali paaiškinti mokslas, ir čia nieko nėra ypatinga ir nėra jokio “slėpinio“ . Gytis Tautkevičius
Welcome to Atheist Republic! A Community for Atheists Worldwide
3 komentarai
Raimundas :
2019-02-15 23:57
Padiskutuokime
Kai krikščioniui parodoma, kaip žmogaus kūno struktūra panaši į kitų gyvūnų, į žinduolių, o ypatingai į beždžionių, jis dažniausiai atsako, kad tai yra vieno dievo kūriniai, toks kūrėjo užmanymas, toks jo braižas. Visi gyvūnai anksčiau ar vėliau žūsta, tačiau esą tik vienam žmogui dievas davė protą ir nematerialią dvasią, kuri po mirties išlieka, atgyja ir pakliūna į užsitarnautą karalystę, suteikdama gyvenimui prasmę.
Kai su religingu tikinčiuoju kalbi apie evoliuciją, kurios eigoje mes galėjome atsirasti kaip viena iš gyvybės formų, tai dažniausiai išgirsti atsakant, – o kodėl dabar beždžionės nepavirsta žmonėmis?
Kai kalbi apie kosmosą, žvaigždes, Saulę, fizinio pasaulio dėsnius, tai gauni klausimų – o kas viską taip gražiai sutvarkė? – Ar galėjo Visata atsirasti iš chaoso, nedalyvaujant protingai jėgai?
Ar gali kažkas tobulėti be kūrėjo? Pavyzdžiui, – ar gali juodai baltas televizorius ilgai kratant atsitiktinai pavirsti spalvotu televizoriumi?
Ilgi ir sudėtingi aiškinimai religingus pašnekovus vargina, erzina, bet štai šventajame rašte viskas išdėstyta paprastai ir aiškiai – dievas visa sukūrė, visa sutvarkė, visa numatė ir apgalvojo, todėl reikia juo tikėti, jį mylėti, vykdyti jo valią ir visos žmogaus problemos bus išspręstos. O jeigu kyla neaiškumų, tai tam buvo atėjęs dievo sūnus – Jėzus Kristus, kuris parodė – kaip žmogus turi gyventi, kad patiktų dievui – tėvui. Tad skaitykite jo gyvenimo istoriją ir stenkitės jį pamėgdžioti. O kitaip – jūsų laukia šėtono karalystė ir begalinių nenusakomų dvasinių pomirtinių kančių požemiai…
Religija – paprastų atsakymų ir patrauklių pasakų šalis. Tuo ji ir privilioja milijonus ir milijardus gerbėjų.
Taigi, visi realistai, laisvamaniai, pagonys ir eretikai – marš į bažnyčią – išpažinties!
Gytis :
2019-02-21 18:13
Egoizmas manyti, jog viskas labai gražu ir tvarkinga. Nenoriu sumenkinti jūsų nuomonės, bet tai tik jūsų nuomonė. Ją galima priimti arba ne. Juodai baltą televizorių kiekvienas individas mato skirtingai, jis gali būti baltai juodas arba tiesiog nespalvotas. Visata kažkam tobula, o kažkam tokia sujaukta, jog sunku apie tai mąstyti blaiviai. Nenustebau tik dėl vieno, jog, diskusiją pavertęs monologu apie šventojo rašto teisybes, visus nuvarėte išpažinties. Tai būdinga jūsų religijai. Galit pasimelst už mane, o jei kada nusiraminsit ir nusiteiksit tikrai diskusijai, galėsime susitikti prie arbatos puodelio. Ramybės.
Raimundas :
2019-02-28 23:30
Gerb. Gyti,
atrodo, kad Jūs mano sarkazmą supratote tik pažodžiui. Bet aš juk išdėsčiau tai, ką man tenka girdėti pokalbiuose su religingais žmonėmis. Galime pasamprotauti ir taip – jeigu aš mėginčiau atstovauti krikščionišką ideologiją, bet man veikiau tektų Jūsų teiginius persakinėti kam nors iš tikėjimo gynėjų, o jų atsakymus retransliuoti Jums, arba pačiam kurti religines pasakas ( ekspromto – sėdint prie arbatos puodelio) ! Ar verta man užsiimti fantazavimu, arba būti sugedusiu telefonu?
Norėčiau išsakyti savo tiesioginį požiūrį į tikinčiųjų ir ateistų diskusiją. Aišku, – nemalonu girdėti dievobaimingųjų nusižeminimus prieš “antgamtines būtybes”, o kartu pasipūtimą prieš jomis netikinčius pašnekovus, ir norą visus “atversti” į esą “tikrąjį tikėjimą”, apie kurį patys tikintieji neturi aiškaus supratimo.
“Išpažintis” – visai nelogiškas žodis. “Iš – pažinau”, reiškia – jau nebepažįstu? Užmiršau – ar ką? Jeigu žmogus jaučiasi neteisingai pasielgęs, gal galėtų sakyti – ” prisipažįstu, patvirtinu, atkreipiau dėmesį, išsiaiškinau, supratau savo klaidą, apgailestauju, mąstau kaip ištaisyti situaciją” ir panašiai.
Nepamanykit, kad aš iš tiesų kviečiu visus “bėgti” į bažnyčią “išpažinties”. Pokalbis ateistinėje svetainėje su bendraminčiais gali būti daug produktyvesnis nei klūpojimas bažnyčioje ir nelogiškų maldų kartojimas vergiškai mušantis į krūtinę. Beje, kartais pagalvoju – jeigu iš tikrųjų kažkur penktame išmatavime egzistuotų mergelė Marija, ar jos stebuklingasis sūnus Jėzus, ir kas valandą gautų po milijardą žinučių su visokiausiais prašymais iš Žemės gyventojų, ir taip – nuolatos jau du tūkstančius metų( ! ), tai pabandykime suvokti – kokios apimties darbas būtų tas žinutes išnagrinėti?! Kokia tikimybė, kad į konkretaus žmogaus prašymą mergelė atkreips dėmesį, ar kažkaip kitaip sureaguos? Gal geriau patiems išspręsti savo žemiškas problemas ir neblaškyti įsivaizduojamų anapusinių asmenybių, jau besimėgaujančių užsitarnautomis “dangaus karalystės malonėmis”?
“Dievas” – nėra blogas žodis ir ateistiniu požiūriu. Svarbu, ką tuo žodžiu apibrėžiame, kokią prasmę ir kokiame kontekste jam suteikiame. Skirtingas prasmes sumaišę skirtinguose kontekstuose galime gauti tik – nesusikalbėjimus. “Dievą” galime “matyti” pavyzdžiui teatro erdvėje. Bažnyčios pastatą aš ir suprantu kaip senovinio teatro salę su visa puošyba, dekoru, muzikiniu įgarsinimu, mistika ir mitologija, kurią verta išsaugoti ateities kartoms kuo autentiškesnę. Dievą galime įsivaizduoti ir dundančio Perkūno pavidale, pavyzdžiui stovėdami ant Ginučių piliakalnio prieš besiartinančią audrą! Dievą apibrėžiant kaip protingąją Gamtos jėgą – protingumą galime įžiūrėti viskame – kiekviename dėsnyje, kiekvienoje sąveikoje, kiekvienoje materijos formoje. Tik pagalvokite kaip “protingai” Žemė sąveikauja su Mėnuliu, Saule ir kitomis planetomis. Net pasitelkus kompiuterinį modeliavimą nepajėgtume nustatyti tikslių dangaus kūnų judėjimo trajektorijų, o štai gravitacijos ir inertiškumo dėsnių sąveikoje planetos juda – idealiai.
Gamta pati turi viską, kas būdinga įsivaizduojamam “Dievui”, todėl Jai visai nebūtinas joks pašalinis sutvėrėjas, joks tėvas – stebukladarys, ar antgamtinis humonoidas, kuris pats nežinia iš kur galėjo atsirasti. Tai tik žmogiškųjų savybių iliuzija Visatos fone – žmogaus egoizmo išraiška.
Jūsų teiginius, Gyti, apie žmogaus egoizmą aš priimu ir būtinai prisiminsiu pokalbiuose su tikinčiaisiais.
Dėkui