Ateizmas ir ateistai „Gyvenimo paslaptis – pats gyvenimas.“ Gėtė

Jokūbas Minkevičius (1921–1996), profesorius, akademikas, TSKP narys, 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vienas LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatorių, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Visi šie titulai išvardinti internetinėje Vikipedijoje  (žr. https://lt.wikipedia.org/wiki/Jok%C5%ABbas_Minkevi%C4%8Dius). 

Šįmet gegužės 5-tą  dieną sukanka 20 metų nuo šio įžymaus žmogaus mirties. Profesorius išsiskyrė ypatingu jautrumu, atvirumu laikmečio problemoms, svarbiausiems mūsų šalies ir užsienio įvykiams. Pasaulį jis suvokė kaip vieningą, nedalomą visetą. Jam viskas rūpėjo, į visus įvykius jis skaudžiai reagavo. Prisimenu,  1975 metų vasarą kartu atostogavome Ignalinos r. Palūšės turizmo bazėje. Plaukėme ežerais, vaikščiojome po tenykščius etnografinius kaimus, kalbėjomės su vietiniais gyventojais. Jis papasakojo, kad jo protėviai, rodos, ir tėvas buvo ilgaamžiai. Pasakiau: „Ir Jūs ilgai gyvensite. Juk negeriate, sveikai maitinatės, jokios ligos nekamuoja“. Profesorius atsakė: „Vargu. Mano protėviai gyveno ramiai, arė žemę, svarbiausias jų rūpestis buvo šeima. Aš taip negaliu. Man rūpi visas pasaulis, o jis neramus. Pasaulio rūpesčiai – ir mano rūpesčiai“. Sakydamas šiuos žodžius, profesorius nusišypsojo sau įprasta  drovia  šypsena ir patraukė pečiais.

Žodžiai žodžiais! Bet kas bendravo su profesoriumi, juto jo vidinį nerimą, susirūpinimą tuo, kas dedasi pasaulyje. Tas susirūpinimas, o ne noras pamatyti pasaulį, pasipuikuoti, padaryti kokį nors pranešimą, matyt, ir ginė jį iš vienos tarptautinės konferencijos į kitą, skatino rašyti vieną knygą po kitos, gvildenti svarbiausias globalines problemas. Užtenka čia prisiminti pagrindinių jo knygų pavadinimus – „Katalikybė ir nacija“ (1971), „Religija daugiataučiame pasaulyje“ (1978), „Mokslo ir technikos revoliucija: procesas ir problemos“ (1979), „XX a. filosofinė panorama“ (1981),  „Žmogaus problema: būti ar nebūti“ (1987). Šios knygos padarė jį žinomą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Profesoriaus nedomino sausas, abstraktus akademizmas, jis imdavosi aktualių, gyvybiškai svarbių problemų nagrinėjimo. Rašė jis suinteresuotai, sakyčiau, su aistra. Tiesa, jo minčių dėstymo būdas buvo sudėtingas, ne visada suprantamas masiniam skaitytojui. Profesorius kilo ir karjeros laiptais, nuo filosofijos dėstytojo iki Lietuvos mokslų akademijos nario.

Svarbiausia problema, kurią per visą gyvenimą nagrinėjo profesorius ir kuri persunkė visus jo darbus, buvo religijos problema. Nežinau, ar į Visuomenės mokslų akademiją Jokūbas Minkevičius stojo apsisprendęs analizuoti katalikybės socialinį mokymą, tačiau jis, matyt, jį nagrinėjo kruopščiai, įsigilindamas  į marksizmą bei katalikiškąją filosofiją. Vėliau šios disertacijos pagrindu paskelbė monografiją.

J. Minkevičių pažinojusiųjų teigimu, iš Akademijos jis grįžo kitoks, negu buvo prieš ją. Jis tapo kritiškai mąstančiu žmogumi. Stalino kulto demaskavimas, Prahos pavasaris, šalies ekonominis ir politinis sąstingis, Lenkijos „Solidarumo“ proveržis veikė jo politines nuostatas. Galiausiai jis tapo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalininku ir dalyviu. Kokios buvo jo pažiūros tuo lemiamu laikotarpiu? Antikomunisto? Antisocialisto? Profesorius visą laiką domėjosi „socializmu su žmogišku veidu“, jo ideologais. Galbūt tikėjosi tokį susikursiant Lietuvoje?

Evoliucionuojant J. Minkevičiaus  politinėms nuostatoms, evoliucionavo ir jo religijos tyrimų pobūdis. Ne, jis  neatmetė religijos kaip socialinio reiškinio vertinimo. Veikalo „Religijotyros įvadas“ (1981) skyriuje „Religijos esmė“ profesorius rašo: „Religija nepriklauso žmogaus prigimčiai. Ji taip pat nėra amžinas bei pastovus visuomenės atributas. Ji yra socialinio kultūrinio vystymosi produktas. […]. Religijos elementai formuojasi ir transformuojasi tame bendrame kultūros procese, įgaudami įvairų etinį, estetinį, filosofinį, politinį krūvį ir atspalvį“ (p. 37). Tą patį jis pakartojo ir 1987 metais išleistoje studijoje „Žmogaus problema: būti ar nebūti“. „Žmogaus socialiniame kontekste atsiranda religija, tik šitame kontekste galima paaiškinti jos prigimtį, tik šitame kontekste ji gali sunykti ir visai išnykti (paryškinta – J.M). Ta konfesinė doktrina, kuri religiją sieja su „natūralia“ (dieviška) žmogaus prigimtimi, faktiškai priešpriešina jį kaip individą visuomenei, jeigu pastaroji nėra tikinčių vienminčių visuma“  (p.184), – rašo profesorius.

Būtent religijos socialinės prigimties samprata inspiravo ypač kritišką profesoriaus reakciją į sovietinio režimo politikos bažnyčios ir religijos atžvilgiu perlenkimus. To meto jo pasisakymai konferencijose, pasitarimuose, paskaitos, straipsniai buvo skirti šių „perlenkimų“ žalai atskleisti, ateistinėje propagandoje taikomų priemonių neefektyvumui parodyti. (Norintiems suprasti profesoriaus skaitytų paskaitų, pasisakymų esmę patarčiau perskaityti „Religijotyros įvade“ (1981) publikuotos profesoriaus studijos „Istorinis religijos likimas“ skyrių „Religija ir socializmas“). Klausantis profesoriaus paskaitų, ne vienam susidarydavo įspūdis, kad profesorius pakeitė  savo kritikos adresatą, jos smaigalį nukreipdamas prieš ateizmą. Galimas daiktas profesoriui iš tikrųjų atrodė, kad ateistai (žinoma, jis turėjo omenyje ne ateistinės pasaulėžiūros besilaikančius žmonės, o rašančius  religijos ir ateizmo klausimais) nesupranta tikrosios religijos esmės, nevertina jos kaip socialinio kultūrinio reiškinio, laiko ją nežinojimo, nesusipratimo, apgaulės produktu, todėl ir vertina ją neobjektyviai, palaiko ar net skatina valdžios taikomus varžymus bažnyčiai.

Su profesoriumi ateistai nesiginčijo, priėmė kaip raginimą labiau gilintis į teorinius religijos analizės klausimus. Tačiau jie iš esmės nesutiko su „Religijotyros įvade“ profesoriaus pateiktu pernelyg plačiu  religijos apibrėžimu, eliminuojančiu iš religijos jos  idėjinį branduolį – tikėjimą antgamtiškumu, kuris, esą, „antraeilis  dalykas“. Profesorius  rašo:  „Religija yra kultūros procese objektyvuotas sinkretinis intelektualinis ir emocinis fenomenas, atsirandantis dėl realybės ir idealų (siekių, interesų, subjektyvių nuostatų ir pan.) antagonizmo ir egzistuojantis kaip to antagonizmo iliuzinio įveikimo forma“ (p. 38). Taip, iš tikrųjų – antraeilis dalykas, ar tikima antgamtinio dievo egzistavimu, ar antgamtiniais „atsigimimais“ ir t.t. Tuo religijos skiriasi viena nuo kitos. Bet būtent tikėjimas antgamtiškumu,  nežiūrint, koks jo pobūdis, išlaiko religijos, kaip visuomeninės sąmonės formos, tapatybę. Būtent tikėjimas antgamtiškumu atskiria religiją nuo kitų iliuzijų. Čia ir yra jos jėga ir jos silpnybė. Užglaistyti tai, vadinasi, nematyti religijos, kaip visuomeninės sąmonės formos bei socialinio reiškinio, specifikos. O tai savo ruožtu veda ir prie neteisingo religijos socialinio vaidmens vertinimo. Į tai, rodos,  buvo atkreiptas dėmesys ir to meto spaudoje.

Galima suprasti profesoriaus siekį patikslinti  įprastinę religijos sampratą. Tam įtakos turėjo tuo laikotarpiu klestėję nauji religiniai sąjūdžiai, vykę su „revoliucijos teologijos“ šūkiais, tradicinių religinių doktrinų, ypač katalikiškųjų, modernizavimas, naujų religiniais pasivadinusių sambūrių radimasis, ryškėjantis socialinis ir ekonominis nuosmukis šalyje. Tačiau išplėstinė religijos samprata nepakeitė profesoriaus materialistinio, ateistinio požiūrio į religiją. Analizuodamas religijos padėtį ir vaidmenį globaliame daugianacionaliniame pasaulyje, profesorius vadovavosi nuostata: „Religija neegzistuoja causa sui (pati iš savęs – J.M.) ir jos funkcijos nėra kažkokios jos imanentinės jėgos“ (Religijotyros įvadas, p.174).

Ši profesoriaus deklaruota religijos tyrimo metodologinė nuostata buvo ir lieka aktuali. Šiandieniniai Lietuvos religijotyrininkai, ypač dirbantys valstybinėse mokslo ir mokymo įstaigose, religiją pateikia kaip įgimtą žmogaus savybę ir ją analizuoja atsietai nuo visuomenės istorinės raidos ir problemų.  Taip jie tampa religijos apologetais arba geriausiu atveju agnostikais. Tarp „šiapus“ ir „anapus“, anot jų, yra neperžengiama riba, kas yra už šios ribos, mes nieko negalime žinoti.

Skaitytojui pateiksiu kelias ištraukas iš  Jokūbo Minkevičiaus studijos „Istorinis religijos likimas“, atspausdintos jau minėtame „Religijotyros įvade“ (žr. „Minkevičius, Jokūbas. Istorinis religijos likimas“).

Prasidėjus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, Jokūbas Minkevičius, būdamas stiprai socialiai angažuotas, jau išsiugdęs bei aktyviai deklaravęs kritišką požiūrį į sovietinę ekonominę socialinę, ideologinę realybę, negalėjo neprisidėti prie šio Sąjūdžio. Nesikratė profesoriaus ir aktyviai šiame Sąjūdyje dalyvavusi dvasininkija. Jai, ypač aštriai kėlusiai sąžinės laisvės, tiksliau tikinčiųjų teisių ir  laisvių problemas, profesorius buvo parankus ir reikalingas. Jo aktyvumu, intelektualumu, kritiškumu rėmėsi visi sąjūdžio aktyvistai. Profesorius tapo vienu aktyviausių naujosios Lietuvos kūrėju, Atkuriamojo seimo deputatu, signataru.

Tačiau, kaip buvo galima spręsti iš spaudos ir iš televizijos, profesorius veikiai susilaukė aršiausio puolimo iš dešiniosios deputatų pusės, ypač kai buvo atskleistas ir paviešintas faktas apie jo dalyvavimą KGB struktūrose karo metais. Niekas nesigilino, kokio pobūdžio buvo šis bendradarbiavimas.

Profesorius negalėjo pakęsti neteisybės ir demagogijos, buvo nuoseklus kovotojas už demokratiją, žmogaus teises ir laisves, tame tarpe ir už sąžinės laivę. Jam buvo artima Andrejaus Sacharovo pozicija šiuo klausimu: „Ja podchožu k religioznoj svobode kak k časti obščei svobody ubeždenij. Esli by ja žil v klerikalnom gosudarstve, ja, navernoje, vstupil by v zaščitu ateizma i preslieduemych inovercev i eretikov“–„Aš vertinu religijos laisvę kaip bendros įsitikinimų laisvės dalį. Jei gyvenčiau klerikalinėje valstybėje, tikriausiai ginčiau ateizmą ir persekiojamus kitatikius bei eretikus“ (A. Sacharovo „Prisiminimų“, atspausdintų  žurnale Zvezda 1991 metais, išrašas poeto Algimanto Baltakio knygoje „Gimiau pačiu laiku“ (Vilnius, 2008, p. 98–99). Nežinau, ar profesorius su jam įprastu sarkamu jau rėžė tiesą  besiveržiantiems užčiaupti burnas kitaip manantiems, bet tvirtai tikiu, kad ateityje jis taip neišvengiamai  būtų padaręs. To ir buvo bijomasi. Puolimas nesiliovė, ir profesorius pasitraukė iš seimo, pasakęs (pats girdėjau per radiją), jog neįmanoma dirbti su tais, kurie nesuvokia, kad žmonės keičiasi, kad jis pats jau visiškai nebe tas, koks buvo pokaryje. Išeinančiam iš seimo salės jam ranką paspaudė tik socialdemokratas Vytenis Andriukaitis.

Jokūbas Minkevičius mirė po nelaimingo atsitikimo. Jį partrenkė automobilis. Jo ir jo žmonos palaikai ilsisi Antakalnio kapinėse. Kape, pažymėtame Lietuvos Atkuriamojo seimo signataro ženklu.

Lietuvos visuomeninės minties istorijoje, tikiu, Jokūbas Minkevičius bus įvardijamas kaip vienas žymiausių Lietuvos filosofų marksistų, su dideliu nerimu analizavusių savo epochą. Jis bus minimas ir kaip viena  žymiausių asmenybių Lietuvos ateizmo istorijoje. Jis atkakliai ieškojo kuo adekvatesnės religijos sampratos socialinių lūžių sąlygomis, kad ateizmas, kaip teorija ir praktika, būtų kuo efektyvesnis siekiant visapusiško žmogais išsilaisvinimo.

Spausdinti straipsnį