1. ISTORIZMO PRINCIPAS RELIGIJOTYROJE

Istorinio religijos likimo aiškinimas priklauso nuo jos kilmės ir esmės supratimo. Kaip ir kiekvienu religijos klausimu, taip ir šiuo pirmiausia išsiskiria priešingos religinės ir ateistinės pozicijos. Teologų bei religijos šalininkų požiūriu, toks klausimas iš esmės neegzistuoja, nes religija esanti ne socialinis istorinis reiškinys, o religinė sąmonė suprantama tautologiškai. Kai religija aiškinama kaip transcendentinis (teocentrizmas) arba imanentinis (antropocentrizmas) reiškinys, klausimas dėl jos istorinio likimo eliminuojamas, nes religija kaip „dievo dovana“ arba kaip žmogaus prigimties atributas istoriniam  procesui nepavaldi. Kaip tik šitaip ir teigiama viename katalikiškame filosofijos žodyne: „Visos tautos ir visais laikais turi kokią nors religiją; bereliginės žmonijos būklės nežino nei istorija, nei priešistorė. Religija sutinkama visur kaip pirminis reiškinys (Urgegebenheit) … “ (Brugger, W. Philosophisches Wörterbuch, Freiburg, 1957, p. 260). Pasaulietiniame sociologijos žodyne, prognozuojant religijos ateitį, taip-+ pat rašoma, jog „nėra pagrindo nei baimintis, nei tikėtis visiškos bereliginės ateities“ (Wörterbuch  der Soziologie, Stutgart, 1969, p. 892).

Minkev knygos viršelis0001 minkevicius_j-xx_amziaus_filosofine_panorama

Religinės sąmonės tautologiškumas pasireiškia tuo, jog religija suvokiama kaip amžinas tapatingas reiškinys. Tačiau to amžinumo samprata įvairiose religijose yra skirtinga. Tai priklauso nuo to, kaip suprantama istorija ir laikas, pasaulis ir žmogus. Pavyzdžiui, Rytų religijos (hinduizmas, budizmas, daosizmas, konfucianizmas, sintoizmas) pasaulį ir žmogų supranta kaip amžinus, nesukurtus; joms nebūdinga aiški laiko ir istorijos nuovoka. Tokia prasme suprantamas ir religijos amžinumas. Judaizmas, krikščionybė ir islamas pasaulį ir žmogų laiko sukurtais ir tuo pačiu pabrėžia laiko ir istorijos suvokimą kreacionizmo bei finalizmo koncepcijos pagrindu. Taigi religijos amžinumas įgauna apibrėžtas transcendentines (antgamtinės ir antiistorinės) orientacijos ribas, o istorijai (laikui) suteikiamas religinis pobūdis. […] Pagal krikščioniškąją istorijos sampratą – religija amžina neamžinos, Kristaus atpirkimo misijos apibrėžtos, istorijos ribose.

Sutapatinus religiją su istorija, kelti klausimą dėl religijos istorinio likimo nelogiška. Remiantis tokia „logika“, skelbiama, jog ateizmas yra negalimas.

                Religijotyros įvadas, p.133–134

2. RELIGIJA MOKSLO IR TECHNIKOS REVOLIUCIJOS (MTR) SĄLYGOMIS

MTR iš esmės palietė religijos padėtį dabartiniame pasaulyje. Ji paspartino visuomenės sekuliarizaciją bei ateizaciją, bet kartu paveikė religiją ir bažnyčią iš vidaus – privertė jas transformuotis bei modifikuotis, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Religija ir jos institucijos vis daugiau atsiduria pasaulietinės kultūros bei ideologijos, pasaulietinio gyvenimo būdo – „diasporoje“. Tačiau MTR – ne vien tik religijos antiveiksnys. Jos poveikis religijai – labai sudėtingas procesas, todėl šiuos bendrus teiginius reikia konkrečiau paanalizuoti; juo labiau kad pas mus paplitusi nedialektiška nuomone .apie religijos ir mokslo antipodišką santykį, ir tvirtinama, jog dabartinė mokslo bei technikos pažanga nepalieka vietos religijai.

Iš tikrųjų, kaip jau buvo pabrėžta, religijos likimas pirmiausia priklauso nuo socialinės pažangos, nuo žmogaus, kaip asmenybės, visapusiško išsivystymo ir jo laisvės. Mokslo ir technikos pažanga savaime dar nereiškia socialinės pažangos, juo labiau kiekvieno žmogaus socialinės laisvės bei harmoningo vystymosi. MTR, kaip socialinis reiškinys, savo pobūdžiu, efektu ir padariniais priklauso nuo tos socialinės ekonominės bei politinės sistemos, kurioje ji vyksta. […] Ji labai prieštaringai palietė žmogaus santykių su gamta, visuomene ir pačiu savimi pagrindus. Greta žmogaus pažintinės  ir praktinės veiklos sferos išsiplėtimo, jo galios valdyti tuos santykius padidėjimo, atsirado grėsmingų negatyvių MTR ekologinio, antropologinio ir socialinio pobūdžio padarinių. Neatsitiktinai MTR epochoje žmonijai iškilo globalinės problemos, paliečiančios jos gyvybinius interesus. Tos prieštaringos objektyvios sąlygos veikia prieštaringai visuomenės sąmonę. Todėl MTR nėra vienpusiškas veiksnys religijos atžvilgiu jos sferos apribojimo prasme. Pati MTR tapo intensyvaus religinio atspindėjimo objektu. Jos negatyvūs padariniai, naujos susvetimėjimo formos, kitos jos sukeltos sudėtingos problemos sudaro palankią dirvą religijai. Neatsitiktinai dabartinės mokslo ir technikos civilizacijos sąlygomis su visa jos pažanga daugelyje Vakarų ir Rytų kraštų puikiai sugyvena okultizmas, mistika, visokia šarlatanybė (veikia okultizmo draugijos, leidžiami žurnalai, kompiuteriais sudaromi horoskopai ir pan.).

Religijos padėtį MTR sąlygomis, matyt, galima apibrėžti kaip jos gilią krizę, kuri paliečia tradicinę religinę ideologiją (daugiausia krikščioniškąją}, jos institucijų funkcionavimo tradicines formas bei metodus, ir vis dėlto nepanaikina pačios religijos, o tik modifikuoja ją, sumažina jos įtaką; nenušalina religinių institucijų, o tik priverčia jas prisitaikyti prie naujų sąlygų. Šitą situaciją bei procesą galima suprasti, atsižvelgus į tai, jog žmogus, kaip religinės tradicijos paveldėtojas, reiškėjas ir perdavėjas, egzistuoja ir veikia plačiame sistemos „gamta-visuomenė-kultūra“, MTR sąlygomis patyrusios esminius pakitimus, kontekste. MTR  revoliucionizavo sistemą „mokslas-technika-gamyba“, reikšmingai padidindama žmogaus ir visuomenės pažintines ir gamybines potencijas.

Mokslas išplėtė žmogaus pažinimo ribas, bendrojo ir specialaus išsilavinimo bei švietimo sferą, technika padidino jo praktinės veiklos sritį; žmogus iš „sukurtojo pasaulio“ stebėtojo vis labiau darosi savo pasaulio konstruktoriumi ir techniku. Religinis pasaulėvaizdis ir religinė natūrfilosofija praranda savo buvusį populiarumą. Mokslo ir technikos vaidmens didėjimas visuomenės gyvenime atsiliepia visuomeninės sąmonės struktūrai, stiprėja racionalizmo bei intelektualizmo pozicijos, didėja teorinės sąmonės vaidmuo. Visa tai veikia kasdienę masinę sąmonę, apriboja religijos apraiškas joje.

Visuomenės gyvenimas MTR sąlygomis pasidarė intensyvesnis, dinamiškesnis; jis paveikė žmonių gyvenimo būdą, pripildė jį naujomis vertybėmis bei sužadino naujus interesus, technizavo jį ir gerokai sudaiktino. Tai palietė tą žmogaus gyvenimo sferą, kurioje vyksta religinės sąmonės objektyvacija. Įvyko religinio kulto devalvacija, susiaurėjo religija motyvuojamų nuostatų ‘bei poelgių sfera. Urbanizacijos procesas, šiuolaikinė gamyba ir darbo pobūdis, transporto ir ryšių priemonės, gyventojų migracija iš dalies susilpnino ar net nutraukė buvusius patvarius religinių bendruomenių betarpiškus ryšius bei santykius. Padidėjus masiniams anoniminiams kontaktams, pradėjo silpnėti konfesinės komunikacijos. Tikinčiųjų gyvenimo būdas ir konfesinės organizacijos vis labiau pasaulietiškėja. Religinių institucijų konservatizmas neatitinka MTR sąlygų bei veiksnių dinamizmo ir yra priverstas iš dalies pasiduoti, iš dalies prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Daugelis religinių institucijų išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse funkcionuoja gana pasaulietiškai, mažai vadovaujasi religiniais motyvais bei sankcijomis, jų konfesinis pobūdis daugiau nominalus. Nors religinių institucijų statusas susijęs su ekonomika, politika ir kultūra, bet tai nereiškia, kad religija turi daug įtakos šioms socialinio gyvenimo sferoms.

MTR sukeltas socialinis ir kultūrinis dinamizmas stipriai veikia visą religijos kompleksą, deformuoja jos struktūrą ir riboja funkcijas, tačiau tas poveikis nėra vienpusiškas religijos paneigimas. Kad ir koks reikšmingas būtų mokslo bei technikos pažangos faktorius ateistinei pasaulėžiūrai formuotis, ją galutinai formuoja socialinio gyvenimo visuma. Socialiniai kapitalizmo veiksniai, jo politika;’ ideologija ir kultūra, psichologinė atmosfera labiau veikia pasaulėžiūrą, negu tik gryna mokslo ir religijos konfrontacija, juo labiau kad ir pati MTR yra pavaldi monopolinio kapitalizmo dėsningumams. Religijos krize, jos įtakos sumažėjimas tokiomis sąlygomis dar nereiškia ateizmo pozicijų sustiprėjimo, juo labiau mokslinės pasaulėžiūros išsivystymo. Scientizmas ir technokratizmas kapitalizme puikiausiai sugyvena su idealizmu, iracionalizmu, mistika.

MTR sąlygomis susilpnėjo religijos kosmiškai orientuota natūrfilosofinė pasaulėžiūrinė funkcija, bet ji vis daugiau persiorientuoja į socialinę bei žmogiškąją sferą, ir jaučiama religijos tendencija įsitvirtinti toje sferoje. MTR dinamizmas didina socialinę bei individualinę psichologinę įtampą. Masinės informacijos ir ideologinio bei psichologinio poveikio priemonės manipuliuoja žmonių protu ir jausmais. Religinių jausmų pasaulėžiūrinė motyvacija gali susilpnėti, bet visą religinį kompleksą gali gaivinti psichoamortizacinis poreikis. Įvairios religinės funkcijos, kurios kilo iš jos pasaulėžiūrinės funkcijos ir kurios iš tradicijos buvo susijusios su ja, vis labiau praranda tokį pobūdį. Pavyzdžiui, jos kompensacinė, psichoamortizacinė, reguliacinė, komunikacine, organizacinė funkcijos gali reikštis mechaniškai, kaip buitinis prakticizmas be ypatingų pasaulėžiūrinių motyvų šeimos bei giminystės ryšiuose, moraliniuose santykiuose, vertybinėje orientacijoje. Tokie reiškiniai, kaip materialinės ir dvasinės kultūros disproporcija, atsiradę MTR sąlygomis, dvasinių vertybių devalvacija, socialinis amoralizmas bei įvairios socialinės deviacijos, gali gaivinti religinės kompensacijos poreikį.

Vadinasi, MTR ir religija nekonfrontuoja tiesioginiu ir vienareikšmiu būdu. Tarp MTR padarinių nemaža yra ir tokių, kurie sudaro religijai palankią dirvą. Antagonistinėje visuomenėje gali sėkmingai vystytis mokslo ir technikos pažanga, ir tai pačiai visuomenei dar yra reikalinga religija su jos simboliais, iliuzijomis, fantazijomis, su jos įvairiomis funkcijomis žmonių gyvenimo būde, jų santykiuose, dvasiniuose interesuose.

            Religijotyros įvadas, p.147–150

Socialiniai ir gnoseologiniai veiksniai, turintys įtakos religijos egzistavimui  MTR sąlygomis, kai religijai tenka atspindėti naują žmogaus santykių „mokslas-technika-gamyba-kultūra“ kontekstą ir reaguoti į jį, pirmiausia paliečia ideologinę bei pasaulėžiūrinę jos struktūrą. Plečiantis žmogaus pažintinei ir praktinei konstruktyvios veiklos sferai, vis neprasmingesnis darosi betarpiškos tikrovės aiškinimas tradiciniais religiniais vaizdiniais bei simboliais. Kita vertus, šiuolaikinis mokslinis pasaulėvaizdis yra labai sudėtingas, dažnai turintis abstrakčią loginę matematinę formą; jis sunkiai suvokiamas neprofesionalaus proto. Tas mokslinis pasaulėvaizdis paprastai nepasiekia kasdienės masinės sąmonės, kurią gali nesunkiai pajungti religija fundamentaliais žmogaus būties ir jo pasaulėžiūros klausimais, tačiau jau ne senomis ortodoksinėmis teologijos priemonėmis. Masinės pasaulėžiūros sferoje dabar galima konstatuoti tam tikrą neapibrėžtumą, amorfiškumą, įvairių. dažnai nesiderinančių požiūrių sinkretiškumą. Sena religinė .(judaistinės-krikščioniškos tradicijos) pasaulėžiūra jau nebeveikia, 0 nauja mokslinė dar neveikia. Dabar pasaulėžiūrinio vakuumo, diferentiškumo, pasimetimo, reliatyvizmo diagnozė yra tikresnė, negu mokslinės pasaulėžiūros triumfo diagnozė. Mokslas, išsilavinimas, švietimas, mokslininko profesija savaime dar nekuria mokslinės pasaulėžiūros net tiems, kurie tuo užsiima, jeigu tam nėra palanki visa pedagoginė sistema, visa kultūra, visas ideologinis procesas, ypač filosofija, pagaliau socialinių sąlygų visuma.  Pavyzdžiui, Amerikos sociologų asociacijos 69-ajame metiniame susirinkime Monrealyje 1974 m. buvo pateikti duomenys apie JAV aukščiausios kategorijos (profesorių) mokslinių bei pedagoginių kadrų pozicijas religijos ir bažnyčios atžvilgiu. 1969 m. tyrimo duomenimis, tik 20% apklaustųjų profesorių pareiškė neturį ryšių nei su religija, nei su bažnyčia. 0 tie, kurie yra susiję su protestantiškomis, katalikiškomis ar judaistinėmis konfesijomis (idėjiškai ar formaliai praktiškai), aiškino, jog nei sekuliarizacija\ (ir ateizmas), nei religija neturi reikšmes jų profesinei veiklai.           .

Nesvarbu, kokia dabar pasaulėžiūros būklė, MTR ir šiuolaikinės kultūros sąlygos, jos gnoseologinės premisos objektyviai yra palankesnės mokslui, ateizmui, negu religijai. Tai negalėjo neatsiliepti svarbiausiam teistinių religijų tikėjimo simboliui – dievo vaizdiniui. Dievo samprata. (jeigu tokia iš viso yra, nes religijos simboliai, kaip tikėjimo objektai, todėl ir egzistuoja, kad jie racionaliai beveik nesuvokiami) keičiasi dėl didesnio to vaizdinio abstrahavimo. Dievas depersonalizuojamas, jam nebepriskiriamos buvusios, teologijos suformuotos savybės, jis net „miršta“. Šiandien protestantiška teologija jau suformulavo „mirusio dievo“ koncepciją. (Tarp kitko, „dievo numarinimas“ – tai ne MTR ir nūdienio ateizmo padarinys, net ne F. Nyčės „Gott ist tot“. Dievas buvo nušalintas jau ne I. Kanto „Grynojo proto kritikoje“ ir  G. Hėgelio panlogistiniame racionalizme). Kas jau seniai įvyko filosofijoje, dabar pradeda reikštis teologijoje ir religinėje sąmonėje.

Pastebimos tam tikros religijos deteizavimo apraiškos. Objektyvią idealistinę dieviškosios transcendencijos sampratą pradeda silpninti subjektyvi idealistinė jos suvokimo tendencija. Buvęs absoliutus išorinis šio pasaulio atžvilgiu objektas (tiksliau, šio pasaulio kūrėjas-subjektas) pradedamas sieti su subjektyvia žmogaus egzistencija. Tai vyksta veikiant šiuolaikinėms antropologizmo ir egzistencializmo filosofinėms kryptims. Tam palanki MTR ir socialinio dinamizmo padarinių sukelta visuomenės psichologinė situacija.

Teologija yra padėjusi daug pastangų religinių tikėjimo simbolių, įvairių religinių vaizdinių objektyvacijai. Dabar vyksta tam tikras atvirkštinis procesas – tie simboliai ir vaizdiniai subjektyvuojasi. Ortodoksinė teologija visada orientavo žmogų j dievą (teocentrizmas), 0 dabar ryškus antropocentrizmo akcentavimas. Tai yra savotiška religijos detranscendentalizacija, jos desakralizacija, jos „įžeminimas“ žmogaus išgyvenimuose. Todėl Vakarų religijos sociologija ir skelbia dabartinės religijos „vidinę sekuliarizaciją“. Pavyzdžiui, VIII Pasauliniame sociologų kongrese 1974 m. Toronte prancūzų religijotyrininkas F. Isamberas pranešime „Vidinė religijos sekuliarizacija kaip mokslinių ir kultūrinių pertvarkymų rezultatas“ kalbėjo, jog dėl šiuolaikinės visuomenės sekuliarizacijos sekuliarizuojasi ir pati religija, t.y. ji desakralizuojasi, demistifikuojasi, deritualizuojasi, ir ta vidinė jos ‘sekuliarizacija yra jos išsilaikymo ir prisitaikymo prie išorinių sekuliarizuotos visuomenės sąlygų būdas.

                     Religijotyros įvadas, p.154–156.