Pamatęs naujai išleistų knygų reklamose Jurgio Brėdikio ir Danieliaus Serapino knygos „Pažinimo genas“ pavadinimą, susidomėjau ir dėl jos autorių, ypač dėl visiems gerai  žinomo akademiko Jurgio Brėdikio, kuriam nei žiniasklaida, nei televizija negaili dėmesio, ir dėl paties termino „genas“, kuris dabar, covid -19 epidemijos laikais, ypač dažnai skamba ne tik mokslininkų, bet ir žurnalistų, internautų lūpose tiesiogine ir perkeltine, metaforine prasme.

Taigi skubu į knygyną, ir mano rankose – gerai perkama jau kelintoji garsaus garbiojo mokslininko ir gydytojo knyga. Danielius Serapinas, mokslininkas genetikas, kaip rašoma knygos įžangoje, buvo Jurgio Brėdikio pakviestas sustiprinti knygos mokslinį potencialą.

Perskaičiau knygą nuo pradžios iki pabaigos, bet atsiliepimą apie ją turiu pradėti nuo paskutiniųjų dalių. Mat  šių dalių autoriai yra įvardyti. Trečią dalį „Ar gyvensime ilgiau?“ parašė profesorius Danielius Serapinas, ketvirtą „Gyvenimo prasmė ir tikslas“ – profesorius Jurgis Brėdikis.

Danieliaus Serapino straipsnyje dėstomi įvairių mokslų duomenys apie žmogaus evoliuciją,  kūno sandarą, genetiką, ligas, jų gydymą, žmogaus ilgaamžiškumą ir pan. Įsidėmėtina mokslininko išvada:

 „Visuomenėje yra paplitęs požiūris, kad viskas priklauso nuo genų; viskas užprogramuota. Iš tikrųjų –  kiek mūsų sveikata bei gerovė priklauso nuo genų ir kiek nuo epigenetikos? Išaiškėjo, kad liūto dalis tenka žmogaus gyvenimo būdui; vadinasi, senovės išmintis, bylojanti „ką pasėsi, tą ir pjausi”, yra prasminga. Be to, Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad žmogaus sveikata 50 % priklauso nuo to, kaip žmogus mąsto ir gyvena, 20 % – nuo to, kokioje aplinkoje ar šalyje gyvena. Paveldimumas lemia tik 20 %. Nuo sveikatos apsaugos sistemos priklauso 10 % sveikatos“ (p.110–111).

Profesorius Jurgis  Brėdikis nagrinėja toli už sveikatos mokslų išeinančias problemas. Jo dėmesio centre – filosofinės, pasaulėžiūros problemos.

Brėdikis bando pagrįsti Dievo, Absoliuto, Aukščiausios sąmonės egzistavimą, religinę sielos, gyvenimo prasmės ir tikslo sampratą. Štai kertinis profesoriaus pasaulėžiūros postulatas:

„Žmogaus užduotis nėra tik prisitaikyti prie aplinkos ir išlikti. Jam duota galimybė pakilti virš materialios tikrovės ir suvokti, kad jis yra ir fizinis, ir dvasinis kūnas, sukurtas (kaip ir visa, kas yra) Visagalio Dievo. Toks žinojimas  paneigia tikėjimą, kad viskas atsirado šiaip sau, atsitiktinai ir iš nieko. Pirmiausia, reikia tikėti, kad visa, kas yra, egzistuoja ne atsitiktinai, o yra sukurta Aukščiausio Proto, Absoliuto, Aukščiausios sąmonės, Didžiojo Kūrėjo, Visagalio – vadinkime tai beasmeniu Dievu.  Tai sunku įvardinti; ir nėra ko stebėtis, nes Tai neaprėpiama mums, gyvenantiems trijų dimensijų tikrovėje“  (p.129–130).

Anksčiau išleistoje knygoje „Kitokiu žvilgsniu“ (2020 m.) profesorius atskleidė, kaip formavosi jo pasaulėžiūra nuo pat ankstyvosios vaikystės. Šeimos, ypač tėvo, autoritetas,  artimųjų įtakojamas domėjimasis Rericho mistinėmis pažiūromis, Vydūno filosofija, Levo Tolstojaus dievojieška, o taip pat tokiais reiškiniais, kaip spiritizmas, hipnozė, ekstrasensorika. Neginčijamas profesoriui atrodė ir dabar tebeatrodo ontologinis dievo buvimo įrodymas – neva gamtoje egzistuojanti tobula tvarka ir dermė neišvengiamai suponuoja absoliučios tobulybės, t. y. Dievo,  egzistavimą.

Atrodytų, privatus profesoriaus reikalas, kuo domėtis ir kuo tikėti. Betgi profesorius rašo knygas ir siekia įrodyti savo tikėjimo teisingumą, diegti savo požiūrį jo knygų skaitytojams. Kartais dėl to net sąvoką „tikėjimas“ pakeičiama sąvoka „žinojimas“. Todėl tebus leista ir kitiems, taigi, ir man, išreikšti savo nuomonę.

Per savo pasaulėžiūros prizmę profesorius vertina visą žmogaus dvasinį gyvenimą, kultūrą, mokslą. Kas neatitinka jo pasaulėžiūros branduolio, tą atmeta; kas patvirtina jo įsitikinimus, tuo jis neabejodamas remiasi ar tiesiog integruoja į savo pasakojimą. Žinoma, tai liečia ne pačius mokslo faktus, kurių nepakeisi,  o jų interpretacijas, gausiai lydinčias šiuolaikinio mokslo atradimus.  O interpretacijų yra įvairiausių – nuo adekvačių iki mistinių.

Štai indų kilmės fizikas, vienas žymesnių kvantinės fizikos atstovų, Amit Goswami, mistifikuodamas šią mokslo šaką, siekia įrodyti, kad ne materija, o sąmonė yra pasaulio pagrindas. Atrodo, profesoriui J. Brėdikiui A. Goswamio idėjos labai imponuoja . Goswamio veikalo „Knyga, kuri atsako į visus klausimus. Kaip kvantinis mokslas aiškina meilę, mirtį ir gyvenimo prasmę“, išleisto ezoterinės literatūros leidyklos „Mijalba“ lietuvių kalba (Kaunas, 2017), atgarsiai gana aiškiai jaučiami profesoriaus knygose. Beje, kaip galima spręsti iš knygoje „Pažinimo genas“ pateikto literatūros sąrašo,  ir kita šios  ezoterinės literatūros leidyklos produkcija profesoriaus taip pat mėgstama.

 Pratęsiu aukščiau cituotą profesoriaus mintį:

„Kvantinė fizika leidžia apibrėžti Tai kaip Vieningąjį kvantinį informacijos ir energijos lauką, kaip aukščiausią Sąmonę ar patį save valdantį Protą, kurie yra viso, kas yra, matrica ir palaiko visos Visatos nuostabią tvarką. To lauko (Dievo) intensyvumas mumyse nėra pastovus ir kinta priklausomai nuo daugelio faktorių, bet jų svarbiausias yra paties žmogaus tikėjimas ir pažiūros, jo mintys ir emocijos. Tikintis žmogus pajunta besąlyginę, viską apimančią meilę (veikia IV čakra) visai Kūrinijai, nes visuose kūriniuose yra Aukščiausiojo Proto ir Sąmonės dalelytės“(p.130).

Šiame mįslingame tekste (nuo mokslo iki čakrų) galima išskaityti vieną racionalią mintį:  dievo, kaip aukščiausios sąmonės, egzistavimas priklauso nuo žmogaus tikėjimo, ir kuo tas tikėjimas intensyvesnis, tuo jam dievas apčiuopiamesnis. Žodžiu, dievas egzistuoja kaip suabsoliutinta ir paversta savarankiška esybe žmogaus sąmonė, o ne atvirkščiai. Bet tai neliečia kvantinės fizikos kaip mokslo,  analizuojančio mikrodaleles (atomus, elektronus, protonus, neutrinus ir kt. ) ir jų sąveikas. Be šio mokslo neturėtume tranzistorių, kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir daugelio kitų elektronikos prietaisų bei lazerių. Viso to neturėtume, jei kvantinė fizika neatspindėtų objektyvios tikrovės, o būtų tik sąmonės padarinys. Ir bandymas susieti kvantinę fiziką su religiniu tikėjimu yra ne kas kita, kaip spekuliacija mokslo  pasiekimais religinio tikėjimo naudai.

O dabar grįžkime prie tų knygos dalių, kurių autoriai nepažymėti ir kurias, reikia manyti, rašė abu profesoriai. Pirmoji dalis skirta žmogaus kilmei ir raidai.  Suprantama, kad šios dalies centre – Darvino nutūraliosios evoliucijos teorija. O dėl jos, kaip žinome, nuo pat pradžių vyko ir tebevyksta kova. Aptariama knyga –šios kovos atspindys.

 Knygoje „Pažinimo genas“, viena vertus,  atskleidžiama natūraliosios evoliucijos esmė bei ją patvirtinantys šiuolaikinės genetikos pasiekimai. Knygoje rašoma:

„Keista, kad nesibaigia diskusijos tarp darvinistų ir jų priešininkų. Juk evoliucijos realybė yra visiškai įrodyta! Paleontologiniai tyrimai patvirtina laipsnišką gyvų būtybių išsivystymą: iš pradžių iš mineralų, paskui – iš augalų ir gyvūnų. Tačiau kažkodėl ignoruojamas faktas, liudijantis, kad kiekvieno žmogaus embrioniniame periode vis dar tebevyksta kažkada praeitos evoliu­cijos procesas! Tai ontogenezė (gr. „ontos” – kilmė, būtis; „genesis” – gimimas, atsiradimas) – individualus organizmo vystymasis nuo individo gimimo iki mirties. Moksle žinomas biogenetinis dėsnis, teigiantis, kad žmogaus ir kitų gyvūnų embrionai ontogenezėje trumpai pakartoja istorinį vystymąsi –  filo­genezę. Tam tikru metu visų gyvų būtybių fenotipai (forma) beveik nesiskiria, pavyzdžiui, žuvies, avies ir žmogaus ar bet kurio kito žinduolio“(p.21).

Bet juk prieš 2 puslapius apie Darvino žmogaus evoliucijos teoriją tame pačiame tos pačios knygos skyriuje buvo rašoma visai priešingai: „Ši hipotezė dabar jau visiškai atmesta, juo labiau, kad nerandama tarpinių evoliucinių formų, kurių visą laiką ieškojo paleontologija“, – rašoma 19 puslapyje, o 20 p. – dar priduriama:

„Kalbėdami apie darvinizmą, neturime užmiršti ir jo neigiamos įtakos mūsų visuomenei. Dievą, kaip visa ko kūrėją, neigiantis darvinizmas pir­miausia pagimdė ateizmą. Jis tarnavo sovietinei valdžiai. Buvo skelbiama, kad „religija yra liaudies opiumas”. Ateizmas aukštyn kojomis apvertė mo­ralę, išklibino šimtmečių senumo visuomenės sanklodą, laužė žmonių psi­chiką. Juk esame tik labai išsivystę gyvūnai, vadinasi, nereikia tramdyti instinktų. Šeima tapo atgyvena. Vyko seksualinė revoliucija, kuri atslūgo tik trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kilo visaleidžiamumo banga. Nihiliz­mas – Č. Darvino teorijos pasekmė“ (p.20).

Nesinori komentuoti šios citatos. Nežinia, ko čia daugiau – ar nežinojimo ar piktavališkumo. Nejaugi jos autorius iš tikrųjų mano, kad ateizmas atsirado tik Darvinui sukūrus evoliucijos teoriją ir kad visų blogybių priežastis – darvinizmas ir ateizmas?

Dar pateiksiu pavyzdį, parodantį, kaip knygoje vos ne tame pačiame puslapyje kaktomuša susiduria dvi priešingos pažiūros – mokslinė ir religinė. Štai knygoje kuo rimčiausiai remiamasi amerikiečių filosofu, kadaise vadinusiu save ateistu Antoniu Flew:  „Įsigilinęs į tai, kokie stulbinamai sudėtingi gyvi organizmai ir fizikos dėsniai visatoje, A. Flu pakeitė nuomonę. Profesorius tiki, kad egzis­tuoja Kūrėjas“. Ir kaip aksioma cituojami profesoriaus žodžiai: „Nemačiau jokių įrodymų, kad gyvybė atsirado atsitiktinai iš negyvosios materijos. Tvarka ir sudėtingumas gyvojoje gamtoje mane įtikino, kad turėjo būti Didysis Planuotojas, arba Konstruktorius” (p.15). O štai greta šio religinės fantazijos teiginio skelbiamas visiškai priešingas mokslu paremtas teiginys: „Gamtoje aptinkame daugybę natūralios atrankos varomos evoliucijos pa­vyzdžių, kai reprodukciją veikiantys pokyčiai tampa paveldimi. Biologai šiuos klausimus pirmiausia vertino per genų prizmę. Tai puikiai atskleidžia Ričar­do Daukinso (Richard Dawkins) „savanaudiškų genų” idėja“ (p. 18). Beje, Ričardas Dawkinsas – šiuo metu žinomiausias ir įtakingiausias pasaulyje ateistas, pašaipiai vertina „atsivertėlį į kažkokios deivės tikėjimą“ Antonį Flew (žr. Dawkins Richard, Dievo iliuzija, 2010, p. 102).

Nėra nieko neįprasta, kad tame pat veikale sutinkami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai. Juos gretinant ir analizuojant atskleidžiama tiesa. Šioje knygoje taip nėra. Priešingi  teiginiai nesiejami vienas su kitu. Iš visos knygos, ypač iš paskutiniosios jos dalies, aišku, kad Flew nuomonė artima profesoriui J. Brėdikiui. Profesorius Serapinas, kaip mokslininkas genetikas, negali nesilaikyti mokslinių faktų. Štai kodėl jų bendra knyga tampa  mokslinių faktų, įvairiausių nuomonių ir pasaulėžiūrinių įsitikinimų kratiniu.

Čia greta biologijos, genetikos ir kitų gamtos mokslų faktų ir apibendrinimų kaip lygiaverčiai pateikiami (o savo gausa bei emocine raiška ir nusveria) bibliniai pasakojimai, senovės tautų, tame tarpe ir lietuvių mitai, šiuolaikinė  mitologija (vadinamoji „alternatyvioji“ archeologija, sakmės apie ateivius, kvantinės fizikos mistinė interpretacija ir pan. ). Nesuprantu, kodėl knygoje nėra „plokščios žemės“ mito glorifikacijos. Juk jis taip tinka prie biblinių pasakojimų, kuriuos gynė ir tebegina visos religijos ir visi vadinamieji alternatyvieji „mokslai“ apie visatos sandarą.

O kai jau knygoje prieinama prie dvasinio žmogaus gyvenimo, tai mistinės svajonės pasipila kaip iš kiauro maišo. Štai, pavyzdžiui,  pateikę mokslinę antropologų išvadą, jog „sąmonės vystymąsi nulėmė darbas, gyvenimas visuomenėje ir kalba“ (p. 93) , knygos autoriai tuoj pat ją paskandina profesoriaus J. Brėdikio taip mėgstamų ezoterinių mokslo interpretatorių  teiginiuose: „žmogaus sąmonė, jo mintys nėra smegenų veiklos rezultatas“ (S. Grovas, p. 96), „sąmonė gali egzistuoti  atskirai nuo materijos, ji yra nelokali ir pati suvokia save“ (A.Goswami, ten pat). Ir dar:  „Infliacijų teorija teigia, kad Visata turi sąmonę. Tai atitinka ir mūsų (knygos „Pažinimo genas“  autorių – J.M.) požiūrį: Visatoje yra viso, kas egzistuoja, šaltinis ir Aukščiausia Sąmonė, aukščiausias Protas ir Aukščiausias Protas – kitaip sakant, Dievas“ (p. 97).

Antgamtiškumo idėjai pagrįsti argumentų knygos autoriai visada suranda. Tik kažin ar jie ko nors verti? Štai krikščioniškos sampratos sielos egzistavimas knygoje grindžiamas  kitos religijos – hinduizmo ir budizmo – teiginiu apie atsigimimus (reinkarnaciją) ir žmonių haliucinacijomis klinikinės mirties metu. Knygos autoriams nė motais, kad vienos religinės iliuzijos nepaaiškinsi kita religine iliuzija. O klinikinės mirties patirtys ne vieno rimto  ir objektyvaus mokslininko  yra paaiškintos realiais komos būsenoje atsidūrusio  žmogaus psichikoje vykstančiais procesais.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį