Anot mūsų svetainės lankomumo analizės, kurią pateikia WordPres tarnyba, lankytojų dėmesio vis susilaukia  straipsnis apie tikinčiųjų ir netikinčiųjų bendradarbiavimą Lietuvoje. Straipsnyje daroma išvada: tikinčiųjų ir netikinčiųjų požiūrį į įvairius svarbius socialinius klausimus lemia jų realūs interesai, o ne pažiūra į dievo buvimą ar nebuvimą. Pastaroji takoskyra yra gana sekli, ir, sprendžiant svarbiausius gyvenimo klausimus, beveik pamirštama.

Šios išvados patvirtinimą radau ir kai kurių LRT televizijos laidos „Anapus čia ir dabar“ pašnekovų kalbose.

Reikia pasakyti, kad skirtingai negu ankstesniais metais, kai laidoje „Anapus čia ir dabar“ buvo analizuojami bendrieji, fundamentalieji  religijos klausimai, šįmet religijos vieta ir vaidmuo daugiau nagrinėjama šiuolaikinių globalinių ir vietinių  problemų kontekste.  Ne kartą laidoje buvo liečiama ir tikinčiųjų bei netikinčių socialinio solidarumo tema. Išskirsiu 3 laidas : 1. Religingumas balsuojant: pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesore Aine Ramonaite, 2018 03 29;  2. LGBT ir religija: pokalbis su  TSPMI Politikos teorijos katedros dėstytoju dr. Liutauru Gudžinsku, 2018 03 15; 3. Rytų Europa: pokalbis su italų mokslininku Fabio Belafatti, dirbančiu Vilniaus universitete ir tyrinėjančiu Rytų Europą, 2018 04 12.

Mane šie pokalbiai sudomino žemo religingumo lygio Lietuvoje konstatavimu, menkos religijos įtakos sprendžiant vieną ar kitą socialinį klausimą atskleidimu bei religingų ir nereligingų žmonių nuostatų į gyvenimo padiktuotas problemas panašumo pripažinimu.

Visi trys mokslininkai pripažino, jog nuolat deklaruojamas aukštas Lietuvos gyventojų religingumas (70 ir daugiau procentų vien katalikų) yra fiktyvus, formalus bei parodomasis, fasadinis. Kam užtenka vien teigiamo atsakymo į klausimą „Ar esi tikintis (katalikas, stačiatikis ar kt.),  tas gali ploti rankomis ir džiaugtis „Marijos žemės“ dievotumu. Bet mokslas ir yra mokslas, kad jis siekia atskleisti esmę. Todėl ir užduoda klausimus: „Kaip dažnai lankai bažnyčią?“ – „Visai nelankau; Per didžiąsias religines šventes? Kartą per mėnesį; Kiekvieną sekmadienį“. Ar tiki pomirtiniu gyvenimu? Velniais? Pragaru? Atsakymai į šiuos ir panašius klausimus liudija, kad iš esmės tikinčių (katalikų ir kitų) Lietuvoje yra vos daugiau nei 10 proc. Tiesa, anot prof. A. Ramonaitės, Lietuvoje, skirtingai, negu kai kuriose kitose Europos šalyse, žmonės nenoriai sakosi esą netikintys, o juo labiau – ateistai. Italų mokslininko Fabio Belafatti pastebėjimu, katalikiškumas Lietuvos tikinčiųjų sąmonėje labiau asocijuojasi su tautiškumu, negu laikosi tikėjimu pamatinėmis krikščionybės dogmomis.

Dėl šių priežasčių problemiška kalbėti apie religingumo įtaką žmonių pažiūroms į šalyje iškylančius socialinius klausimus. Pavyzdžiui, rinkimų pasaulėžiūrinė analizė nerodo, kad tikintieji ryškiai labiau remtų kurią nors partiją, pavyzdžiui, konservatorių ar net krikščionių demokratų. Sociologinės apklausos taip pat nerodo,  kad tikintieji labiau palaikytų bažnyčios poziciją abortų klausimu arba kad netikintieji labiau remtų gėjų partnerystės įstatymą. Pirmuoju atveju, be kitų priežasčių,  įtakos turi tai, kad dabartinės partijos nuosekliai nebesilaiko jiems istoriškai būdingos pasaulėžiūros, antruoju – nemažos reikšmės turi tradicijos, mąstymo stereotipai, visuomenėje įsigalėjęs konservatyvus požiūris į šeimą, lytiškumą.

Kaip vertintina tokią žmonių, ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, poziciją?  Žinoma,  čia vieningos nuomonės nebus. Net tarp kunigų ir teologų. Mano minėti mokslininkai aptarė skirtingas problemas, susijusias su religija, todėl jų vertinimuose taip pat galima įžvelgti tam tikus specifinius niuansus. Fabio Belafatti tai, kad religijos (šiuo atveju – katalikybės) vaidmuo socialiniame gyvenime yra sumažėjęs, o  tikinčiųjų ir netikinčių nuomonės svarbiais politiniais socialiniais klausimais yra suartėjusios, laiko teigiamu dalyku, neleidžiančiu skaldytis visuomenei pasaulėžiūriniu pagrindu. Panašios nuomones, man regis, laikosi ir dr. Liutauras Gudžinskas. Jis mano, kad gėjų partnerystės problema teigiamai gali būti išspręsta tik didėjant visuomenės bei bažnyčios tolerancijai šios lytinės orientacijos žmonėms.

Prof. Aine Ramonaitė, atrodo, norėtų ryškesnės visuomenės diferenciacijos pasaulėžiūriniu požiūriu, siūlo aktyvinti bažnyčios įtaką sau artimų partijų rinkėjams į seimą.  Jos nuomone, per silpna katalikiškosios ideologijos ir pasaulėžiūros propaganda mūsų šalyje.

 Čia noromis nenoromis suklusti.  Knygynuose gausu religinės, ypač verstinės, literatūros, nemažai specialių religinių laidų net per visuomeninį radiją ir televiziją, veikia įvairūs religinės propagandos klasteriai, mokyklose mokoma tikybos pagrindų, o ir kai kurie aukštųjų mokyklų dėstytojai ar iš įsitikinimo, ar dėl kitų priežasčių nevengia vis paaukštinti katalikiškojo požiūrio į įvairius gyvenimo reiškinius.

Sėkmės! Bet nepersistenkite! Nes kas per daug, tas nesveika, turi atvirkštinį poveikį. Tą liudija ne tik istorija. Štai internete perskaičiau VDU studento atsiliepimą apie vieną filosofijos dėstytoją, beje ne per seniausiai dalyvavusią laidoje „Anapus čia ir dabar“. Studentas rašo: „Dėstytoja tikrai geranoriška, negaili pažymių, bet paskaitos nuobodžios, o vos tik pasiūlė pasiklausyti Marijos radijo, nuo tada į jos paskaitas nebenuėjau. Labai jautėsi dievo kišimas į filosofiją, kažkokie sapaliojimai apie nesamus dalykus. Žmogus geras, dalykas – ne. Nors kreditams „prastumti“ tinka“.

Visuomeninės  sąmonės sekuliarizaciją liudija ir atsakymai į  dienraščio „Lietuvos rytas“ anketą „Aš myliu Lietuvą“, kurie buvo publikuojami 2018 metų pradžioje. Klausimai buvo pateikiami  žymiems Lietuvos žmonėms: rašytojams, aktoriams, dainininkams, sportininkams, kunigams. Aš paanalizavau 25 asmenų atsakymus į šiuos klausimus: Jums svarbiausia (smagiausia ir pan.) lietuviška šventė? Koks Jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas? Kurie Jums gražiausi penki lietuviški žodžiai?

 Dievą kaip gražiausią lietuvišką žodį  įvardijo tik 2 anketuojamieji. Religinius veikėjus savo mėgstamiausiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis laiko tik 1. Religijos adoratorius, skaičiusius anketą, turbūt labiausiai džiugino atsakymai į pirmąjį klausimą, nes svarbiausia ir mėgstamiausia lietuviška švente kalėdas ir kūčias pripažino 15 iš 25 apklaustųjų. Bet juk svarbiausia ne šventės pavadinimas, o koks turinys suteikiamas šiai šventei. Ar tik adoratorių nuotaika nesuges, jei pasakysiu, kad tik vienas kitas prisiminė krikščioniškąją Kalėdų prasmę. Dovanos, vaišės, papuošta eglutė, artimųjų apsilankymas, ypatinga nuotaika, sukeliama gamtos kaitos ritmo bei atgimimo, – štai kas dažniausiai iškilo anketuojamųjų atmintyje. Gražiai į šį klausimą atsakė dainininkas Andrius Mamontovas: „Saulėgrįža, nes tada naktys pradeda trumpėti ir besisukantis laiko ratas pradeda skaičiuoti ilgėjančias dienas iš naujo“.

Norintiems išsamiau susipažinti su Lietuvos sociologų atliekamais gyventojų pasaulėžiūros tyrimais siūlau paskaityti Rūtos Žiliukaitės straipsnį „Religinės vertybės“ Vilniaus universiteto 2016 m. išleistoje monografijoje „Lietuvos visuomenės vertybių kaita per dvidešimt nepriklausomybės metų“ (žr. http://www.fsf.vu.lt/dokumentai/Naujienos_Mokslo_pasiekimai/2016/lietuvos_visuomenes_vertybiu_kaita.pdf)