Ar Naujajame testamente yra Jėzaus Nazariečio teiginių apie save, parodančių, kas iš tikrųjų jis buvo? Yra. Tai jo paties žodžiai, kad jis siųstas „tik į Izraelį“ (Mt 15, 24), kad jis „neieško sau garbės, nes yra, kas ieško ir teisia“ (Jn 8, 50), kad nereikia jo vadinti geru, nes „Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 18). Bet čia tik Jėzaus žodžiai. O apie ką byloja Evangelijose pateikti jo gyvenimo faktai?

Jėzaus Nazariečio biografija Naujajame testamente atskleista labai fragmentiškai. Be to, ji apima tik dviejų trijų metų laikotarpį. Patys Naujojo testamento (NT) leidėjai pripažįsta, kad pirmieji krikščionys vadovavosi tik „žodiniu padavimu“, kuris „mažai ką pasako apie istorinį Kristų“ (žr. NT 1989, p. 13), t.y. apie konkrečią jo gyvenimo istoriją.

Dar mažiau realistinės informacijos NT-te  randame apie jo motiną Mariją. Apaštalo Pauliaus, parašiusio daugiau kaip pusę NT-to (14 „knygų“ iš 27), laiškuose, anot katalikiško portalo „Žodis tarp mūsų“ straipsnio „Malda su Marija“, „keista, Marija neminima. Net prabėgomis neminimas jos vardas […]. Įdomu, kad Marija Jėzaus viešosios tarnystės metu visose trijose sinoptinėse evangelijose pasirodo tik vienąsyk“.  Seniausiame NT rašinyje – Jokūbo laiške – ir  naujausiame – Apreiškime Jonui – taip pat apie ją nėra nė žodžio. Kodėl?

Dar vienas paradoksas – visame NT-te nėra nė  vieno palankaus Marijos atsiliepimo apie šį nesantuokinį savo sūnų. Savo ruožtu nėra ir jokių Jėzaus gerų žodžių apie motiną. Ar tai nieko nereiškia? Ar teologai nemato šių „baltųjų dėmių“, pavirtusių „juodosiomis skylėmis“? Kas už jų slepiasi?

O ar yra nepalankių Marijos atsiliepimų apie Jėzų?  Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad kai Jėzui sukako dvylika metų,  jis Jeruzalėje atsiskyrė nuo tėvų nieko jiems nepranešęs. Šie ieškojo jo maldininkų būryje. „Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį ir juos beklausinėjantį. […]. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 41–50).

Pagal šį tekstą išeitų, kad  motinos sielvartas sūneliui nerūpėjo,  kad Marija kalba apie vieną jo tėvą, o Jėzus apie kitą. Marija „nustebo“ dėl jo elgesio, nes nieko „nežinojo“ apie šį „Dievo sūnų“, net „nesuprato jo žodžių“.

Taip pats Lukas paneigia savo prasimanymus apie arkangelo Gabrieliaus sandorį su Marija, apie tai, kad Juozapas paskutinėmis Marijos nėštumo dienomis vargino ją trijų dienų kelione į Jeruzalę. Be to, jei tuo metu būtų vykęs gyventojų surašymas, jie būtų vykę „į savo miestą“ –  Galilėjos Kafarnaumą. Po to, esą, jie pasuko ne namo, link Nazareto, bet į priešingą pusę – į Betliejų. Ko? Lukas siekė šiuo pramanytu manevru parodyti, kad jis atitinka Senojo testamento pranašystę –  Izraelio išganytojas gimsiąs tik Judėjos Betliejuje, o ne „pagoniškoje Galilėjoje“.

Objektyvesni teologai,  pavyzdžiui,  Berlyno Humboldto teologas Jensas Šrioteris (žr. lrytas.lt 2012-12-28 straipsnį „Jėzaus gimimo istorija – išsigalvojimų daugiau nei faktų“), patys atmeta legendas apie Betliejaus užeigos prakartėlės ėdžiose įvykusį stebuklą (mano, kad Jėzus gimė Nazarete), apie ryškią navigacinę žvaigždę (kurios astronomai kažkodėl nepastebėjo), apie tris išsigandusius ir veikiai nudžiugusius išminčius (vėliau bažnyčia pavertė juos karaliais),piemenėlius. Atmeta ir mitus apie angeliškus Juozapo sapnus, Erodo suruoštą kūdikių žudymą ir kt.

 Kodėl buvo sukurta ši romantiška kalėdinė pasaka? Lukas, nukopijavęs beveik visą  evangeliją pagal Morkų (93 % medžiagos), pasigedo joje esminio dalyko – „Dievo sūnaus“ biografijos, kuri ir jam taip pat buvo nežinoma. Todėl pagal romėnų ir graikų mitologiją jis įsivaizdavo ir aprašė nepaprastą Jėzaus gimimą. „Nekaltas prasidėjimas“ ir dievų „įsikūnijimas“ šioje mitologijoje buvo įprasti dalykai. O kad Jėzaus vaikystė ir jaunystė  neatrodytų ištisa baltoji dėmė, pridėjo dar epizodą apie jo ir motinos nesusikalbėjimą Jeruzalės šventykloje.

 Tačiau už Luko pramano apie paauglio Jėzaus nepaklusnumą tėvams ir suteiktą jiems širdgėlą Jeruzalėje slypi reikšminga tiesa. Lukas, kopijuodamas ir švelnindamas Morkaus aprašytą suaugusio Jėzaus konfrontaciją su savo namiškiais, drįso ją nukelti į jo vaikystę. Tuo evangelistas norėjo pabrėžti Jėzaus išskirtinumą, ypatingumą, šventumą dar tada, kai jis buvo eilinis ir niekam neįdomus bei nežinomas paauglys. Tačiau kartu parodė ir būsimą jo motinos nuostabą bei susirūpinimą savo sūnaus elgesiu.

Šis Marijos nepasitenkinimas savo sūnumi ypač pabrėžiamas minėtoje evangelijoje pagal Morkų. Nors ji buvo sukurta taip pat gana vėlai, praėjus mažiausiai trisdešimt–keturiasdešimt metų po Jėzaus nukryžiavimo, bet joje yra išlikusios kelios realistinės Jėzaus biografijos detalės. Čia yra paminėta ir jo motina. Kartais ir detalės būna reikšmingos. Kaip iš atskirų kokio nors mechanizmo dalių galima nustatyti viso agregato paskirtį, taip iš išlikusių „šventosios šeimos“ gyvenimo fragmentų galima suvokti jos narių tarpusavio santykius.

Kaip Marija vertino jau suaugusio Jėzaus veiklą? Cituojame: „Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? (…). Argi jis ne dailidė – ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?!  Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“. Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“ (Mk 6, 1–4). „Mat, netgi jo broliai jo netikėjo“ (Jn 7, 5 ).

Čia mes sužinome,  kad krikščionių „dievas“ iki pat pamokslavimo pradžios buvo paprastas amatininkas, todėl  tėviškėje daugelis piktinosi jo religine arogancija. Taip pat matome,  kad Jėzus turėjo 4 brolius bei mažiausiai 2 seseris, todėl Marijos mergaitiškam skaistumui nustatyti eksperto nereikia. Svarbiausia, kad net namiškiai, vadinasi, ir motina, jo negerbė, nelaikė kažkokiu pranašu.

Dar ryškesnis Jėzaus šeimos pasipiktinimas juo Morkaus evangelijoje. Jis  nusakomas taip (cituoju angliškus NT-to Beck‘o ir The Gideons International‘o vertimus, nes lietuviškuose yra neaiškumų): „Jėzui sugrįžus namo, vėl prisirinko tiek žmonių, kad jis ir jo mokiniai negalėjo nė pavalgyti. Jo šeima, apie tai išgirdusi, ėjo sulaikyti jo, sakydama, kad jis išėjęs iš proto“ (Mk 3, 20–21). Jie, mat, sakė: „Jis turi netyrąją dvasią“ (Mk 3, 30).

Jėzus aiškinasi, kad su piktosios dvasios pagalba jis negalėtų išvarinėti demonų, nes tada pats šėtonas būtų suskilęs. Bet čia, be šios mistikos, yra ir vertingas Jėzaus pastebėjimas, kad jį kaip žmogų kritikuoti leistina (žr Mt 12, 32), bet „kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“ (Mk 3, 29). Šis grasinimas – tai atoveiksmis namiškiams, kurie jo tinkamai nesuprato ir netgi laikė psichiškai nenormaliu. Apie šį Jėzaus susvetimėjimą savo šeimai toliau Morkaus evangelijoje pasakyta ypač tiesmukiškai: „Atėjo Jėzaus motina ir broliai ir, atokiau sustoję, per kitus prašė jį iškviesti. Aplink jį sėdėjo minia, kai jam buvo pranešta: „Štai tavo motina ir broliai bei seserys tenai ieško tavęs“. O jis atsakė: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3,  31–35). 

Ar tai „Dievo sūnaus“ žodis apie „Dievo motiną“? Evangelijoje pagal Joną teigiama, kad nukryžiuotas Jėzus, esą, pavedė motiną jo, Jono, globai. Tačiau Jėzų, kaip atskalūną, laidojo ne šeima. Nei motinos ir nei vieno mokinio ten nebuvo – jį greitai nuėmė nuo kryžiaus ir paslėpė oloje visiškai svetimi žmonės – du žydų didžiūnai, palankūs jo mokymui, Juozapas  ir Nikodemas.

Krikščionybės tyrinėtojams nėra žinomas Jėzaus šeimos religingumo pobūdis. Galbūt jie buvo pagonys (kaip dauguma galilėjiečių), o gal laikėsi Rašto aiškintojų, t. y. Mozės įstatymo, pozicijos. Bet matyti, kad Marijai rūpėjo ne Jėzaus pamokslai, o tai, kad, Juozapui mirus, Jėzus, kaip vyriausias iš vaikų, pagal žydų patriarchalinę tradiciją ir toliau užsiimtų amatu bei padėtų išlaikyti daugiavaikę šeimą.

Po konflikto šeimoje daugiau (net ir po tariamo „prisikėlimo“) savo namuose Jėzaus jau nematome.  Jo santykiai su šeima visiškai nutrūko, jų keliai išsiskyrė. Motina su būriu vaikų buvo palikta likimo valiai. Pačių teologų pripažinimu, „jis surado naują šeimą“. Bet nereikėtų nutylėti, ką tai reiškia „senosios šeimos“ atžvilgiu.

Kada, kaip ir kodėl išdygo „Dievo motinos“ samprata, jeigu Jėzus nepripažino jos savo motina net paprasta, žmogiška prasme? Jei jo dieviška  biografija buvo kuriama tris šimtmečius, tai Marijos „šventumo“ formavimas užtruko pusantro tūkstantmečio, nes jį beveik visą ištisai teko laužti iš piršto. Vienas pramanas palaipsniui gimdė kitą. Tik penktame amžiuje, 431 m.  Efezo bažnyčios susirinkime, po aštrių ginčų ir net riaušių buvo įtvirtintas Marijos kaip „Dievo motinos“ statusas. Konstantinopolio patriarchas Nestorijus, teigęs, kad amžinasis dievas negali turėti motinos, buvo priverstas atsistatydinti. Bažnyčiose ėmė plisti Marijos paveikslai, skulptūros, buvo sukurta speciali jai skirta malda, jau viduramžiais suskambo apie ją iškilmingos giesmės. Prasidėjo jos „apsireiškimai“, „stebuklingi išgydymaii“, ji pradėta pompastiškai tituluoti ir linksniuoti kaip skaisčiausioji mergelė, maloningoji, gailestingoji motina, vargšų globėja, nusidėjėlių užtarėja ir t.t.  Tokie absoliučiai tobulos moters religiniai vaizdiniai prigijo todėl, kad jų būta ir anksčiau – natūralu žmogui turėti taurios motinos idealą kaip atsvarą realybei, tuo labiau, kad pati krikščionybė pagal Bibliją vis dar skeptiškai žiūri į „pirmąją moterį, kaip į nuodėmės ir mirties nešėją (žr. Sir 25, 33 ir Vatikano II Susirinkimo nutarimai, 1968, p. 76).

Palaipsniui buvo įvestos Marijos garbinimo šventės. Nors bažnyčia nežino nei Jėzaus, nei tariamos jo motinos gimimo datų, bet popiežius Inocentas IV tryliktame amžiuje „tiksliai“ nustatė Marijos gimimo dieną – rugsėjo 8-tąją. „Šv. Mergelės karūnavimas“, po kurio ji tapo „dangaus karaliene“, buvo pripažintas tik 1636 m. O dar po trijų šimtmečių, 1950 m., popiežius Pijus XII „neklaidingai nusprendė“, kad ji buvo priimta į dangų ir su kūnu. Buvo nustatyta ir šio įvykio data – rugpjūčio 15 d. (per „Žolines“). Ši diena neseniai Lietuvoje buvo paskelbta valstybine švente, nepaisant Konstitucijos teiginio, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos.

Ši daugiaamžė bažnyčios „Dievo motinos“ pramano  akcija – tai akibrokštas žmogaus protui. Teologų akiplėšiškumas ir atvira išmonė čia pasiekia aukščiausią laipsnį. Siekiant nuslėpti, užtušuoti šią pompastišką fantaziją, ji vadinama „Marijos slėpiniu“. Minėtame Katalikų internetiniame portale, sakoma: „Jėzaus Motinos slėpinys priklauso Bažnyčios vidinei, slaptingai tradicijai. […}. Marijos slėpinys yra tradicijos subrandintas tikėjimo vaisius“.

Tačiau tikint tokį nematomą, tik įsivaizduojamą „slaptingą vaisių“, reikėtų atsimerkti ir dar kartą perskaityti seniausios ir todėl labiausiai patikimos Morkaus evangelijos 3-jojo skyriaus jau mūsų cituotą pabaigą.

Labiausiai aklas tas, kuris nenori matyti.

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį