Ne per seniausiai per Lietuvos radiją išgirdau, kaip man pasirodė,  gana  argumentuotą  vadinamųjų paranormalių reiškinių aiškinimą ir juos lydinčių mitų kritiką. Šiandien tai reta. Beveik visi televizijos kanalai apie juos kalba kaip apie tikrų tikriausius dalykus, aukština ir propaguoja. Net LRT televizijos kanale girdėjau vieną garsų laidų vedėją bei menotyrinių knygų autorių prisipažįstant, jog jį kasnakt aplankąs astralinis tėvo kūnas,  o savo ruožtu jo pašnekovas žinomas psichologijos profesorius sakėsi įtikėjęs reinkarnacija, apie kurią perskaitęs vienoje apokrifinėje Evangelijoje. Ypač atkreipiau dėmesį į psichologo prisipažinimą, nes jis nuskambėjo disonansu profesoriaus ką tik tame pačiame pokalbyje išgirtos  amerikiečių psichologo ir  rašytojo Irvino D. Yalom`o knygos Žiūrėti į saulę. Kaip įveikti mirties baimę“ ( Vilnius, 2008) mintims:

Žvelkite tiesiai į saulę; nesimarkstydami žiūrėkite į savo vietą egzistencijoje; bandykite gyventi be tų apsauginių užtvarų, kurias siūlo dauguma religijų – be kokio nors tęstinumo, nemirtingumo ar reinkarnacijos, kurie neigia mirties baigtinumą. Manau, mes puikiai galime gyventi ir be tų užtvarų“ (p. 194). „Neišpažįstu jokios religijos, jokio dievo. Mano pažiūros visiškai pasaulietinės“ (p. 256).  „Negaliu pakęsti keistų tikėjimų: auros terapijos, pusdievių guru, gydymo uždėjus rankas, pranašų, įvairių mitybos specialistų nepatvirtintų receptų, aromaterapijos, homeopatijos ir tokių juokingų dalykų, kaip astralinės kelionės, gydomoji kristalų galia, tikėjimas stebuklais, angelai, fengšui, mediumai, regėjimas per atstumą, levitacija  medituojant,  psichokinezė, poltergeistas, praėjusių gyvenimų terapija ir NSO bei nežemiškos būtybės, neva sukūrusios pirmąsias civilizacijas, piešiančios raštus kviečių laukuose ir pastačiusios Egipto piramides“ (p. 253).

Ką gi – psichologijos profesorius, skaitydamas Yalom`o knygą, matyt, šių žodžių nepastebėjo, arba, švelniau tariant, neįsiminė, nors tai ir keista, nes pacituotos mintys logiškai seka  iš visų Irvino D. Yalom`o kūrinių.

kl knygos virs0001Taigi,  klausydamasis radijo pasakojimo apie paranormalius reiškinius, apsidžiaugiau, kad pagaliau ir Lietuvoje vadinamieji paranormalūs reiškiniai bus pradėti vertinti blaiviai, remiantis mokslu. Išgirdęs radijo laidoje „paranormalių mitų griovėjo“  pavardę – Gabrielius Edvinas Klimenka – pasidomėjau  jo internetiniais straipsniais bei interviu. Iš jų sužinojau, kad  G.E. Klimenka yra diplomuotas teologas, rašąs ir teologinius traktatus, ir populiarius teologinius straipsnius, pavyzdžiui, apie maldos reikšmę. Perskaičiau ir jo knygą „Paranormalių mitų griovėjas“, kuri, pasirodo, yra ir paauglystės susižavėjimo, ir brandesnio amžiaus  kritinių apmąstymų rezultatas, pagrįstas mokslinės literatūros apie šiuos reiškinius studijomis.

Kas knygoje yra teigiama? Jau Autoriaus žodyje G.E Klimenka išsako pagrindinę knygos idėją: „Tiesiog manau, kad tai, ką mes paprastai laikome paranormaliais reiškiniais, dažniausiai tėra racionaliai  paaiškinami dalykai, kurių nemenka dalis, deja, yra sąmoningos ar nesąmoningos mistifikacijos“ (p. 10). Ir iš tikrųjų – apie kurį „reiškinį“ ar jį lydintį mitą berašytų, autorius iš esmės laikosi šios idėjos. Štai apie „skraidančius nežemiškos kilmės objektus“, „ufonautus“ bei kontaktus su jais autorius, matyt, perskaitęs tonas šio turinio rašliavos ir ją neigiančių skeptikų raštų, surinko įspūdingą faktologinę medžiagą, ją įvairiausiais aspektais suklasifikavo ir padarė išvadą: „Beveik visi NSO pasirodymai gali būti racionaliai paaiškinti“ (p. 101). Racionalus ir autoriaus klausimas: „Kodėl ateiviai kalba žinomus dalykus, ir be jų įsikišimo aktyviai aptarinėjamus visuomenėje? Kodėl jie siunčia žmones skleisti to, apie ką ir taip kalba spauda, mokslininkai ir kiti veikėjai? Kodėl ateiviai iš anksto nepaskelbia to, kas bus aptariama vėliau?“ (p. 89).

images (3) ateivių laivasNemažai racionalaus pasakoma ir apie vadinamuosius ezoterinius tikėjimus: magiją, astrologija, įvairius būrimus, bioenergetiką, astralines keliones, vaiduoklius ir pan. Remdamasis fizikų, antropologų, sociologų, fiziologų, psichologų duomenimis, autorius pateikia teisingas, mokslu paremtas išvadas. Štai viena iš jų: „Fizikai teigia, kad vaiduokliai yra ne kas kita, kaip optinė apgaulė, garų judėjimas, šviesos efektai ir panašūs gamtos reiškiniai. Tai tiesiog melagingi pojūčiai, be realaus antgamtinio pagrindo“ (p. 246).  Galima būtų pacituoti ir kitus knygos puslapius, teisingai įvertinančius ezoterinius ir kitus panašius mitus. G. Klimenka gana detaliai atskleidžia šių mitų atsiradimo fiziologines, psichologines, logines ir kt. priežastis.

Taigi lyg ir galėtume daryti išvadą, jog knygoje „Paranormalių mitų griovėjas“ teisingai, remiantis mokslu,  aiškinami „paranormalūs“ reiškiniai. Bet tik tol, kol nepaliečiama religija, konkrečiau, krikščionybė. Tada iš karto atsiranda  prieštaringi teiginiai, pusinės išvados, nuolaidžiavimas „anapusybęi“, „antgamtiškumui“, kurie sudaro paranormalių mitų esmę.

Paprasčiausia tai būtų aiškinti G. Klimenkos noru neprarasti klientų ir verslo. Juk ir jam tinka jo knygos žodžiai, skirti „pseudomoklinių teorijų platintojams“:  jie leidžia knygas, rengia seminarus, kursus ir praktinius užsiėmimus, kurie „paprastai būna mokomi  ir gana brangūs“ (p. 306). G. Klimenka, sprendžiant iš jo veiklos aprašymo aptariamoje knygoje ir internetinėse svetainėse,  taip pat aktyviai rengia panašias akcijas, tik moko, atrodytų, atvirkščio dalyko – kaip atpažinti, kas tikra jų (ezoterikų, mediumų, ekstrasensų) regėjimuose, o kas tik liguistos sąmonės vaisius. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad G. Klimenka nenuslepia nuo skaitytojų ir klausytojų to fakto, kad iki šiol nėra patvirtintas ir įrodytas  nė vienas „paranormalus mitas“. Bet mįslę jis  vis dėlto palieka neįmintą: o jeigu kitų planetų ateiviai vieną dieną pasirodys, o gal ezoteriniai regėjimai kada nors pasitvirtins…  Būkime budrūs, kritiški.  Būkime kantrūs, nepraraskime domėjimosi šiais mitais…Tas motyvas eina per visą knygą.

oculus_tarot32 images (2)Bet toks minėto nenuoseklumo aiškinimas gal būtų  šiek tiek paviršinis. Reikia ieškoti gilesnių priežasčių, atskleidžiančių  G. Klimenkos požiūrio į paranormalius reiškinius dvilypumą, prieštaringumą. Svarbiausia iš jų – autoriaus religinė, tiksliau – krikščioniška pasaulėžiūra.

Krikščionybė nuo pat savo formavimosi pradžios kovojo su senaisiais tikėjimais – magija, burtais, ezoterika ir pan. Juos atmetė, adaptavo, pritaikė prie naujosios religijos idėjinės ir apeiginės sistemos. Krikščionybės apologetai ir šiandien nepakantūs atgyjantiems ar naujai atsirandantiems mitams apie paranormalius reiškinius, nes jie nesuderinami su pagrindinėmis, specifinėmis krikščionybės dogmomis. Pavyzdžiui, mitas, jog krikščionybę į Žemę atnešė  ateiviai iš kosmoso, o Jėzus Kristus – atsitiktinai paliktas kosminio laivo gydytojas, krikščionybės adeptams nepriimtinas ne tik dėl jo absurdiškumo, bet ir dėl to, kad, jį priėmus, krikščionybės šerdis – išganymo idėja  – tampa beprasmė, o pripažinimas tokių ezoterinių reiškinių, kaip reinkarnacija, astrologija ir pan., „Kristaus atpirkimą padaro niekiniu“  (p. 327). Žodžiu, visai nereikia stebėtis, kad teologas imasi „paranormalių mitų“ griovėjo vaidmens, juos studijuoja, rašo juos kritikuojančius teologinius darbus. Čia teologas vykdo krikščionybės gynėjo misiją. Žinant tai, nereikia stebėtis ir tokiais knygos autoriaus teiginiais: „Bažnyčia moko, kad užsiimti magija nuodėminga, kad tai darydamas ir lankydamasis pas magus rizikuoji ir šiuo, ir amžinuoju gyvenimu“ (p. 196). Dažnai G. Klimenka kaip neginčijamą argumentą pateikia ir tokį: „Taip sakoma Biblijoje…“

O bažnyčia, remdamasi Biblija, kaip rašoma knygoje „Paranormalių mitų griovėjas“, teigia:

Vienintelės anapusybei  priklausančios esybės, su kuriomis išties nepavojinga ir net naudinga bendrauti yra Dievas, angelai ir šventieji. Su jais bendraujama  malda. [ …. ]. Bažnyčia tiki, kad pasaulyje veikia demonai ir kad tai yra realios mąstančios būtybės, kurios iš tiesų gali daryti įtaką žmogaus gyvenimui. Taigi Bažnyčia mano, kad spiritizmo seanso metu bendraujama ne su kuo kitu, o su demonais. […]. Mirusieji negali bendrauti su gyvųjų pasauliu, todėl spiritizmo seanso metu atėjusi „mirusiojo dvasia“ iš tiesų bus šėtoniška dvasia (p. 260).

Žodžiu, krikščionių religija, kaip ir  dauguma „paranormalių mitų“, gyva tikėjimu  dvasiomis, piktomis ir geromis. Bažnyčiai, kaip ir mitų kūrėjams,  nė motais, kad mokslininkai seniai įrodė, jog vadinamieji spiritizmo seansai jokio antgamtiškumo neliudija, o jų „metu mediumas bendrauja ne su kuo nors kitu, o su pačiu savimi ir savo vaizduote“ (p. 262). Atkreipkime dėmesį, kad šias dvi viena kitai priešingas pažiūras, krikščionišką ir mokslinę, G. Klimenka pateikia nekomentuodamas, kaip lygiavertes.

Taigi, jei „paranormalių mitų“ griovėjas vadovaujasi religine, šiuo atveju krikščioniška pasaulėžiūra, jis susiduria su dideliais sunkumais, reikalaujančiais iš jo apriboti mokslo galias, kad paliktų vietos religijai. Jis turi atsisakyti mokslo (gamtos, visuomenės, psichologijos)  dėsnių visuotinumo principo, kuris skelbia: jei kuri nors svarbi mokslinė išvada tinka vienam kuriam nors  reiškiniui paaiškinti, ji turi tikti ir analogiškam kitam, šiuo atveju – visų atspalvių  tikėjimui anapusiniu pasauliu. Moksle negali būti „dvigubų standartų“.

Knygoje „Paranormalių reiškinių griovėjas“ „dvigubi standartai“ nuolat taikomi. Štai, pavyzdžiui, įvairių pseudoreliginių grupių teiginius, jog pranašo Ezechielio knygos pirmojo skyriaus vizijose aprašomas ateivių erdvėlaivis, G. Klimenka traktuoja kaip pramaną, Šv. Rašto falsifikaciją, “nepaisant jokio istorinio kritinio metodo“ (p.106–108). O ar ne tokios pat vertės yra ir  Senojo testamento pranašystės apie Jėzaus Kristaus atėjimą ir atpirkimo auką ant kryžiaus? Juk tyrinėtojai seniai įrodė, kad šios pranašystės, vertinant jas „istoriniu kritiniu metodu“, yra savo laikmečio problemų atspindys ir jokio dangiškojo atpirkėjo atėjimo neliudija. Tačiau nepaisant to, G. Klimenka Jėzaus Kristaus mitu tiki,  ir jam čia nereikia jokių konkrečių įrodymų. Tuo dar kartą pasitvirtina tiesa, kad tikinčiam žmogui pats didžiausias įrodymas – jo paties tikėjimas. Pastarąjį teiginį G. Klimenka savo knygoje  su pasitenkinimu taiko paranormalių mitų kūrėjams, bet, kad ir paradoksalu, jie tinka ir jam.

„Mitų griovėjo“ pasaulėžiūros būtų galima ir neliesti, jei ji neatsilieptų jo pateikiamų paranormalių reiškinių kritikai, kuri iš esmės šiandien yra aktuali ir būtina. Štai gana argumentuotai nuplėšęs mistikos šydą nuo „vaiduoklių“ bei juos išvarinėjančių ekstrasensų bei bioenergetikų, G. Klimenka samprotauja:

Blogiausiai, ką galima padaryti, namie esant vaiduokliui, yra kreiptis į ekstrasensus. Jie nesugeba išvaryti dvasios, nors kartais geba ją atpažinti ir nustatyti jos buvimą. Geriausiu atveju ekstrasensas gali perkelti dvasią kitur, bet tai problemos neišsprendžia, ji tik permetama į kitą vietą. Po ekstrasenso atliktų seansų paprastai padėtis dar pablogėja. Žinoma, čia galimos dvejopos tokio poveikio priežastys: dvasinės ir psichologinės. Kaip tvirtina religijotyrininkai, gana dažnai po ekstrasensorinio poveikio bloga žmogaus būklė ar dvasių šėlsmas (kad ir kokios prigimties jis būtų) tik sustiprėja“ (p.246).

Keista, bet šiuose samprotavimuose, gal nepastebint nė pačiam autoriui,  pripažįstamas vaiduoklių, dvasių egzistavimas, ką jis skyreliuose apie vaiduoklius ir dvasias, gąsdinančias žmones, buvo  lyg ir paneigęs ar bent išreiškęs skeptišką požiūrį į juos. Kaip priešnuodį prieš visą šią „velniavą“  G. Klimenka kaip tikras krikščionis, arba tiksliau, davatka, siūlo  maldą, tiesa (kas jo  svarstymams labai būdinga), pridurdamas: „jei ne dėl mistinių jėgų įsikišimo, tai bent jau dėl elementarios žmogaus psichologijos“ (p. 246).

taro kortos imagesYpač daug painiavos knygos „Paranormalių mitų griovėjas“ skyreliuose apie magiją. Matyt, dėl to, kad pati krikščioniškoji liturgija, ką  iš dalies pripažįsta ir autorius, yra maginis veiksmas, kuriuo siekiama išprašyti antgamtinių jėgų malonių. Neneigdamas bažnytinės magijos, autorius griežtai pasisako prieš įvairaus plauko būrėjus, užkalbėtojus, „nužiūrėtojus“ ir kt. Ir daro tai iš krikščioniškos pasaulėžiūros pozicijų. Dar pacituosiu:

Galios siekimas yra netinkamas, nes tikrasis mago tikslas turėtų būti ne antgamčio valdymas, o jo dėsnių pažinimas, bent jau to siekė senovės magijos adeptai. Šis pažinimas irgi yra pavojingas kelias, nes žmogus bando operuoti jėgomis, kurios iš esmės yra jam nepavaldžios, o visas antgamčio valdymas tėra iliuzija. Geras pavyzdys galėtų būti krikščioniškas aiškinimas, kodėl magija veikia. Krikščionys tiki, kad magija yra šėtono veikimo laukas. Žmogus užsiima magija ir mano valdantis antgamtį, tačiau tai tėra iliuzija, sukurta paties šėtono. Melo tėvas stengiasi, kad magijos veikimas atrodytikras, idant žmogus dar labiau įtikėtų galįs valdyti antgamtį ir dar labiau įklimptų. Toks žmogus galų gale tikrąja to žodžio prasme tampa šėtono vergu“.

Ką jau čia bepridursi! Vieną iliuziją G. Klimenka bando užgožti kita, vieną atmesdamas, stengiasi palikti daugiau vietos kitai. Tikėjimas velniais nė kiek ne geresnis, šiuolaikiškesnis ar artimesnis mokslui, negu mago, burtininko ar astrologo svaičiojimai. Abu labu tokiu – sakoma liaudyje. Tik nesuprantu, kodėl, nuolat apeliuodamas į krikščioniškąją demonologiją, G. Klimenka pasisako prieš egzorcizmą – velnio išvarymą iš jo apsėsto žmogaus. Gal dėl to, kad jis per daug šokiruoja dar sveiko proto nepraradusį žmogų.

Aptardamas bažnyčios nepripažįstamus ir smerkiamus mitus ir aiškindamas juos mokslo išvadomis, G. Klimenka negali nepaliesti  ir bendresnių bažnyčios požiūrio į mokslo pasiekimus ir apskritai religijos ir mokslo santykio klausimų. Kaip skaitytojas galėjo pastebėti, religiją ir jos mitus Klimenka iškelia už pažinimo ribų ir religinį tikėjimą laiko aukščiau už mokslinį pažinimą. Dėl to, nepaisydamas istorijos faktų, jis stengiasi įteigti, kad bažnyčia visada buvo užėmusi teisingą poziciją mokslo atžvilgiu. Pavyzdžiui, jis išdėsto paskutiniųjų popiežių ir įtakingų teologų mintį, jog Galilėją Galilėjų (it. Galileo Galilei) smerkę to meto mokslininkai. Popiežius tik atsižvelgęs į jų nuomonę. O kad bažnyčia buvo konservatyvi jėga, visomis galiomis kovojusi prieš mokslo pažangą, to Klimenka nepasako. Knygoje jis ne kartą užsimena, kad šiuolaikinė bažnyčia sutinka, jog gyvoji ir negyvoji gamta galėjo rastis natūraliu evoliucijos keliu,  bet teologų teiginį, jog ši evoliucija neapsieina be Dievo, kaip Kūrėjo, įsikišimo, G. Klimenka apeina tylomis ir tokiu būdu užtušuoja, kad taip mistifikuojamas natūraliosios evoliucijos procesas, jis atmiežiamas fantastine kreacionizmo idėja, kurią pats G. Klimenka priskiria prie pseudomokslinių.

O kaip bažnyčia turi reaguoti į gyvybės kitose planetose ir ateivių iš jų  galimybę? Nei teigti, nei neigti. Ir vienu, ir kitu atveju galima apsijuokti. G. Klimenkai patinka nuomonė tų teologų, kurie vadovaujasi Naujojo testamento nuostata:  „Jis [t. y. Jėzus Kristus] yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sukurta per ji ir jam“ (Kol 1, 15-16). Anot G. Klimenkos, „šie Pauliaus žodžiai rodo, jog išties yra galimybė, kad Dievas, būdamas didis Kūrėjas, kurio išmintis ir galybė yra beribė, galėjo sukurti kitų planetų gyventojus, taip pat ir mąstančias būtybes. Juk dėl to jo kūrybos aktas tik būtų dar didingesnis.[…]. … jei kada nors pasirodys, kad ufonautai išties visą šį laiką lankėsi Žemėje, ateities teologams jau bus padėtas bent jau šioks toks teologinis pamatas“ (p.117).

Taigi G. Klimenka laikosi šiuolaikinei bažnyčiai būdingo diplomatiško požiūrio į mokslą, kurį yra išsakęs žinomas katalikų teologas Francis S. Collins‘as knygoje „Dievo kalba.“Ją esame aptarę savo svetainėje. Diplomatiško požiūrio G. Klimenka laikosi ir tokio paranormalaus reiškinio, kaip ufonautai (ir ne tik jo), atžvilgiu. O jeigu….