Rašytojas Sigitas Parulskis  Vilniaus knygų mugėje 2019 m. ( Iš:https://s1.15min.lt/images/photos/2016/02/27/big/sigitas-parulskis-vilniaus-knygu-mugeje-56d18d8a612cd.jpg)

Imu  Sigito Parulskio knygą „Amžinybė manęs nejaudina“ (Vilnius: Alma littera,  2018), gal tiksliau jos pirmąjį kūrinį „Stingstančio laiko kasyklos“.  Ši apysaka daug kuo primena Gintaro Bleizgio romaną „Karmelio kalno papėdėje“ (http://ateizmasirateistai.lt/amzinybe-mintyse-ir-tikroveje-skaitant-gintara-bleizgi/

Abiejų kūrinių pagrindiniai veikėjai taip persipynę su jų autoriais, kad beveik neįmanoma atskirti, kur čia kalbama veikėjo, o kur autoriaus vardu. G.  Bleizgio romanas parašytas dienoraščio, o S. Parulskio – vidinio monologo forma. Net, sakyčiau, panašūs abiejų kūrinių veikėjų (o gal ir autorių?) šeiminiai (rūpestinga motina, girtuoklis tėvas), paauglystės (santykiai su draugais, mergaitėmis) išgyvenimai. Sieja šiuos kūrinius ir kai kurios temos, ypač religinio tikėjimo, krikščionybės klausimai.

Bet kaip tik atsakymai į pastaruosius  ir atskiria šiuos du autorius. G. Bleizgio romano herojus ruošiasi baptistų diakono tarnystei, jo mintys ir jausmai skiriamos „amžinybės“ „anapus“ apoteozei. S. Parulskio herojus, atvežęs į Florenciją nusižudžiusios  žmonos  pelenus, kad išbarstytų nuo Santa Maria de Fiore katedros kupolo, apmąsto savo ir visuomenės gyvenimo peripetijas ir problemas. Užaštrintos netekties skausmo jo smegenys ir įaudrinti jausmai kelia daugybę prisiminimų, verčia nepaliaujamai mąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Nenuostabu tad, kad jam nuolat kirba mintys ir apie religinį tikėjimą, kaip neatskiriamą žmonijos palydovą.

Bet štai kas įdomu. Knygą pristatančiuose ir ją analizuojančiuose literatūrologų straipsniuose pasaulėžiūros klausimai apeinami, apysakos „Stingstančio laiko kasyklos“ turinys nusakomas aptakiai,  kalbama apie jos žanro, stiliaus, kitus panašius dalykus. Net 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės LRT studijoje „Šortai“ autorių kalbinusi literatūrologė Jūratė Čerškutė  klausinėjo rašytoją tik apie jo kūrinio formą. Suprantu, kad tai įdomu literatūros mokslo specialistams. O ar tai aktualu ir įdomu eiliniam skaitytojui? Matyt, ne dėl to jie skaito Sigito Paruskio knygas, o kad jose randa atsakymus į jiems rūpimus, visuomenėje diskutuojamus klausimus. Sigitas Parulskis – ne tas rašytojas, kuris kviestų užgniaužti protą vardan mistikos, nematyti realybės vardan iliuzijos.

Apysakoje iš veikėjo sąmonės ir pasąmonės  plūstančiame visuomeninių ir asmeninių įvykių, atsitikimų, pergyvenimų sraute iškyla svarbios istorinės ir šiandienos, diktatūros ir laisvės problemos, būties ir buities sankirta, kūrybos esmės, „lytinės ir politinės“, anot Parulskio, asmenybės brandos klausimai, kūniškumo ir dvasingumo sąveika. Perleistos per rašytojo sarkazmo ir ironijos, o neretai ir autoironijos filtrą, jos pasiekia skaitytojo sąmonę, paakina savarankiškam požiūriui į rašytojo keliamas problemas, taip pat ir į religiją bei religinį tikėjimą.

Priminsiu, kad apysakos pagrindinis veikėjas Edvardas yra rašytojas, parašęs romaną apie nekaltą Marijos prasidėjimo ir Jėzaus gimimo mitą,  suprasdamas jį kaip pagoniškųjų tikėjimų, paremtų gamtos kultu, atšvaitą ir pirmųjų krikščionių, kaip ir kadaise graikų, pastangas spręsti kraujomaišos problemą.  Rašytojas neva už tikinčiųjų jausmų įžeidimą atskiriamas nuo bažnyčios, bet tai jo nejaudina, jis net nesužino apie tai.  Tai sekuliarizuotos visuomenės sekuliarizuoto  žmogaus požiūris ir elgesys, kuriam bažnyčios nurodymai nebeturi reikšmės.

Bet klausimas, kas gi tas religinis tikėjimas, kokia jo esmė Edvardui rūpi. Galiausiai atsakymą jis suformuluoja taip: „Mano krikščionybė, mano katalikybė, mano tikėjimas – nuo pat vaikystės tai tik noras tikėti ir nesibaigiančios grumtynės su abejonėmis. Taigi iš esmės aš tikėjau tik savo noru tikėti, bet ne Dievą, ne Jėzų Kristų, ne prisikėlimu iš mirusiųjų, ne nuodėmių atleidimu ir ne amžinuoju gyvenimu. Tik savo noru tikėti“ (Amžinybė manęs nejaudina,  p. 82–83). Tą pačią mintį, tik jau ne veikėjo lūpomis, S. Parulskis išsako šitaip: „Dieviškumas neegzistuoja be žmogaus, Dievo nėra niekur išorėje, jis tik viduje“ (Lietuvos rytas: kultūra, 2018 gegužės 19, p. 27). Nesukelia rašytojo ego Edvardui religinės ekstazės  ir didingi kulto pastatai. „Visi šie niūriai iškilmingi, brangūs ir kartu beverčiai akmenys visiškai nieko negali. Jie negali tau padėti, jie negali tavęs paguosti. Jie be žmogaus, be tavo paties energijos, be tavo skausmo ir vilties yra niekas. Žmonės plūsta į šias abejingai stūksančias akmenų ir stiklo krūvas tikėdamiesi kažką ten rasti. Bet nieko neranda. Geriausiu atveju tik vietą nusifotografuoti amžinybės šešėlyje“  (p. 86).

Kaip šių žodžių priešpriešą dažnai žiniasklaidoje išgirstame pagyras bažnyčių, kitų kulto pastatų, vadinamų „šventų vietų“ aurai. Čia tiktų iš ką tik cituotų pasakymų plaukianti išvada: jei tiki, tai ir jauti. Bet kartu primintina ir stipresnė  rašytojo ištara: „Galbūt viskas priklauso tik nuo to, kaip puikiai sugebi apsimesti? Apsimesti taip, kad net pats patiki, jog nebeapsimeti“ (p. 42). Šitaip pasakyta apie budistines meditacijas, bet tinka bet kuriam religiniams tikėjimui.

Jei G. Bleizgio pasaulėžiūros pagrindas – predestinacijos (dieviškosios lemties) idėja, tai S. Parulskio – žmogaus savarankiškumo, atsakomybės už savo paties likimą teigimas. „… nėra jokio vadovėlio, pagal kurį būtų galima gyventi ir pasitikrinti gyvenimą, iš esmės tik tavo paties gyvenimas ir yra tas kanoninis tekstas, vienintelė Evangelija, Senasis ir Naujasis Testamentas, pagal kurį tu gali tikrinti žmogaus gyvenimą apskritai, žmogaus patirtį, emocijas, žmogaus likimą ir meilę, ir viltį“ (p. 36). Rašytojas atmeta krikščioniškąją dualizmo idėją,  teigia „kūniškumo“ ir „dvasingumo“ vienovę. „Man kūniškumas nėra kokia nors gąsdinimo ar dirginimo priemonė, kūniškumas yra pradžia, pirminė forma, iš kurios žmogus nuolat veržiasi, ir iš šios kovos atsiranda visi menai, visi dvasingumai, tikėjimai ir neapykantos“ (p. 37).

„Paprasčiausia kvailyste“ rašytojas laiko apaštalo Pauliaus „Laiške galatams“ „kūno darbų“, esą visų nedorybių šaltinį, ir „dvasios vaisių“, visų dorybių įsikūnijimą,  supriešinimą. „Kaip galima atskirti kūną nuo dvasios? Kaip žmogus gali be kūno kuo nors džiaugtis, jausti malonumą, meilę?“ (p. 81). Krikščionių propagandistų svaičiojimai apie abstrakčią meilę savo artimajam – tik demagogija ir sofistika, sielos nemirtingumo  deklaravimas – tik poezija.„Kaip galima apie ją samprotauti, jeigu visi mūsų instrumentai yra tik jusliniai“? (p. 48).

 Žinoma, atsiras tokių krikščionybės adeptų, kuriems į tai nusispjauti, jiems visa ko šaltinis – Biblija, o to įrodymas – ta pati Biblija.  Žodžiu, anot aštraus rašytojo liežuvio, „pats kuri argumentus savo šlamštui pateisinti, pats tais argumentais tiki ir džiaugiesi“. Kiti aponentai apeliuos į intuiciją, pasąmonę ar dar kai ką. Bet juk ir tai be savo kūniško substrato neegzistuoja.

Šiandien, kai visur kaišiojama mistika, kai siūloma pasikliauti egzorcistais, o ne sveiku protu, džiugu, kad Sigito Parulskio knygos tarp skaitomiausių. Vadinasi, žmonėms reikia realaus, kritinio požiūrio į gyvenimą ir save pačius.