Šįmet  sukanka 135 metai  nuo Kosto Stikliaus gimimo. Šis prisiminimo ir paminėjimo vertas žmogus gimė 1880 m. gruodžio 25 d. Vilkaviškio apskr. Liepalotų  kaime. Mirė 1962 m. vasario 24 d. Krekenavoje (Panevėžio r.).  Kostas Stiklius –  lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvis, knygnešys,  visuomenininkas, literatas, švietėjas, tautosakos rinkėjas, publicistas,  aktyviai reiškęsis  įvairiose visuomeninio  ir kultūrinio gyvenimo srityse visą XX a. pirmąją pusę.

stiklius19080001stiklius19340001Stikliaus kapas0001 (2)

Kostas Stiklius 1908 ir 1934 metais bei jo antkapinis paminklas Krekenavos sen. kapinėse. Nuotraukos iš Kosto Stikliaus sūnėno Mindaugo Gaigalo archyvo.

Nebaigęs didesnių oficialių mokslų, viskuo domėjosi, nesibaidė jokio kultūrinio, ypač spaudos darbo. Kur jį gyvenimas benublokšdavo, jis jautria ir kritiška savo socialine uosle tuoj pajusdavo spręstinas problemas ir griebdavosi darbo. Antai S. Abromavičiaus ir G. Meilutienės knygoje „Mėlynieji vaikystės šilai“ (Kaunas, 2004),  skirtoje poetui Jonui Aisčiui, rašoma ir apie K. Stiklių. 1918 m. jis dirbo mokytoju Rumšiškėse  ir  tapo lietuviškos mokyklos pradininku šiose apylinkėse. Suirutė, nepritekliai, sunkios darbo sąlygos negalėjo užgniaužti jo domėjimosi gyvenimu. Apie mokyklų reikalus, kultūros renginius jis  rašė į Kaune ėjusį laikraštį „Dabartis“, pasirašydamas slapyvardžiu  Rumšiškės mokytojas  bei jo variantais ir trumpiniais ( p. 44-45). Ir taip visą gyvenimą. Paskaitykime kad ir  šiuos straipsnius internete: Vida Girininkienė. Iš Suvalkijos lygumų į „Vilniaus Lietuvos sostapilį“ /  http://literaturairmenas.lt/2014-06-20-nr-3479/1845-publicistika/2904-vida-girininkiene-is-suvalkijos-lygumu-i-vilniaus-lietuvos-sostapili ; Petras Juknevičius. Knygnešys, rašytojas, kultūros darbuotojas. Kosto Stikliaus 105 gimimo metinėms / http://www.sena.panrs.lt/leidiniai/petras/1985/knygnesys_rasytojas.pdf  .

Pradėjęs bendradarbiauti lietuviškoje spaudoje 1899 m, be daugybės straipsnių straipsnelių laikraščiuose ir žurnaluose, kurių dalį ir pats redagavo, jis yra  išleidęs keliasdešimt savo paties parašytų, sudarytų ar verstų knygelių (vieni suskaičiuoja 40, kiti – 50).  Tai eilėraščiai, eiliuoti feljetonai, dainos ir dainuškos, publicistiniai ir grožiniai prozos  kūriniai. Savo straipsnius ir knygeles jis pasirašydavo įvairiausiais slapyvardžiais. Lietuviškų slapyvardžių bazėje, kaupiamoje nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, yra užregistruota daugiau negu 290 Kosto Stikliaus slapyvardžių. Garsiausi iš jų  – Stiklelis, Stiklelis K. (kn. Gegutė 1908Geležinkelis 1908; Graži dovanėlė Lietuvos artojams 1909Juokų maišelis 1906; Laisva valandėlė 1906Lietuva, tėvyne mūsų 1907; Pavasario dienelė 1906Pikta boba – baisesnė už velnią 1908Šešupė 1907; Tabakas 1909); Liepukas, Liepuks (kn. Davatkų gadžinkos 1903–1913, 1930; Graudūs verksmai 1909Kantičkos apie peklos kančias 1906; Keplos kančios 1909; Kirpikai 1908); Pamazgynietis (kn. Girtuoklių gadžinkos 1903, 1907Solomonas  1904, 1920).

Jau vien šie knygelių pavadinimai rodo, apie ką rašė Kostas Stiklius. Jam rūpėjo Lietuvos laisvė ir gerovė, jos žmonių švietimas, moralė. Jis piestu stojo prieš tuos, kas vienaip ar kitaip, jo įsitikinimu, stabdė lietuvių visuomenės pažangą, vadavimąsi iš carizmo priespaudos,  kas trukdė žmonių sąmonėjimui. Be kitų, jis savo plunksnos smaigalį buvo nukreipęs ir  į lietuviškųjų klerikalų pastangas įsiviešpatauti, pažabojant pažangiąsias visuomenės jėgas. Be gailesčio jis pliekė bet kurį davatkizmą, žmonių sąmonės teršimą prietarais ir kita „velniava“.  Kosto Stikliaus antiklerikalizmas  sekė ne tik iš jo demokratinių socialinių politinių nuostatų, bet ir iš jo laisvamaniškos pasaulėžiūros, kuri jaučiama visuose jo kūriniuose.  Skaitytojų dėmesiui šioje svetainėje pateikiu  Kosto Stikliaus satyrą „Kur kepla ir kas joje yra“ iš 1909 m. Čikagoje išleistos knygelės Keplos kančios (žr. http://ateizmasirateistai.lt/kostas-stiklius-kur-kepla-ir-kas-joje-yra/)

Visuomenės gyvenime ir spaudoje K. Stiklius aktyviausiai reiškėsi pirmuoju XX amžiaus dešimtmečiu – kovos prie carizmą, lietuviškos spaudos atgavimo, lietuvių tautos nacionalinės tapatybės formavimosi laikotarpiu. Bet jo socialinis aktyvumas, antiklerikalinis ir laisvamaniškas nusiteikimas neišblėso ir Nepriklausomos Lietuvos metais. Pateiksiu keletą K.Stikliaus  korespondencijų „Lietuvos žinioms“, rašytų  1925 m. iš Marijampolės, kur jis tuo metu gyveno. Beje, korespondencijos  mūsų dėmesį patraukia  ne tik turiniu, bet ir kalbos gyvumu.

Lietuvos žinios, 1925 m. liepos mėn. 7 d.

Marijampolė. Pabaigoj birželio mėnesio (per petrines) Marijampolė klerikalų buvo rengiama kaip slankiui nugulti, parodant savo skaitlingumą ir galybę. Mat „pavasarininkų“ kongresas įvyko. Pernai jie buvo susimetę Šiauliuose, tai šiauliečiams ankšta ir trošku  buvę. Nors buvo rengiama bent pusė milijono paklusnių avelių į  Marijampolę sutraukti,.bet sutraukė ne daugiau  pusės  tūkstančio, daugiausia moterėlių. Dvi dienas pavasarininkai „šumavojo“: ėjo, jojo ir važiavo Marijampolės gatvėmis, nešė iškėlę savo „atributus“, suokė „kas subatos vakarėlį oi, oi, oi“, sakė pamokslus, perkūnavo  pirmeivius, visus ne pavasarininkus, džiovininkais apkrikštijo. Rodė (gyvais paveikslais) Petro Rimšos mokyklą, Zikaro laisvę, Kęstutį su ragais (kurį Marijampolės liaudis, turbūt nežinodama, velniu praminė). Marijampolės ‘pakraščių piliečiai skundėsi, kad jų kiemų visi užkampiai priteršti ir daug rugių išvoliota. Kas taip padarė – nežinia.   

                                                                                            Puskepalis                    

Lietuvos žinios, 1925 m. liepos mėn. 11 d.

Marijampolė. Dievotos moterys bei davatkos sau plaukus nuo galvos pešasi. Iš senų senovės Lietuvoje dievoti žmonelės savo sutaupytus ar dalių gautus pinigėlius pasidėdavo pas kunigus. Mat pinigai pas kunigą padėti, tai taip kaip pas patį Dievą  padėti – jokiu būdu negali prapulti. Nors kunigas tų pinigų ir neatiduotų (tankiausiai neatiduoda), tai po smert  rasi – mišias atlaikys, pasimels, ir dūšiai būsią lengviau. – Taip Marijampolėj pas kunigą Vladą Draugelį sudėjo apie 12.000 litų. Viskas buvo gerai, kol jis gyveno Marijampolėj, kasdien jį bažnyčioj matydavo, tai taip kaip savo pinigus matydavo, eidavo prie jo spaviednės – ir apie pinigus pasikalbėdavo. Bet ėmė kun. Vl. Draugelis ir išvažiavo į Ameriką. Ta žinia davatkoms kaip perkūnas trenkė. Tik ne dėl jo išvažiavimo.  Jos nė „grieko“ nebijodamos keikia: „Tegul, girdi, jis ten, Amerikoj sau sprandą nusilaužia. Bet kam mūsų pinigus išsivežė?“ Jos, mat, mano, kad „kunigėlio“ nėr, tai nė pinigų nėr. Matyt, dvasiška asaba nepasitiki. O ką, anot davatkų, išvažiuodamas „šventas jopas“ pakeitė į „bedieviškas kelines“, tai toj bedievių šaly, Amerikoj, galįs „apsiženyt“– ir papūsk tu jam ir pinigėliams…

                                                                                                                                                                    Viršyla                     

Lietuvos žinios, 1925 m. liepos mėn. 18 d.

Marijampolė. Jau ir Dievas kunigų neklauso. Šiemet lytinga vasara. Ir jei ilgai taip bus, tai iš derlingų metų ne kas naudos bus. Marijampoliečiai davė sudėję „ant mišių“, kad nelytų. Liepos penktą dieną (sekmadienį) kunigas iš sakyklos „pavelijo“ iš bažnyčios sugrįžusiems vežti šieną, nes ta diena graži buvo. Bet nespėjo žmonės parvažiuoti namo, ir pradėjo lytus pliaupti. Žmonės tai matydami ir rankas nuleido: girdi, Dievas turbūt ir ant kunigų supyko už jų blogus darbus valdžioje, kad diena buvo graži šienui vežti, o kai tik pavelijo, ėmė pliaupti… 

Ašir                         

Būtina prisiminti ir 1925–1928 m. K. Stikliaus redaguotą savaitraštį „Šešupės bangos“, kurį leido Knygų leidybos ir prekybos bendrovė „Dirva“ Marijampolėje. Savaitraštyje, kaip ir kituose to meto laikraščiuose, buvo rašoma  šalies ir miesto socialinio, kultūrinio gyvenimo klausimais, informuojama apie tarptautinę padėtį, primenami Lietuvai nusipelnę žmonės, spausdinami gožinės literatūros kūrinėliai. Mūsų straipsnelio kontekste būtina pažymėti, kad „Šešupės bangos“ – tai  vienas  (jei ne vienintelis) solidžiausių pasaulietinės, laisvamaniškos krypties periodinių leidinių to meto Lietuvoje. Nesakau – ateistinis. Jis toks negalėjo būti dėl socialinių politinių aplinkybių ir laikraščio paskirties. Bet štai laisvamaniškas jis buvo. Jame  nerasime keliaklupsčiavimo prieš bažnyčią ir religiją, pastarųjų panegirikos. Pavyzdžiui, pristatydamas laikraštyje Lietuvai nusipelniusius žmones, tarp kurių buvo ir kunigų, K. Stiklius rašydavo ne apie jų religinę, o  apie pasaulietinę veiklą – kovą už lietuvybę, lietuvių kalbos ir spaudos puoselėjimą bei platinimą. Laikraštyje rasime straipsnius, išdėstančius Darvino teoriją apie gyvosios gamtos natūraliąją evoliuciją, informaciją  apie J. Šliūpo ir kitų laisvamanių  paskaitas bei susitikimus su marijampoliečiais. Net privalomas paminėti religines šventes savaitraštis pateikia pasaulietiškai.  Pavyzdžiui, 1925 m. Kalėdos sutinkamos ne pamaldžiu pasakojimu apie  kūdikėlį Jėzų, o pasvarstymais apie žmonių pagarbą vienų kitiems: „pagerdami kitus – pagerbsime ir save“.  Čia spausdinamas ir marijampoliečio poeto Tomo Žičkaus eilėraštis „Kalėdų eglaitės“, raginantis tausoti mišką, nekirsti eglučių šventėms papuošti: „ Jūs užsispyrę,  /sergėkit girią, /  į kovą stokit – / mišką saugokit! “

bangos0001

Dėl  demokratinio, atvirai laisvamaniško turinio laikraštis cenzūros 1928 m. buvo uždarytas. K. Stiklius turėjo verstis atsitiktiniais darbais.