Reza Aslanas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Prieš dvejus metus rašydamas  Rezos Aslano knygos  „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“ (vertė Marius Burokas, išleido leidykla „kitos knygos“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/rezos-aslano-knygos-maistininkas-jezaus-nazariecio-gyvenimas-ir-laikai-recenzija/) recenziją, ją baigiau klausimu: Būtų įdomu paskaityti Rezos Aslano darbus apie pranašą ir islamo įkūrėją Mahometą. Ar jis [Aslanas], rašydamas apie jį, vadovaujasi tuo pačiu metodu, kaip ir rašydamas apie Jėzų Nazarietį?“

Šiais metais leidykla „kitos knygos“  kaip tik išleido tą kitą Rezos Aslano knygą. Ji vadinasi „Jokio kito dievo, tik Dievas. Islamo ištakos, evoliucija ir ateitis“ (vertėjas Zigmantas Ardickas).  Be abejo, šios knygos skiriasi ir tyrimo objektu, ir turiniu. Jei pirmoji knyga iš esmės skirta tik vienos asmenybės (Jėzaus) gyvenimo ir veiklos tyrimui ir aprašymui bei apima tik kelis dešimtmečius, tai antroji – ištisus amžius, per kuriuos ne tik iškilo islamo įkūrėjas Mahometas (vertime, sekant E. Račiumi, rašoma Muchamadas) bei šventoji  islamo knyga „Koranas“ (vertime – „Kuranas“), bet ir susiformavo islamas kaip religija su savo dogmomis ir apeigomis, ritualais, tradicijomis. Per tuos amžius išsiskyrė įvairios islamo atmainos, kito jo vaidmuo ir vieta socialiniame politiniame islamizuotų šalių gyvenime.

Reza Aslanas yra tikintis į Dievą, kaip aukščiausiąją būtybę, žmogus. Autoriaus teiginys, jog „yra  tik vienas Dievas“,  būdingas abiems minėtoms knygoms, kaip ir abiems religijoms – krikščionybei ir islamui. Aslanas, kaip islamo išpažinėjas, pripažįsta ir Jėzų iš Nazareto kaip pranašą, bet nepripažįsta Jėzaus Kristaus kaip dievo. Knygos „Maištininkas. Jėzaus Nazariečio gyvenimas ir laikai“ tikslas – sugriauti Jėzaus dieviškumo mitą. Ir šiam reikalui autorius pasitelkia istoriškumo principą, t. y. atskleidžia tas socialines, politines, religines, psichologines priežastis ir sąlygas, kurios padėjo susiformuoti Jėzaus Kristaus, kaip dievo sūnaus, vaizdiniui. Būtent šis metodas knygą daro įdomią, skaitomą ne tik tikinčiųjų, bet ir netikinčiųjų.

Istoriškumo metodo Reza Aslanas neatsisako ir rašydamas apie islamą. Šis metodas autoriui leidžia tvirtinti,  kad „islamas nėra niekuo išskirtinis ar kuo nors nepaprastas, kad tos pačios istorinės, kultūrinės ir geografinės aplinkybės, paveikusios kiekvienos religijos raidą kiekvienoje pasaulio dalyje, panašiai paveikė ir islamo raidą, paversdamos jį vienu eklektiškiausių, įvairiapusiškiausių tikėjimų religijos istorijoje“ (p. 15). Ir ši Aslano  knyga gali būti įdomi įvairios pasaulėžiūros skaitytojams, tarp jų ir ateistams. Todėl apie ją ir rašau.

Pirmiausia atkreipsiu dėmesį į religijos sampratą, kuria Aslanas vadovaujasi tirdamas islamą. „Religija nėra tikyba. Religija – tikėjimo istorija. Tai institucinė simbolių ir metaforų (t.y. ritualų ir mitų) sistema, teikianti bendrą kalbą, kuria tikėjimo bendruomenė tarpusavyje gali dalytis savo mistišku susitikimu su Dieviškuoju Artumu“,–  rašo Aslanas (p. 23), o kitoj vietoj patikslina : „Šiaip ar taip, religija pagal apibrėžimą yra interpretacija“ (p. 25). O interpretacija jau yra istorijos padarinys, tam tikrų istorinių aplinkybių, siekių ir interesų atspindys. Pavyzdžiui, Alachas (vertime – „Alahas) senovėje iš pradžių buvo lietaus ir dangaus dievybė. Žodis Alah kilo iš žodžio il ilah, reiškiančio tiesiog dievą (p. 38).  Islame Alachas  – jau visa ko  pagrindas ir kūrėjas. Išsami Mahometo biografija buvo parašyta praėjus keliems šimtmečiams po jo gyvenimo ir veiklos dienų,  ir, kaip rašo Aslanas, ji atspindi jos rašytojų laikmečio aktualijas. „Jiems rūpėjo pabrėžti Muchamado dieviškos misijos visuotinį pripažinimą ir tiesioginę sėkmę. Muchamado biografai gyveno tada, kai musulmonų bendruomenė jau buvo tapusi didžiule galinga imperija. Todėl jų pasakojimai-dažniau atspindi politines ir religines IX a. Damasko ar XI a. Bagdado ideologijas nei VII a. Mediną“ (p. 83).

„ Religijai rūpi ne tikroji istorija, bet šventoji istorija […], – rašo Aslanas.  –  […]  kaip tik tais momentais, kai susiduria tikroji ir šventoji istorija, gimsta religija“ (p. 23–24). Kitaip sakant,  religija aktualizuojasi, kartu ir evoliucionuoja, keičiasi tada, kai realaus gyvenimo sukelti pokyčiai pradedami aiškinti nuo senų senovės ataidinčiais mitais. „Nesvarbu, ar šios istorijos, atpasakojančios Muchamado, Jėzaus ar Dovydo vaikystę, yra „tikros“, svarbu, ką jos sako apie mūsų pranašus, apie mūsų mesijus, mūsų karalius: jų šventas ir amžinas pašaukimas yra nustatytas Dievo sukūrimo akimirką“ (p. 53). Taip užsitušuoja tikrosios tiek naujų socialinių pokyčių, tiek ir naujų religijų atsiradimo priežastys. „Nėra kito dievo, kaip tik Dievas“ Muchamadui buvo daugiau nei tikėjimo išpažinimas. Šis teiginys buvo sąmoningas, tyčinis Kaabos ir šventosios kuraišitų teisės ją tvarkyti užpuolimas. Religinis ir ekonominis gyvenimas Mekoje buvo neatskiriamai susiję, tad bet koks vieno užpuolimas reiškė ir kito užpuolimą“ (p. 75). „Muchamadas, pats būdamas verslininkas ir pirklys, suprato, kad vienintelis būdas sukelti radikalią socialinę-ekonominę reformą Mekoje – apversti religinę-ekonominę sistemą, ant kurios buvo pastatytas miestas. O tai padaryti galima tik puolant kuraišitų turto ir prestižo šaltinį – Kaabą“ (ten pat).

Priminsiu, kad Kaaba –pagrindinė islamo šventovė, kuri pagal legendą buvo pastatyta paties Adomo, Alachui liepus. Ir iki islamo ji buvo pagrindinė Mekos gyventojų šventykla, aplink kurią buvo pristatyta vietos genčių dievybių statulų. Įtakingiausia iš jų buvo kuraišitų bendruomenė. Sunaikinti statulas ir teigti esant tik vieną dievą, reiškė sunaikinti kuraišitų viešpatavimą. Štai dėl ko Mahometo propaguojamam monoteizmui buvo taip aršiai priešinamasi. Idėjinis islamiškojo monoteizmo pagrindas – judaizmas ir krikščionybė,  religijos, su kurtomis arabai jau buvo gerai susipažinę.

„Žemiškomis“, o ne „alachiškomis“ priežastimis Aslanas aiškina ne tik islamo atsiradimą, bet ir jo šakojimąsi į sunizmą bei šyizmą ar į smulkesnes atšakas, atskirų institucijų, pavyzdžiui, šariato teisyno, formavimąsi. Štai apie pastarąjį rašoma: „Bėda ta, kad praktiškai neįmanoma sutaikinti tradicionalistų požiūrio į šaryją – šventą ir dieviškai apreikštą įstatymų rinkinį, nereikalaujantį jokių žmogaus interpretacijų ar istorinio konteksto, su šiuolaikinės konstitucinės valstybės reikalavimais, jau nekalbant apie minimaliausius demokratijos ir žmogaus teisių standartus. Nederėtų pagrindine tradicionalistų pozicijos klaida laikyti visiškai klaidingo supratimo, jog šaryja yra fiksuotas ir neistorinis teisinis kodeksas. […] .Negali būti jokios abejonės: šaryja buvo išplėtota aiškiame istoriniame kontekste, vystėsi reaguodama į konkrečias istorines aplinkybes ir buvo veikiama tų pačių socialinių, politinių bei ekonominių veiksnių, turėjusių įtakos visiems teisiniams kodeksams visose kultūrose ir kiekvienoje pasaulio dalyje. […]. Pagrindinė tradicionalistų klaida – nepakenčiamai eretiškas įsitikinimas, jog nuolat kintanti ir akivaizdžiai žmogaus sukurta teisinė tradicija, paremta smarkiai konfliktuojančiomis pusės tuzino konkuruojančių teisės mokyklų interpretacijomis, kurių kiekviena remiasi drastiškai skirtingais tekstiniais ir istoriniais šaltiniais, turėtų būti laikoma šventa ir dieviška.[….]. Šaryjoje nėra visiškai nieko dieviško ir jos neįmanoma laikyti fiksuota ir neklystančia. Argumentas, jog šaryja savo dievišką prigimtį ima iš pirmojo ir svarbiausio šaltinio – Kurano, – sužlunga pripažinus Kuraną, priešingai nei Tora, nesant Įstatymo knyga“ (p. 197).

Taigi matome, jog Reza Aslanas, norėdamas „paneigti pasaulyje vis labiau plintančią nuomonę, neva islamas –„reakcinga“, „žalinga“ religija“ (p. 15), ne tik imasi islamą pagimdžiusių ir evoliucionuoti privertusių socialinių politinių, ekonominių, ideologinių priežasčių analizės, bet ir atskleidžia islamiškose institucijose slypinčias priežastis, padedančias šiai nuomonei plisti.

 Musulmonų „susvetimėjimo“, nutolimo, o neretai ir priešiškumo Vakarų civilizacijai ir kultūrai Reza Aslanas ieško ne islamo religijoje kaip tokioje, o toje socialinėje politinėje situacijoje, kurioje atsidūrusios islamiškosios šalys savo religiją susiejo su pasipriešinimu, savigyna.  Istoriškai visų pirma tai liečia kolonizaciją. „Kolonizuoti kraštai buvo skubinami modernizuotis, norint išlaikyti veiksmingą Europos pramonę. Europos pasaulietiškumo, pliuralizmo, individo laisvių, žmogaus teisių idealai ir gerokai mažiau demokratija – nuostabus Apšvietos paveldas, kuriam susiformuoti Europoje  reikėjo šimtmečių, – kolonizuotiems kraštams buvo primetami nė kiek nebandant išversti jų į kalbą, kurią vietiniai gyventojai arba pripažintų, arba suprastų. Vakarų technologija buvo dalijamasi tik tiek, kiek ji didino produkciją. Užuot vysčius senuosius miestus, statyti nauji. Pigios importuojamos prekės sugriovė daugumą vietinių pramonių, ir vietinės rinkos neturėjo didelio pasirinkimo, kaip tik susitelkti beveik išimtinai į ekonominius galingų kolonijinių valstybių poreikius“ (p. 252).

Ir čia Reza Aslanas  taip pat nėra vienpusiškas. Islamiškosios kultūros izoliaciją, nutolimą. atsilikimą nuo europietiškosios kultūros, rašo jis, smarkiai įtakojo ir vidinė islamo, kaip religinės institucijos, struktūra. Aslanas ypač išskiria ulamą (ulemą) – įtakingą islamo religijos mokovų sluoksnį. „Prisiskirdami islamo sargų vaidmenį, ulemai itin užgniaužė nepriklausomą mintį ir mokslinę pažangą: kai Europa pabudo Apšvietai, musulmoniškas pasaulis vis dar kepurnėjosi viduramžiuose. Uždrausdami racionalų dialogą apie teisės ribas ir šventraščio prasmę, ulemai [….] tapo tikrais islamo priešais“ (p. 260).

Rašydamas apie šiuolaikinę padėtį islamiškuose kraštuose, Aslanas taip pat pabrėžia išorines ir vidines priežastis,  pagimdžiusias džihadizmą – reakcingą ideologiją ir karingą transnacionalinį  judėjimą, panaudojantį islamo religiją saviems tikslams. Į tarptautinę areną prasiveržę 1990 m., „priešingai nei islamistai, kurie įsipareigoja konstruoti islamišką valstybę arba dalyvaudami politinėje veikloje, arba sukeldami radikalią revoliuciją, džihadistai mato ateitį, kur nebus jokių valstybių – nei islamiškų, nei kitokių. Jie nori sukurti pasaulį, kuriame visos sienos ir ribos, suskaidžiusios umą [musulmonų bendruomenę – J.M.]  į atskiras ir skirtingas nacijas-valstybes, bus visam laikui ištrintos. Jų svajonė – sugriauti kultūros, etniškumo ir nacionalumo sienas, dalijančias pasaulio musulmonus, ir vėl suvienyti umą į vieną globalią bendruomenę, […] Džihadistai visus musulmonus skirsto į „Dangaus žmones“ (jie patys) ir „Pragaro žmones“ (visi kiti). Jei šventraščio ir šaryjos laikymosi interpretacija neatitinka džihadistų modelio, tie žmonės yra priskiriami antrajai grupei, t. y. atskalūnarns ir bedieviams, kuriuos būtina išvaryti iš šventosios Dievo bendruomenės“ (p. 277).

Kovotojai su džihadizmu, visų pirma JAV, siekia  ne tik „išrauti ir sunaikinti džihadistų ląsteles, bet ir paversti Vidurio Rytus šiuolaikiškesniu, nuosaikesniu ir demokratiškesniu regionu. [Dėl pirmo tikslo] Jungtinėms Valstijoms ir jos sąjungininkams iš dalies sekėsi.[…]./ Siekiant antrojo tikslo – Vidurio Rytų demokratizacijos – Jungtinių Valstijų ir jos sąjungininkų reputacija pragaištinga. Iš tiesų negrabus ir veidmainiškas būdas regione skatinti demokratiją, jau neminint religinio skaldymo ir „civilizacijų susidūrirno“ retorikos, lydinčios Amerikos demokratizacijos misiją, dar labiau pakurstė tarp viso pasaulio musulmonų plačiai paplitusį įsitikinimą, jog Jungtinės Valstijos tapo nauja kolonijine valstybe Vidurio Rytuose, ir tikroji jų  misija ne demokratizuoti ir ne civilizuoti, bet veikiau sukrikščioninti islamo pasaulį“ (p. 278).

Ir vis dėlto, pažymi Aslanas, nėra kito kelio: „tik vykdant tikrą demokratinę reformą, galima pakirsti džihadizmo patrauklumą ir sustabdyti musulmonų karingumo potvynį“ (p. 279). Pragaištinga galvoti,, kad „islamas natūraliai priešiškas demokratijai ir musulmonų tautos nepajėgia suderinti demokratinių ir islamo vertybių“ (p. 286). 

 Žinoma, nėra ko norėti, kad  Reza Aslanas, žmogus, deklaruojantis ištikimybę Alachui,  kritiškai vertintų islamo tikėjimo pagrindus bei  jo šventąjį raštą – Koraną, parodytų islamu, kaip ir bet kuria kita religija grindžiamos pasaulėžiūros neigiamą įtaką visuomenės pažangai ir žmogaus dvasiniam tobulėjimui, tautų ir žmonių solidarumui globaliniame pasaulyje. Bet vis dėlto Aslanas pripažįsta, jog islamo dogmoje „Jokio kito dievo, tik Dievas“, kaip ir analogiškoje krikščionybės dogmoje, slypi nepakantumo daigas kitaip mąstantiems. „Jei yra tik vienas Dievas, tada gali būti tik viena tiesa – tai lengvai gali paskatinti kruvinus absoliutizmo konfliktus {…], grindžiamus įsitikinimu, jog pas Dievą yra tik vienas kelias, o visi kiti keliai veda į nuodėmę ir prakeikimą“ (p. 22– 23).

Rezos Aslano knygoje ateistas suras ir blaivaus teologinių ginčų vertinimo. Štai jis rašo, kad islamo teologams, kaip, beje, ir kitų religijų apologetams, vis sunkiau surasti  tikinčiuosius tenkinančius  atsakymus į nuolat jų keliamus klausimus: ., Jei Dievas absoliučiai visagalis, ar Jis atsakingas ir už blogį? Ar žmonija turi laisvą valią pasirinkti tarp gėrio ir blogio, ar visi iš anksto esame nulemti arba išganymui, arba pasmerkimui? Ir kaip reikia interpretuoti Dievo atributus – Dievo Žinojimą, Dievo Galią ir ypač Dievo Kalbą, užfiksuotus Kurane? Ar Dievo žodis koegzistuoja su Dievu, ar jis sukurtas kaip gamta ir kosmosas? Ar atsakymas vienu ar kitu būdu nebūtinai kompromituoja Dievo Vienybę? (p. 179).

Racionalaus ir istorinio požiūrio Aslanas laikosi ir rašydamas apie Mahometo pranašystes ir Korane papasakotus stebuklus, Jis rašo:Terpė, per kurią žmonija patiria „stebuklingumą“, atsižvelgiant į laiką ir vietą, gali dramatiškai keistis. Pvz., Mozės amžiuje stebuklas pirmiausia būdavo patiriamas per magiją. Mozei teko įrodyti savo pranašiškas galias lazdą paverčiant gyvate ar dar teatrališkiau – perskiriant Raudonąją jūrą. Jėzaus laikais stebuklo patirtis didžiąja dalimi persikėlė į medicinos sritį, apėmusią ir egzorcizmą. Mokiniai galbūt tikėjo Jėzų esant žadėtuoju Mesiju, bet mažai abejonių, jog likusieji Judėjoje matė jį tik kaip dar vieną klajojantį gyduolį; beveik visur, kur Jėzus ėjo, iš jo buvo nuolat reikalaujama pademonstruoti savo pranašišką tapatybę ne magiškais žygdarbiais, o gydant ligonius bei luošius. / Muchamado laikais terpė, per kurią pirmiausia būdavo patiriamas stebuklas, buvo ne magija ir ne medicina, bet kalba. Tokioms visuomenėms kaip Muchamado, kur vyravo sakytinė išraiška, žodžiai atrodė turintys galios“ (p. 183–184) . Pridursiu tik, kad „pranašystės“, „stebuklai“  sukasi ratu. Pavyzdžiui, šiuolaikiniame pasaulyje tarp „žiniuonių“, „magų“, „stebukladarių“ vėl vyrauja kūno, o ypač dvasios „gyduoliai“, nors tai ir atrodo paradoksalu šiuolaikinio medicinos mokslo pasiekimų fone.

Taigi skaitant Rezos Aslaną knygą „Jokio kito dievo, tik Dievas“, ateisto žvilgsnis dažnai užkliūna už teiginių, kurie dera su jo pažiūromis. O labiausiai ateistui turėtų imponuoti Rezos Aslano knygos pagrindinė mintis – islamo atsiradimas, raida ir vaidmuo buvo nulemti ne stebuklų, ne pranašysčių, o nuolat besikeičiančių socialinių ekonominių, politinių priežasčių,