Vakarų Europoje neretas atvejis, kai uždarinėjamos, o kartais net griaunamos ištuštėjusios bažnyčios. Jos jau ir Lietuvoje tapo, anot kun. R. Gurkšnio, „tik bobučių susirinkimo vieta“ (žr. Veidas. 2013-08-19). Nors religingais save laiko daugiau negu pusė gyventojų, tačiau dauguma jų – „nepraktikuojantys“, ypač vyrai. Juos šiais laikais jau sunku paklupdyti.

Kodėl moterys buvo ir yra daug religingesnės už vyrus? Todėl, kad religija yra daugiau pasaulėjauta, negu pasaulėžiūra. Jos dievą „suranda“ širdimi. Šis „organas“ nepasižymi išmintimi. Pačiame Šventajame Rašte sakoma: „Kas sergi teisybę, sulaikys savo jausmus“ (Sir 21, 12). Pats Jėzus Nazarietis, nors kartais propagavo visuotiną meilę, „širdį“ laikė visokeriopo blogio šaltiniu (žr. Mt 15, 19).

 Vadovaujantis galva, pirmiausia gali kilti klausimas, kodėl krikščioniškasis dievas (ar dievai?) – tiek dangiškasis „Tėvas“, tiek žemiškasis „Sūnus“ – yra vyrai? Kam jiems reikia tos lytinės atributikos? Kaip dievas galėjo įsigyti sūnų, neturėdamas žmonos? Kam jam ta redukcija į žmogų, kūrėjo – į kūrinį? O iki tol dar žemiau – pabuvoti embrionu moters gimdoje? Arba atsidurti visiškai „už krašto“ – kentėti pakabintam ant medžio? Ar kryžius – tinkama dievui vieta? Ar jo tėvas – vampyras? Kodėl to tėvo „kūryboje“ tiek daug ašarų, kraujo ir mirties?

       Ne tik nėra atsakymų į šiuos klausimus. Mūsų demokratinėje valstybėje negalima net viešai kelti tokių „bedieviškų“ klausimų. Mat Lietuvoje, pagal Konstituciją „neturinčioje valstybinės religijos“, viduramžių pavyzdžiu yra sudaryta „sosto ir altoriaus sąjunga“ – net trys vyriausybės sutartys su Vatikanu. Mūsų žemiškieji „viešpačiai“ katalikybę, ypač bažnyčią, politizuoja, painioja su valstybiniu patriotizmu. Lietuva net vadinama „Marijos žeme“. Tarytum krikščionybė turėtų nacionalinį pobūdį. Pasaulėžiūros sferoje žaidžiama į vienus vartus. Kaip ir sovietmečiu. Tik dabar jau iš kitos pusės  – iš mistinės į realistinę… Tačiau ar pasaulio ir žmogaus kilmės bei esmės klausimų sprendimas priklauso politikams? „Yra jėgos, proto nereikia“?

Bet  neužsiimkime politika, nes ji – ne tiesos, o interesų sfera, dažnai tampanti intrigų, rietenų ir korupcijos arena. Žemiškoji valdžia – tai ne dangiškoji sielovada. Tik nemokšos nesuvokia, kad ir ateizmas – taip pat ne politika ir ne sovietmečio išradimas ar palikimas. Jis, kaip dėsningas atoveiksmis teizmui, vaizdžiai tariant, atsirado kartu su Ievos nepaklusimu viešpaties diktatui. Ateizmas gali išnykti tik kartu su teizmu. Tačiau vargu ar taip kada nors įvyks, nes trokštančių gyventi po mirties turbūt niekada netrūks. Todėl panagrinėkime grynai moterišką problemą, kuri turi tiesioginį ryšį ir su visų mūsų „išganymu“ (o gal su „pražūtimi“?). Kad išvengtume tendencingumo, tiksliai remsimės Šventuoju Raštu. (Jo citatos paryškintos stambesniu ir tamsesniu šriftu). Ir taip pirmyn – į atgal...

                                               ________________

„Ponas Dievas padarė žmogų iš žemės grumsto ir įkvėpė jam gyvą dvasią į jo nosį. Ir šitaip žmogus gyvą dūšią įgijo“ (Pr 2, 7. Biblija. 1931. Berlynas). Cituoju originalą, nes dabartiniai Šventojo Rašto leidėjai jo tekstą iškraipo. Kvėpavimas (dvėsavimas, dvasia) –  toks  buvo pirmasis žmogaus sielos įvaizdis, nes buvo neaišku, kokia jėga kilnoja žmogaus krūtinę. „Dievo žodžio“ kūrėjai dar nežinojo, kokią funkciją atlieka pulsuojantys plaučiai. Antrasis sielos įvaizdis – „kraujas“ (žr. Įst 12, 23), trečiasis –  „sąmonė“ (mąstymas, jausmai ir valia). Dabar jau kuriamas ketvirtas – grynai „dvasinis“, mistinis, paslaptingas. Mat pramano neįmanoma paaiškinti.

„Viešpats Dievas tarė taip pat: Negera žmogui būti vienam. Padarykime jam padėjėją į jį panašią “ (Pr 2, 18). Gerai, kad ta „padėjėja“ vis tik panaši į žmogų. Tačiau teologai kelis šimtmečius ginčijosi, ar moteris turi sielą. Juk neparašyta, kad dievas „dvasią“ įkvėpė ir Ievai.

Visas Šventasis Raštas persunktas vyriškumu. Jį parašė vien vyrai. Jėzus savo apaštalais pasirinko tik vyrus. Visi angelai, ne tik paminėti Biblijoje Gabrielius ir Mykolas, yra vyrai. Angeliukai – ir tie berniukai. (Net ir šėtono gvardija – demonai, velniai – vien vyrai.) Šventi vyrai – „tai tie, kurie nesusitepę su moterimis“ (Apr 14, 4). Šventraščio kūrėjai tiksliai nustatė, kas yra moteris. Tai pirmoji šėtono sąjungininkė – „Adomas nesidavė   suvedžiojamas, o Ieva buvo apgauta ir nupuolė“ (1 Tim 2, 14).

Šie išmintingi vyrai, nesuprasdami, kodėl giltinė šienauja visa, kas gyva, kaltę suvertė moteriai: „Iš moteriškės gavo pradžią nuodėmė, ir per ją visi mes mirštame“ (Sir 25, 33). Bet čia šventraščio kūrėjai pamiršo keletą „smulkmenų“.  Pirmiausia, per moterį mes ne mirštame, o gimstame. Be to, jos gimdo, o vyrai žudo. (Todėl problemos, ar    leisti merginoms stoti į kariuomenę, „demokratiškas sprendimas“ yra priešingas moters prigimčiai.) Ir dar: Ievos noras


 

pažinti ir suprasti tikrovę – ne mirtina nuodėmė, o gyvenimiškas būtinumas. Be žinojimo nebūtų paties žmogaus. Todėl moters kaltinimas mirties sėjimu, „velnio apsėstų raganų“ gaudymas, skandinimas ir deginimas ištisus keturis šimtmečius (1487 m. inkvizitoriai išleido vadovėlį „Raganų kūjis“, detaliai nurodantį, kaip tai atlikti) – ne tik istorinė žmonijos gėda, bet ir pasibaisėtinas nusikaltimas. Juk buvo žudomos esamos ir būsimos motinos. Jų aukos, pačių religijos istorikų pripažinimu, skaičiuojamos šimtais tūkstančių. Tačiau ir šiuolaikinėje religinėje „žiniasklaidoje“  vis dar kartojamas senovės žmonių pramanas, kad „žmonija nupuolė per moterį“ (pvz., 2018-12-9 radijo laidoje). Graviūros – „Raganų kūjo“ XVI amžiaus  leidimų iliustracijos.

Ar Šventąjį Raštą parašė beširdžiai kvailiai, genetiškai kilę iš Afrikos žvėrių? Taip būtų per riebiai pasakyta. Istoriniai žiaurumai ir sąmonės ribotumai yra natūralūs. Kuo labiau skverbiamės į praeitį, tuo daugiau „gyvulizmo“ sutinkame. Tačiau Biblijos kvailystes kūrė tie, kurie vis tik jau turėjo protą. Nuo tikrovės sunku pabėgti net fantazijų gamintojams. Normaliems vyrams išvis neįmanoma išvengti moterų. Todėl Šventraštyje randame ir tokių teiginių: „Nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Kor 11, 11); „Vyras, tėvą ir motiną palikęs, prie savo moters glausis, ir bus juodu vienas kūnas“ (Pr 2, 24); „Kur nėra moters, vaitoja tas, kam jos reikia“ (Sir 36, 27); „Juk meilė yra stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6); „Vyras be žmonos pasidaro benamis klajūnas“ (Sir 36, 25); „Ištvirkavimui išvengti kiekvienas tegul turi sau žmoną” (Kor 7, 2); „Jei vedi, nenusidedi“ (1 Kor 7, 28); „Naudokis gyvenimu drauge su moterimi, kurią myli, nes tai yra tavo dalis gyvenime“ (Koh 9, 10). „Tyli žmona – VIEŠPATIES dovana… Kukli žmona yra dvigubai maloni“ (Sir 26, 14 – 15). „Vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaip jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?“ (1 Tim 3, 2 – 4).

Nesunku pastebėti, kad ir čia samprotaujama iš vyriškų pozicijų. Moteris iš esmės laikoma priemone visaverčiam vyro gyvenimui. Be to, šių „Dievo žodžių“ katalikų dvasininkai nesilaiko. Dar daugiau – šiuos santykinai protingus teiginius apie moterį nusveria gausūs į ją nukreipti to paties šventraščio teršalai. Kai kurie jų, be jau minėtų, taip pat stebina savo obskurantizmu: „Geriau yra vyro piktumas kaip gera daranti moteriškė“ (Sir 42, 14); „Argi gali gimusis iš moteriškės pasirodyti nesuteptas?“ (Job 25, 4);  „Žmogus, gimęs iš moteriškės, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas daugelio nelaimių“ (Job 14, 1); „Radau vieną vyrą tarp tūkstančio [žmonių], bet moteriškės tarp tų visų neradau“ (Koh 7, 28); „Pavydinčioje moteryje yra liežuvis rimbas…“ (Sir 26, 9). „Nėra pykčio, kuris perviršytų moters pyktį (…), tegul ant jos krenta nusidėjėlių likimas“ (Sir 25, 23 – 26); „Maištinga moteris bus laikoma kale“ (Sir 26, 25); „Kartesnė už mirtį yra moteriškė, kuri yra tinklas ir kurios širdis yra slastai, o rankos  –  virvės. Kas patinka Dievui, tas ištrūks nuo jos“ (Koh 7, 26); „Gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7, 1).

Ko verti šie teiginiai proto ir doros požiūriu, klausimas nekyla. Tačiau gali kilti toks klausimas: koks procentas vyrų, parašiusių šį nelabai šventą Raštą, buvo gėjai ir pedofilai? Jie už savo įgimtus netradicinės lytinės orientacijos polinkius nėra atsakingi. Bet tai nereiškia, kad jie dėl savo nelemto iškrypimo gali žeminti ir diskriminuoti moteris. Šios šventraščio tezės pasitarnavo (šalia turtinių ir kitų savanaudiškų bažnyčios interesų) tam, kad popiežius Grigalius VII vienuoliktame amžiuje įvedė celibatą – draudimą kunigams ir vienuoliams tuoktis ir išvis turėti su moterimis normalius santykius. Jeigu visi vyrai vadovautųsi tokiomis rekomendacijomis ir draudimais, žmonija išnyktų vienos kartos laikotarpiu…

Skeptiška hebrajų Rašto pažiūra į moterį turbūt turėjo įtakos ir Jėzaus elgesiui su savo motina. Jis jos ne tik negerbė, bet ir pareiškė, kad…  jos neturi: „Kas yra mano motina ir broliai?“ Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai!” (Mk 3, 33 – 34). Beje, Jėzaus šeima, vadinasi, ir Marija, jo taip pat nevertino, laikė jį psichiškai nenormaliu – „išėjusiu iš proto“ (žr. Mk 3, 21). Cituoju 1972 m. Naująjį Testamentą, nes. vėlesniuose jo leidiniuose šis tekstas iškreiptas, sušvelnintas. Skaitau šį biografinį Jėzaus gyvenimo epizodą seniausioje evangelijoje ir stebiuosi teologų ir dvasininkų aklumu arba nesąžiningumu. Šis realistiškai aprašytas seniausioje evangelijoje konfliktas tarp Marijos ir jos nesantuokinio sūnaus ne tik parodo, ko vertas „Šventosios šeimos“ liaupsinimas, bet ir įrodo, kas iš tikrųjų buvo „Dievo sūnus“ bei „Dievo motina“. Epizodas labai nepalankus krikščionybei. Faktiškai ją paneigia. Todėl negali būti pramanytas. Kartu šis tekstas paneigia ir požiūrį tų ateistų, kurie laiko, kad Jėzus buvo pramanyta, mitinė asmenybė.

„Kunige, įprasminkite savo gyvenimą nors vienu vaikučiu“, –  pasiūliau savo pasaulėžiūrinių ginčų ir šachmatų partneriui. Buvau nustebintas jo atsakymu: „Na, bobai po sijonu tai aš jau nelįsiu“. Teisingai man sakė prieš jį buvęs parapijos klebonas, kai pagyriau jį už sūnelį, –  kad „kunigais dažnai tampa jaunuoliai, kurie nemėgsta moterų“. Mano „šachmatininkas“ jų tiesiog negalėjo pakęsti, ypač religijos mokytojos… Klydau manydamas, kad jis pavydi jai pamokų. Pasirodo, celibatas tokiems vyrams – ne problema. (Beje, minėtam klebonui su savo pogrindine šeima teko bėgti į užsienį, nes kažkas jį įskundė vyskupui…). Dabar jau aišku, kodėl beveik pusė Vokietijos kunigų yra pedofilai. Statistika nuostabi – per 3.500 vaikystėje ir paauglystėje išprievartautų, paniekintų. bet dabar jau išdrįsusių netylėti vokiečių. Panašus vaizdas ir kitose šalyse.

Daugiaamžei moterų diskriminacijai pasitarnavo ir tokia „dieviškoji“ išmintis: „Jos priklauso silpnesniajai lyčiai“ (1 Pt 3, 7); „Aš neleidžiu, kad moteris mokytų, nei kad vadovautų vyrui“ (1Tim 2, 12);. „Moterys tegul susirinkimuose tyli. Jeigu jos nori ko nors išmokti, tepasiklausia name savo vyrų“ (1 Kor 14, 34 – 35); „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva…“ (Ef 5, 22 – 23). „Ne vyras buvo sutvertas moteriai, o moteris vyrui“ (1 Kor 11, 9).

Buvo laikoma, kad pagimdžiusi moteris yra ilgam sutepta krauju ir išvalomis –  „Nieko, kas šventa, ji neprisilies, nei į šventovę eis, kolei nepasibaigs jos apsivalymo dienos“. 33 dienas ji negalėjo eiti į šventyklą, jei pagimdė berniuką, ir 66 dienas, jei pagimdė mergaitę (žr. Kun 12, 2 – 5). Mat nešvarus padaras tokį pat pagimdė… Mano motina, pagimdžiusi mane, kurį laiką meldėsi tik  bažnyčios prieangyje, vad. „bobinčiuje“, kol kunigas, paėmęs ją už rankos, įvedė į navą… Dabar, tiesa, ši „suteptų“ moterų įvesdinimo apeiga, pati būdama moraliai nešvari, jau panaikinta.

Gal religinis moters pažeminimas ir jos diskriminacija – jau istorija? Juk net Saudo Arabijoje nuo šių  metų leidžiama moterims dalyvauti rinkimuose, vairuoti automobilį ir naudotis mobiliuoju telefonu. Deja, kai iš šios šalies vienos mergaičių mokyklos, kilus gaisrui, mokinės išbėgo nepridengtomis galvomis, policininkai jas sumušė lazdomis. Islamas moters „drausminimo“ tradiciją perėmė iš krikščioniškosios Biblijos, kurioje reikalaujama, kad kiekviena besimeldžianti moteris privalo apsigaubti savo galvą. „Vyrui nereikia gaubti galvos, nes jis yra Dievo atvaizdas ir atšvaitas“ (1 Kor 11, 7). Biblija reikalauja „užmušti akmenimis“. (žr. Įst 22, 20 – 24 / Jn 8, 4 – 5) neištikimas vyrams moteris ir praradusias skaistybę merginas. Klaidinga būtų manyti, kad čia – tik „teorija“, neturėjusi praktikoje konkrečios išraiškos. Tačiau „tokių“ niekas neskaičiavo.

Religija pasižymi dideliu „šventų tiesų“ stabilumu – jos, esą, yra neliečiamos. Todėl ji, vystantis visuomenei, modernizuojasi visada pavėluotai. Katalikų bažnyčia iš visų krikščionybės šakų – pati  konservatyviausia. Ji tik dabar leidžia diakonams (tai žemiausias dvasininkų rangas) turėti žmoną. Tačiau moteris, kaip ir seniau, negali būti ne tik kunigu, bet ir kunigo žmona. Tiesa, išimties tvarka jai jau leidžiama eiti diakono pareigas. Tačiau Lietuvoje jos paskirtis vis dar tradicinė: išvalyti bažnyčią, nušluostyti dulkes nuo šventųjų statulų galvų ir pasirūpinti klebono buitiniais poreikiais.

Prietaras, kad moteris yra žemesnio lygio būtybė, dėl religijos įtakos vis dar tradiciškai tebesilaiko net pačių moterų sąmonėje. Ar ne todėl viešoji opinija taikstosi su gėdingu faktu, kad moteris dažniausiai velka dvigubą naštą – tarnauja ir vaikams, ir „žmogui“ (kartais „auklėjama“ jo kumščiais), o kai dar ir visuomenėje atlieka tokį pat darbą kaip vyras, gauna beveik penktadaliu mažesnį atlyginimą? Tikriausiai todėl, o ne vien dėl savo jautrumo moterėlės dažniau ieško paguodos mistikoje? Dėl didesnio moterų prietaringumo magai, raganos, būrėjai bei kiti „aiškiaregiai“ turi pakankamai darbo.

Ne veltui sakoma, kad „kiekvienas amžius turi savo viduramžius“.

Kadras iš ispanų režisieriaus Alejandro Amenábaro filmo „Agora (2009) , pasakojančio apie IV a. Aleksandrijoje  gyvenusią pirmąją moterį matematikę, astronomę, filosofę Hipatiją (Hypatia), kuri buvo krikščionių fanatikų žiauriai nužudyta.

„Nieko  naujo po saule“ (Koh 1,9).