Sklaidau naują, antrąjį, garsiosios Č. Darvino knygos vertimo įspūdingą leidimą lietuvių kalba:  Darwin, Charles. Rūšių atsiradimas. Iš anglų kalbos vertė K.Bėčius, J.Dagys, M.Natkevičaitė–Ivanauskienė, J. Maniukas, P.Mantvydas, V.Povilaitis. – Vilnius: Obuolys, 2017.

Nemirtingas genijaus veikalas Anglijoje buvo išleistas 1859 m. Lietuviškai jis prabilo tik po 100 metų (1959), jau išverstas į daugybę pasaulio kalbų bei į mokslo istoriją įėjęs savo pagrindine mintimi, jog gyvosios gamtos įvairovė („rūšys“) atsirado natūraliosios atrankos būdu, ir jau atsistojęs greta didžiųjų mokslo atradimų, tokių, kaip žemės sukimasis ar visuotinės traukos bei energijos tvermės dėsniai.

Ir vėl prireikė beveik 60 metų, kol pasirodė naujas ano, 1959 m., vertimo leidimas. Atrodytų, kas čia tokio, juk knyga niekur nedingo. Bet atsiminkime, kad per tuos metus mūsų šalis pergyveno ne tik politinius socialinius lūžius, bet ir patyrė didžiulius kultūrinius, pasaulėžiūrinius pokyčius. Tai atsiliepė ir garsiajam Darvino veikalui  „Rūšių atsiradimas“. Pacituosiu čia tik naujojo knygos leidimo įžanginio straipsnio „Apie Čarlzą Darviną ir jo puoselėtas mokslines idėjas“ autoriaus akademiko Jono Remigijaus Naujalio liudijimą:

Knyga buvo skaitoma, matyt, daugiausia vyresnių klasių moksleivių ir studentų – keliose bibliotekose kadaise teko matyti knygas su visiškai nutrintais puslapių pakraščiais ir gausiai įvairiomis spalvomis pabrauktu tekstu. Tad nenuostabu, kad praėjus beveik 60-iai metų nuo išleidimo Č. Darvino knyga „Rūšių atsiradimas“ yra tapusi bibliografine retenybe. Iš savo ilgamečio darbo su Vilniaus universiteto Biologijos studijų programos 4–o kurso studentais patirties galiu pasakyti, kad prieš dvidešimt metų akademinėje grupėje du trys studentai į auditoriją kasmet atsinešamą solidžią beveik  600 psl. knygą atpažindavo iš tamsiai žalios viršelių spalvos, o paklausti prisipažindavo, kad knygą rodė mokytoja ar radę namie pasklaidė. Pastaraisiais metais knygą atpažįstančių studentų jau neatsiranda. Matyt, ir mokyklose jų nebeliko arba naujos kartos biologijos mokytojai nėra Č. Darvino knygos „Rūšių atsiradimas“ skaitę ir todėl nedrįsta apie ją mokiniams kalbėti“ (p. 20).

Liūdnas faktas, ir jo vien leidinio  „nusidėvėjimu“ nepaaiškinsi.  Toks knygos net iš būsimųjų gamtos mokslų specialistų lektūros eliminavimas atriša rankas ir liežuvius įvairaus plauko  obskurantams. Jie nesivaržydami šmeižia ne tik  gamtinės atrankos teoriją, bet ir jos autorių. Štai vienoje internetinio portalo „Versijos“ publikacijoje Darvinas apibūdinamas kaip iš pat vaikystės negabus žmogus, tinginys, vėliau be sąžinės skrupulų pasisavinęs kitų mintis,  sukūręs teoriją, kuri sėjo ir tebesėja amoralumą, lytinį palaidumą, padėjo pagrindus eugenikai, padėjo įsitvirtinti fašizmui, šiuolaikiniam nihilizmui. Žinoma, į pirmąją šių siaubų vietą įrašomas ateizmas („Dievo nėra, žmogus atsirado iš beždžionės, mes esame tik labai išsivystę gyvūnai, vadinasi, nereikia tramdyti instinktų“). Tuo, pasirodo, ypač naudojasi pasaulio elitas: jis, remdamasis darvinizmu,  dabar gali paaiškinti viską – savo privilegijuotą padėtį, teisę savo korporacijoms užsiimti plėšimu, pasitelkus armiją įvedinėti visoje planetoje savo demokratiją. Tai, žinoma, skiedalas, bet jis nėra išimtis.

Kita grupė internetinės „darvinistikos“ straipsnių pretenduoja į objektyvumą, bet taip pateikia evoliucijos teorijos sunkumus ir neišspręstas problemas, kad visa teorija atrodo niekinė. Esą, patys darvinistai atmestų Darvino teoriją, jei tik sugebėtų pateikti jai įtikinamą alternatyvą.

Žinoma, daugiausia  yra teologinių  darvinizmo interpretacijų. Jose evoliucija, net ir žmogaus evoliucija aklai neatmetama,  net pasisakoma prieš tradicinį kreacionizmą. Tačiau galiausiai vis dėlto teigiama, jog Dievo (Proto) veikimas evoliucijos procese yra neabejotinas, o kai dėl žmogaus, tai jo esmę galima suprasti tik žiūrint į jį kaip ypatingą Dievo kūrinį su ypatingu pašaukimu.

Visos šios interpretacijos siekia vieno – išvalyti kelią religiniam tikėjimui, apsaugoti jį nuo mokslinių išvadų apie žmogų, jo sąmonės formavimąsi ir raišką. Geriausiu atveju sakoma, jog mokslo metodais negalima nei įrodyti, nei paneigti Dievo veikimo gyvų būtybių evoliucijoje.

Ar Darvino veikalas yra neutralus pasaulėžiūros požiūriu? Ar tik suinteresuoti asmenys, sakykim, ateistai, evoliucijos teorija pasinaudoja savo pažiūroms pagristi. Paskaitykime, ką rašo pats Darvinas. XV skyriuje „Bendroji apžvalga ir išvados“ Č. Darvinas savo veikalą įvardija kaip „vieną ilgą argumentą“, įrodantį, „jog sudėtingiausi organai ir instinktai atsirado ir ištobulėjo ne dėl to, kad pasireiškė aukštesni už žmogaus protą, nors jam ir analoginiai, veiksniai, bet palaipsniui besikaupiant nesuskaitomiems, nedideliems pakitimams, kurių kiekvienas buvo naudingas tam tikrai gyvybės formai […], kad vyksta kova dėl būvio, dėl kurios išlieka  naudingi sandaros bei instinktų nukrypimai ir, pagaliau, kad galėjo egzistuoti kiekvieno organo tobulumo pakopos, kurių kiekviena savaip buvo naudinga“ (Darwin, Ch. Rūšių atsiradimas, V., 2017, p. 551–552).

    Šiai išvadai pagrįsti  Č. Darvinas surinko gausybę medžiagos iš gyvosios gamtos vystymosi istorijos, rėmėsi iki jo ir jo laikais gyvenusių mokslininkų (paleontologų, zoologų, entomologų, geologų, geografų ir kt.) darbais, pagarbiai juos vertino, bet pratrūkdavo susidūręs su  kreacionistais, aršiai puolusiais, beje, ir dabar tebepuolančiais natūraliąją gyvosios gamtos evoliucijos teoriją.

 Nejaugi jie iš tikrųjų mano, kad nesuskaičiuojamais atvejais žemės istorijoje tam tikrų elementų atomai gaudavo įsakymą staiga susijungti į gyvus  audinius? Ar, jų manymu, po kiekvieno tokio tariamo kūrimo akto atsirasdavo vienas ar daugelis individų? Ar visi nesuskaičiuojami gyvūnai ir augalai buvo sukurti kiaušinių, sėklų arba jau suaugusių individų pavidalo?“,– sarkastiškai klausia Darvinas (p, 569). O štai jo atsakymas tiems, kurie reikalauja iš mokslo galutinių tiesų ir esmių atskleidimo:Jeigu sakoma, kad mokslas iki šiol nenušviečia žymiai svarbesnės problemos – gyvybės esmės arba jos atsiradimo – tai nėra rimtas argumentas. Kas gali pasakyti, kokia yra visuotinės traukos esmė? Niekas dabar neprieštarauja išvadoms, kylančioms iš to nežinomo traukos pradmens, nors kadaise Leibnicas ir apkaltino Niutoną, kad pastarasis įvedąs „į mokslą paslaptingas savybes ir stebuklus“ (p.567).

Jau šie pavyzdžiai rodo, kad Č. Darvino veikalas nėra sausas traktatas. Jis parašytas suinteresuotai, pirmuoju asmeniu, besistebinčiu ir besidžiaugiančiu gamtos įvairove, jos begalinėmis galimybėmis keistis ir daugintis, gyvai pritariančiu kiekvienam racionalios minties blykstelėjimui ir besipiktinančiu obskurantizmo nuostatomis. Jis nuolat kelia problemas, nebijo nei prisipažinti negalįs vieno ar kito reiškinio paaiškinti, nei suabejoti kai kuriais savo paties sprendimais. Taip skaitytojas įtraukiamas į diskusiją, skatinamas mąstyti.

Žinoma, Darvino veikalas mokslinis.  Suprasti jį padės akademiko J.R. Naujalio įvadinė studija. Joje ne tik atskleidžiama Darvino teorijos esmė, išskyrusi ją iš visų tuo metu plitusių organinio pasaulio evoliucijos idėjų ir įrašiusi į fundamentaliausių žmonijos atradimų gretą (žr. p. 13–14).  Studijoje apibūdinama ir ta milžiniška įtaka, kurią Darvino teorija padarė įvairiems biologijos mokslams, naujų jos krypčių atsiradimui bei plėtotei. Tai svarus atsakas tiems, kurie siekia sumenkinti darvinizmą. Kaip ir tiems, kurie šaukia, kad Darvinas neištyręs to ir ano. „Č.Darvinas nieko nežinojo nei apie genus, nei apie chromosomas, tad ir labai svarbius organizmų kintamumo mechanizmus paliko tik konstatuotus, bet neatskleistus, nė kiek neabejodamas, kad ateities biologai tai padarys“ (p. 23).

Kai kas gali pasakyti, kad Darvino išvados apie natūralų rūšių atsiradimą bei evoliuciją šiandien nebeturi aktualios pasaulėžiūrinės reikšmės, nes net teologai vienaip ar kitaip pripažįsta Darvino gyvosios gamtos evoliucijos teoriją, aklai nebegina biblinio pasaulio tvėrimo vaizdinio. Taip, bet dar kartą priminsiu, kad, pirma, rūšių atsiradimas ir jų evoliucija jų suprantama tik kaip „dieviškojo plano“ realizacija. Antra, kas ne mažiau svarbu, pasaulėžiūrinė bet kurios teorijos reikšmė yra istoriškai sąlygota. Tuo metu, kai Darvinas rašė, „Dievo tvėrimo“ aktas religinės pasaulėžiūros gynėjų buvo suprantamas taip, kaip teigė Biblija. Ir šią savo sampratą jie aršiai gynė. Darvinas laimėjo kovą, prie jo teorijos religininkai turėjo derintis. Šiame kontekste pasakysiu, kad Darvino veikalo lietuviškojo vertimo antrosios laidos leidėjai gal be reikalo, šiuolaikindami pirmojo leidimo kalbą, atsisakė žodžio tvėrimas, jį pakeisdami žodžiu kūrimas. Žodis tvėrimas ir semantiškai, ir istoriškai čia labiau tinka ir tiksliau įvardija religinį požiūrį.

Pasaulėžiūriškai aštriausias yra Č. Darvino veikalas „ Žmogaus atsiradimas ir lytinė atranka“. Galbūt dėl to mes jo ir neturime lietuvių kalba. Tikriausiai ir neturėsime. Jei aptardami veikalą bendraisiais organinio pasaulio evoliucijos klausimais, mokslininkai lyg ir gali mandagiai apeiti jų įtaką žmonių pasaulėžiūrai, tai, nagrinėdami žmogaus ir jo sąmonės formavimąsi, to neišvengsi.

Savo autobiografijoje  minimo veikalo esmę ir parašymo aplinkybes Čarlzas Darvinas apibūdina taip: rinkti žinias šiuo klausimu vien tik savo malonumui, ilgą laiką visiškai neketindamas apie tai pasisakyti spaudoje. Nors „Rūšių atsiradime“ niekur nenagrinėjamas kurios nors atskiros rūšies atsiradimo klausimas, tačiau nenorėdamas, kad kuris nors doras žmogus man galėtų prikišti slėpus savo pažiūras, laikiau reikalinga šiame veikale pridurti: „bus nušviesta žmogaus kilmė ir jo istorija“. Būtų buvę visiškai bergždžia, o veikalo pasisekimui net ir žalinga, viešai rodytis su savo pažiūromis apie žmogaus kilmę, čia pat nepateikiant jokių įrodymų.  Bet kai pamačiau, kad daugelis gamtininkų visiškai sutiko su rūšių evoliucijos mokslu, pagalvojau, kad pravartu bus apdoroti tas žinias, kurias turėjau surinkęs, ir parašyti atskirą veikalą apie žmogaus kilmę“ (Darwin,  Ch,  Rūšių atsiradimas, p.73).

„Žmogaus atsiradimas ir lytinė antranka“  – stambus 3 dalių veikalas. Pirmoje dalyje mokslininkas pateikia gausius žmogaus kilmės iš žemesnės gyvūnų rūšies įrodymus. Antra dalis skirta gyvūnų lytinei atrankai, trečia – žmogaus lytinei atrankai.  Lygindamas žmogaus ir beždžionės anatominius bei embriologinius duomenis, Darvinas įžvelgė didelį žmonių ir beždžionių biologinį panašumą. Tiesioginiu šios įžvalgos įrodymu buvo bendrų žmogaus ir į jį panašių beždžionių protėvių bei pereinamųjų formų tarp beždžionių protėvių ir šiuolaikinio žmogaus iškasenų liekanos. Pagrindinė Č. Darvino išvada – tarp žmogaus ir šiuolaikinių beždžionių kadaise egzistavo tam tikra jungiamoji grandis – bendras protėvis. Č. Darvinas rašo: „Iš beždžionių vėliau išsiskyrė dvi stambios rūšys, Naujojo ir Senojo pasaulio beždžionės; iš pastarųjų labai tolimoje praeityje ir išsivystė žmogus, Visatos stebuklas ir šlovė“.

 Maža to, Č. Darvinas neapsiriboja žmogaus, kaip biologinės būtybės, kūno formavimosi proceso atskleidimu.  Su gamtine atranka bei evoliucija jis susieja ir dvasinių žmogaus vertybių, konkrečiai moralės, atsiradimą ir tobulėjimą.

Aš visiškai palaikau tų mąstytojų nuomonę, kurie tvirtina, kad iš visų skirtumų tarp žmogaus ir gyvūnų svarbiausias yra dorovės jausmas, arba sąžinė. Šis jausmas, – pasak Makintošo [škotų chemiko Čarlzo Makintošo (Macintosh; 1766–1843 – J.M. ], – teisingai viešpataujantis ant visų kitų pradmenų, kurie valdo žmogaus poelgius, sueina į šį trumpą, bet prasmingą liepiamąjį žodį – privalai. Tai kilniausias iš žmogaus atributų, verčiąs jį nė minutės nesvyruojant rizikuoti savo gyvybe kitų į save panašių gyvybei išgelbėti; arba gerai apsvarsčius, giliam tiesos ar pareigos jausmui veikiant, paaukoti tą gyvybę, pasitarnaujant didžiam reikalui. Emanuelis Kantas sušunka: „Pareiga! Nuostabioji mintie, tu, kuri veiki ne vylingu pažadu, ne pataikavimu, ne grasinimu, o tiesiog uždėdama sielai savo įstatymą; tu, kuri priverti save gerbti, jeigu ir ne visada – tau paklusti; tu, prieš kurią nutyla visi geismai, nors ir kaip jie slapčia maištautų, – iš kur atsirado tavo pirmavaizdis?“ Šis klausimas buvo svarstomas daugelio talentingų rašytojų, ir jeigu aš ryžtuosi jį paliesti, tai tik todėl, kad negaliu jo apeiti, ir todėl, kad, kiek man žinoma, dar niekas jo nenagrinėjo grynai biologiniu-istoriniu požiūriu“ (Cit. iš: Darvinas, Čarlzas. Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, Vilnius, 1959, p. 18–19). O kitoje veikalo vietoje paaiškina šią mintį: „Dorovinių savybių vystymąsi daug labiau sąlygoja tarpiškas ar betarpiškas įpročio, protinių gabumų poveikis, švietimas, religija ir kt., negu natūraliosios atrankos poveikis; tačiau šiai pastarajai drąsiai galima priskirti socialinio instinkto kilmę, o šis instinktas buvo tas pagrindas, iš kurio išsivystė dorovės jausmas“ (Cit. iš: ten pat,  p. 19).

Nuoseklūs darvinistai,  plėtodami šio mokslo pradininko teoriją, toliau tiria, kaip konkurencinėje kovoje dėl išlikimo natūraliosios atrankos keliu palaipsniui formuojasi individų dvasinės savybės, kurias vėliau jau susiformavęs žmogus pavadins moralinėmis.