Valdas Mikalauskas jau yra rašęs šioje svetainėje (žr. http://ateizmasirateistai.lt/pamastymai-pasauline-ateizmo-diena-nutvieksta-karo-pasvaistes/). J.M.

Fatimos istoriją girdėjo daugelis. Katalikams tai yra dar vienas stebuklingas Marijos apsireiškimas, nepaneigiamas tikėjimo įrodymas, netikintiems – tai eilinė „apsireiškimo“ istorija, kurioje daugiau yra aklo tikėjimo, tendencingo faktų aiškinimo nei racionalumo. Žinoma, nevertėtų mums gaišti laiko gilinantis į iracionalius dalykus, nes tikėjimo ir racionalumo pasauliai veikia skirtinguose išmatavimuose. Tiesiog pabandykime pažvelgti į šią istoriją iš faktinės pusės. Didelė dalis stebuklų yra paaiškinama gana paprastai, tačiau, susikūrus mitui, nebepadeda jokie racionalūs paaiškinimai.

Pirmą kartą apie Fatimos įvykius išgirdau maždaug 1994 m. Saulėtekio bendrabučio 504 kambaryje, kai mano „kambariokas“ pasakojo apie Fatimos stebuklą, apie tai, kad saulė šoko danguje minios akivaizdoje ir akimirksniu išdžiūvo visų susirinkusiųjų rūbai. Beje, tas mūsų kambarys „turėjo“ kažkokių mistinių galių, nes tuos, kas patekdavo į tą kambarį, „pašaukdavo dievas“. Vienas „kambariokas“ vos netapo kunigu, kitas juo tapo, o dar kitas tuometinio VISI studentas Edmundas Naujokaitis, atsitiktinai užėjęs į tą kambarį aplankyti savo klasės draugo, po kelių savaičių metė mokslus ir išvyko į kunigų seminariją. Šiandien jis –  Pijaus X brolijos kunigas. Nežinantiems pasakysiu, kad Pijaus X brolija nepripažįsta kai kurių Vatikano II susirinkimo reformų ir yra didesni katalikai už patį popiežių. Šiame straipsnyje pasiremsiu vienu E. Naujokaičio straipsniu.

Man tas 504 kambarys tokios galios neturėjo, nes aš kaip buvau ateistas, taip juo ir likau. Po daugelio metų vėl grįžau prie tos istorijos, norėdamas išsiaiškinti, kas ten iš tikrųjų įvyko. Šiame straipsnyje nenoriu įžeisti niekieno religinių jausmų, o tiesiog vadovaujuosi principu, jog stebuklus reikia aiškinti kuo paprasčiau.

1917 m. Fatimos įvykiai

Taigi, 1917 m. gegužės 13-ąją Portugalijoje, nuošalioje Fatimos vietovėje, trims piemenėliams – Lucia dos Santos, Francisco Marto ir Jacinta Marto – pasirodė Švenčiausioji Mergelė Marija. Liucia (toliau – Liucija) buvo vyriausia iš trijų regėtojų, jai tada buvo 10 metų, Francisco – 9, Jacintai – 7. Apsireiškimai kartojosi kas mėnesį iki spalio 13 dienos. Tą dieną įvyko vadinamasis saulės stebuklas: kaip teigia tikintieji, susirinkusiųjų akivaizdoje saulė atliko šokį, keitė spalvas, artėjo prie minios ir pan. Per tuos susitikimus vaikai gavo pranešimus iš Marijos. Jie dar yra laikomi apreiškimais arba paslaptimis. Du apreiškimai buvo atskleisti, o trečiasis laikytas paslaptyje iki 2000 m. Niekas apsireiškusio asmens negirdėjo ir nematė, tik vaikai. Pagrindinis mediumas buvo Lucija, vyriausia ir aktyviausia iš vaikų. Kiti du vaikai praktiškai tik patvirtindavo Liucijos teiginius ir per susitikimus su „mergele“ nieko nematydavo, tik girdėdavo. Taigi, tai, ką mes turime, yra tik subjektyvus patyrimas, kurio niekas negali patikrinti: „vaikai sakė, kad matė ir girdėjo kažką“. Tas kažkas buvo greitai identifikuotas kaip Mergelė Marija.

Marijos asmuo ir Katalikų bažnyčia

Jei katalikiškuose kraštuose kažkas dėl įvairių priežasčių vizijose pamato gražią mergelę ir tas matantysis yra katalikas, yra tikimybė, kad ta mergelė bus palaikyta Marija. Ji niekada neapsireiškia hinduistams, musulmonams ar budistams. Katalikų bažnyčios (toliau – KB) pozicija apsireiškimų klausimu yra gana aiški: nauji apreiškimai gali tik papildyti jau esamas religines tiesas, bet negali kurti naujų, nes viską iš esmės pasakė Jėzus ir bažnyčios tėvai, todėl niekas negali pasakyti kažką nauja. Pagal KB doktriną net neprivaloma tikėti apsireiškimais.

Galima sakyti, kad katalikų tikėjime egzistuoja šv. Keturybė, o ne Trejybė. Marija savo galia kai kur lenkia Jėzų. Šiaip ar taip senosios Europos gyventojams reikėjo moteriškos dievybės, ir jie ją rado Marijos asmenyje. Katalikiškuose kraštuose nuo viduramžių daugiau reiškiasi Marija negu Jėzus. KB šiuo metu labai atsargiai elgiasi su Marijos apsireiškimais, nes jų yra be galo daug. Per daug pasitikėdama mediumais, KB gali apsikvailinti, todėl nerizikuoja gadinti savo reputacijos.

Apie Mariją – vieną galingiausių anapusinio pasaulio dvasių – praktiškai nieko tikro nežinome iš to laiko, kai ta dvasia buvo žmogiškame kūne. Akivaizdu, kad Jėzus turėjo mamą, bet vienintelė patikima informacija apie ją yra jos vardas, kad ji gyveno Nazarete, buvo žydė, pagimdė sūnų Jėzų, turėjo vyrą Juozapą ir kitų vaikų. Kartais likimas iškrečia labai keistų pokštų. Niekas negalėjo net nutuokti, kad paprastos eilinės žydės moters vardu bus vadinami religinės paskirties pastatai visame pasaulyje, kad ji bus labiausiai garbinama ir piešiama moteris ir kad … po mirties galės vaidentis. Visas jos mirtingasis ir pomirtinis gyvenimas buvo sukurtas po daugelio šimtmečių. Po beveik 2000 metų (1854 m.) buvo sukurta dogma, kad Marija ne tik nekaltai pradėjo Jėzų, bet ir pati prasidėjo nekaltai. Tikrai būtų įdomu sužinoti, kaip tai pavyko nustatyti po tiek laiko.

Antrasis Marijos apreiškimas – pavėluota pranašystė

Taigi, beraštės žydės moters, mirusios prieš beveik 2000 metų, dvasia kalba su trimis beraščiais vaikiukais ir perduoda be galo svarbią žinią visam pasauliui. Pirmoji Fatimos paslaptis yra pragaro vizija. Iš esmės joje nėra nieko nauja ir jos net neverta cituoti. Tai jau girdėta istorija apie ugnį kurstančius velnius ir degančias sielas bei amžiną kančią. Antroji paslaptis yra įdomesnė. Katalikai ją laiko pranašyste, nes joje kalbama apie „ateities“ įvykius:

„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ (Cituojama iš E. Naujokaičio straipsnio „Fatima – vilties ženklas pasauliui“ – https://fsspx.lt/straipsniai/fatimos-apreiskimai/fatima-vilties-zenklas-pasauliui)

Pasitelkime  ir E. Naujokaičio reakciją į šias pranašystes:

„Pragaro vizija ir Marijos žodžiai neištrinamai įsispaudė vaikų sielose. Tačiau jie visiškai nesuprato daugelio dalykų: Kas ta „a Russia“ – kažkokia moteris ar šalis? Ką reiškia „no reinado de Pio XI“ – ar tas Pijus yra koks karalius ar popiežius? Kas tuomet galėjo numatyti, kad kardinolas Achille Ratti po penkių metų, 1922 m. vasarį bus išrinktas popiežiumi ir pasirinks Pijaus XI vardą? Ir kas tuomet tikėjosi, kad po kelių mėnesių, 1917 m. lapkritį, kažkur tolimoje Rusijoje kils bolševikų maištas, iš esmės pakeisiantis viso pasaulio likimą?

Kiek daug pranašysčių trumpuose Marijos žodžiuose! Pirmojo pasaulinio karo greita pabaiga (1918 lapkričio 11 d. baigėsi paskutiniai mūšiai); būsimojo popiežiaus vardas Pijus XI; dar baisesnio karo pradžia jo valdymo laikais. Tikrai, ši Marijos pranašystė būtų gana tiksli, jei ne vienas esminis momentas, kurį „pražiūri“ visi tikintieji ir nekritiški sensacijų gaudytojai: Antrosios Fatimos paslapties tekstas tapo žinomas tik 1941 m., kai Liucija paskelbė savo knygą. Iki tol apie tą „paslaptį“ žinojo tik pati Liucija. Kiti du mediumai – Francisco ir Jacinta – mirė nuo gripo praėjus vos porai metų po regėjimų. Pats E. Naujokaitis savo straipsnyje teigia, kad „pirmąją ir antrąją paslaptis Liucija atskleidė 1941 m. rugpjūtį“. Iš tikinčiųjų gavau ne vieną „teisingą“ knygą apie Fatimą, bet visur teigiama tas pats: antroji paslaptis atskleista tik 1941 m., t. y. praėjus 24 metams po „stebuklingų“ įvykių. Mano tikintieji draugai taip pat nesugebėjo pateikti nė menkiausio įrodymo, kad nors mažas tos paslapties gabaliukas buvo kam nors be Liucijos žinomas iki 1941 m. Pati Liucija tą aiškina labai paprastai: „Marija prašė paslaptis laikyti paslaptyje“. Liucijos apklausos protokoluose iš karto po įvykių yra užfiksuota, kad Marija žmonėms perdavė žinią, bet tai paslaptis (žr. Frere Michel de la Sainte Trinite and John Collorafi „The whole truth about Fatima“, 1983 m. Beje, stebuklų aprašymai daug kainuoja: Amazonėje popierinės knygos kaina –500 USD). Tikintieji suveda šiuos du faktus – paslapčių tekstą ir tai, jog jau 1917 m. buvo žinoma, kad egzistuoja kažkokia žinia tikintiesiems, – ir daro išvadą, kad ta žinia buvo būtent tokia, kokia paskelbta 1941 m. Nors logiškai čia galai niekaip nesueina.

Taigi, antroji „pranašystė“ subliūkšta kaip kiaura guminė valtis. Lengva suprasti, iš kur tekste atsirado Pijus XI, karo pradžia ir kiti „pranašingi“ dalykai. Beje, Pijus XI mirė 1939 m. vasario 1 d., t. y. formaliai dar neprasidėjus II pasauliniam karui. Tikintieji tai aiškina labai paprastai: tokie įvykiai tikslių datų neturi, karo pradžia galime laikyti Ispanijos pilietinį karą arba Kinijos ir Japonijos karą. Savaime suprantama, kad iš galingos dievo motinos galima būtų tikėtis ir truputį daugiau, bet nelabai daug galime tikėtis iš paprastos mirtingosios Liucijos. Be to, Liucija galbūt norėjo sudaryti įspūdį, kad Marija viską geriau žino: jei ji sako, kad karas prasidės valdant Pijui XI, tai taip ir bus, o klystam mes karo pradžia laikydami kitus įvykius.

Pagal seną tradiciją į pranašystę buvo įpintas dangaus ženklas apie naktį, „nušviestą nežinomos šviesos“. Tikintieji teigia, kad tai buvo 1938 m. sausio mėnesį visoje Europoje matoma Šiaurės pašvaistė. Vėlgi labai teisinga pranašystė, bet labai viduramžiška, nes pašvaistės yra matomos kiekvienais metais ir tai yra įprastas gamtos reiškinys, o pašvaistės šviesa yra žinoma net pradinukams. Keista, kad Liucija-Marija bando mus nustebinti gamtos reiškiniais…

Žinoma, jei laikytumėmės tikinčiųjų versijos, kad pranašystės tekstas būtent toks jau buvo 1917 m., tai žodžiai apie Pijų XI yra rimta pranašystė, nes niekas tada negalėjo žinoti, kada bus išrinktas popiežius ir kokį vardą jis pasirinks. Bet stebuklą, kuriuo yra paneigiami gamtos dėsniai, visada reikia aiškinti paprastai. Jei imtume patį sudėtingiausią paaiškinimą, kiekvieną naktį pasirodžiusią figūrą galėtume laikyti Marija. Komiškas įvykis užfiksuotas Lietuvoje 1967 m. Du paaugliai ant Ilgio ežero pamatė šviesą ir nepaprasto grožio mergaitę. Ta mergaitė dar buvo paskui susapnuota, apie viską papasakota kunigui, ir tas nusprendė, kad ten buvo Marija. Šiandien ten stovi kryžiai ir statulos (žr. https://www.turistopasaulis.lt/svc-mergeles-marijos-apsireiskimo-vieta/#.YsNDQMgzaUk)

Taigi, jeigu jums kažkas sako, kad matė gyvą mirusį žmogų, tai yra galimi tik du variantai: 1) tas, kas sako, klysta arba meluoja; 2) žmogus iš tikrųjų nemirė. Trečias variantas – žmogaus prisikėlimas iš numirusių – neįmanomas, nes prieštarauja gamtos dėsniams. Taikant tokius griežtus standartus, joks stebuklas neatlaiko kritikos. Taigi, šiuo atveju yra paprastesnis variantas: Liucija pati, galbūt su Bažnyčios pagalba, sukūrė „pranašystės“ tekstą 1941 m. Tuo metu dar ne tokių „pranašysčių“ apie 1917–1941 metų laikotarpį buvo galima sukurti. Beje, 1917 m. Liucija susimovė, nes po spalio 13 d. įvykių pasakė, kad karas baigsis „šiandien“. Kaip žinom, 1917 m. karas nesibaigė. Pati Liucija sako, kad ji negerai išgirdo Marijos žodžius, neatidžiai klausėsi. Vienas iš tikinčiųjų paaiškinimų yra toks, kad Marija greičiausiai sakė: „Tegul žmonės pakeičia savo gyvenimą, ir karas baigsis šiandien“ (žr. Frere Michel de la Sainte Trinite and John Collorafi „The whole truth about Fatima“, 1983 m., p. 309).  Taigi, tikintieji sugeba rekonstruoti net prieš du tūkstančius metų mirusio žmogaus dvasios pasakytus žodžius!

Pats antrosios pranašystės tekstas nėra jau toks stebuklingas, o greičiau gana atsargus. Nei Liucija, nei ją supantys KB dvasininkai, matyt, nenorėjo užsižaisti su tiksliomis pranašystėmis, nes tai būtų atkreipę visų dėmesį į pranašystės paskelbimą atgaline data. Pranašystės tekstas yra tipiškas, be jokių tikslių detalių, išskyrus karo, Pijaus XI ir Rusijos paminėjimą. Rusijos minėjimas yra gana dėsningas. Nepamirškime, kokioje aplinkoje gyveno Liucija: 1941 m. Portugalija ir kaimyninė Ispanija valdoma diktatoriškų režimų, Ispanijoje ką tik pasibaigęs pilietinis karas. KB didesnį pavojų kėlė socialistinės ir komunistinės idėjos nei fašizmas, bet jei žiūrėsime iš laiko perspektyvos, fašizmas pasauliui kėlė ne mažesnę grėsmę, tačiau 1941 m. Liucija-Marija to dar negalėjo žinoti.

Jeigu, kaip teigia KB, Marija sėdi danguje ir prieina prie dievui žinomos informacijos, kodėl ji neįspėjo vargšų piemenukų apie artėjančią branduolinio karo grėsmę ar apie holokaustą? Nuo kada žydė Marija pasidarė katalike? Negi jai nerūpi jos tautiečių milijonų Europos žydų, kurie masiškai bus naikinami per karą, likimas? Na, sakykim, Marija viską žino, bet nei Liucija, nei jos globėjai 1941 m. tikrai negalėjo žinoti, kas atsitiks žydams Europoje. Vietoj tokių rimtų pranašysčių turime tik banalias frazes, neva „Šventasis Tėvas daug kentės“. Būtų įdomu žinoti, kuo yra ypatinga šv. Tėvo kančia. Pranašystėje yra sakoma, kad dievas „baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu“. Karas ir badas buvo, tas tiesa, nors 1941 m. tai jau buvo akivaizdu, bet nei atskirai KB, nei popiežius persekiojami nebuvo. Visą laiką ir per karą, ir po karo popiežiai ramiai gyveno Vatikano rūmuose, bent jau fiziškai tikrai nekentėjo. Kadangi jie yra paprasti mirtingieji, tai ir dvasinė jų kančia negali būti didesnė nei visų kitų žmonių. Dėl KB persekiojimo galima pasakyti, kad ji kai kuriose pasaulio dalyse buvo persekiojama, bet tikrai ne masiškai ir ne atskirai. Pvz., Sovietų Sąjungoje KB ir kunigai buvo tik viena iš daugelio persekiojamų institucijų ir asmenų. Kaip institucija KB išliko visose SSSR užimtose teritorijose. Be to, Sovietų Sąjungoje buvo vienodai persekiojamos visos religinės institucijos, tarp jų ir pravoslavų bažnyčia. Kai kuriose kitose pasaulio dalyse tuo laikotarpiu KB klestėjo. Bet kuriuo atveju teiginiai apie bažnyčios ir kunigų persekiojimą yra tipiška panašių pranašysčių dalis. Taigi, antroji pranašystė yra iš esmės „vandenėlis“.

Beje, jeigu sakytume, kad Liucija tikrai gavo tuos pranešimus iš „Marijos dvasios“ 1917 m., kyla natūralus klausimas, kaip ji po 24 metų galėjo juos prisiminti. Ji pati suprato situacijos sudėtingumą ir bandė teisintis, neva prisimena tik pranešimo esmę: „Aš negaliu būti tikra, kad tiksliai prisimenu kiekvieną Jos žodį. Atmintyje greičiau išlaikiau tų žodžių esmę ir savo žodžiais persakiau tai, ką supratau. Tai nelengva paaiškinti“ (žr. A. A. B. Machado, Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės? Krikščioniškosios kultūros institutas, 2018 m., p. 41).

Na, juk būtų labai keista, jei beraštis 10 metų vaikas po tiek metų prisimintų sudėtingą tekstą apie dalykus, kurių jis net nesuvokia. Kurį neeiliuotą tekstą iš vaikystės mes prisimename suaugę? Nėra tokių tekstų ir būti negali. Iš vaikystės galima prisiminti tik dainelių, dainuotų šimtus kartų, tekstus. Nėra jokių galimybių prisiminti vieną kartą žodžiu pasakytą tekstą. Taigi, ir E. Naujokaičio stebėjimasis, kad vaikai nesuprato, kas yra Rusija ar popiežius, visiškai nesiderina su tuo, kaip vaikai gali perduoti suaugusiems žinią, kurios turinio jie patys nesupranta. Liucijos memuarai yra pilni 20 metų senumo jos dialogų su Marija kaip kokiame gerame romane. Jų būtų buvę neįmanoma užrašyti tiksliai net po 5 minučių po „pokalbio“.

Tai kaip čia dabar yra? Marija ateina pranešti žmonijai svarbios žinios, o mediumas sako: „Išlaikiau [tik] tų žodžių esmę“… Čia atsiskleidžia didžiojo dieviškojo plano „genialumas“: perduoti ypatingai svarbią žinią beraščiams piemenukams, du iš jų numarinti po kelių metų (juk tie vaikai mirė dievo valia) ir liepti tą ypač svarbią žinią laikyti paslaptyje. Matyt, tik giliai tikintys gali suprasti tokio genialumo vingius.

Rusijos paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai

Antrajame Marijos apreiškime prašoma paaukoti Rusiją Marijos „Nekaltajai Širdžiai“. Kaip galima suprasti iš šio apreiškimo teksto, paaukojus Rusiją Nekaltajai Širdžiai, atsiranda galimybė išgelbėti pasaulį nuo karo ir Rusijos platinamų klaidų. Reikalas atrodo paprastas: reikia atlikti magišką (šamanišką) ritualą, ir pasaulis išvengs Rusijos klaidų. Tas ritualas yra toks: popiežius turi „vienybėje su visais pasaulio vyskupais“ paaukoti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai. Reikia pasakyti, kad popiežiai tobulai neatliko šio ritualo iki pat šių metų. Pasiremkime Lituania Catolica pateikiama lentele (žr. https://litkat.lt/salygos-kad-rusijos-paaukojimas-butu-visiskai-veiksmingas/ ).

Reikia pasakyti, kad tokio požiūrio laikosi katalikai fundamentalistai. Iš tikrųjų pati Liucija yra pripažinusi, kad 1984 m. paaukojimo aktas atitiko Švč. Mergelės valią (žr. https://www.bernardinai.lt/rusija-ir-ukraina-bus-paaukotos-nekalciausiajai-marijos-sirdziai-kovo-25-diena/).

Vis dėlto iš šios lentelės matyti, kad popiežiai labai atmestinai žiūri į Marijos prašymą. Juk logiškai galvojant, vos tik sužinoję tokį Marijos norą, turėjo nedelsiant teisingai atlikti ritualą. Koks gali būti Rusijos paaukojimas, jei ji visai neminima? Galiausiai po beveik 100 metų (priklausomai nuo to, kokį atskaitos momentą pasirinksime) popiežius Pranciškus šių metų kovo 25 d. „teisingai“ atliko tą ritualą.

Svarbu pažymėti, kad šiandieninė Rusija, kitaip nei komunistinė Sovietų Sąjunga, yra gana religinga, iš esmės nepersekioja katalikų ir nekelia jokios ideologinės grėsmės KB. Tad toks „teisingas“ Rusijos paaukojimas Marijos Nekaltajai Širdžiai yra labai pavėluotas. Jei jis būtų teisingai atliktas, pvz., 1941 m., galbūt, jei laikytumėmės tikinčiųjų pozicijos, būtų buvę galima užkirsti kelią „Rusijos platinamoms klaidoms“. Šiandien Rusija yra pravoslaviška valstybė ir jokios ideologijos, priešingos krikščionybei, jau nebeplatina. Be to, Rusija sakosi siekianti išvaduoti mus nuo moralinio sugedimo. Putino Rusija iš esmės neturi tokios ideologijos, kurią galėtų pasiūlyti pasauliui ir Europai, išskyrus kovą už „tikrąsias“ vertybes: santuoką tik tarp vyro ir moters, tikrą patriarchalinę šeimą, kurioje tiesiog įstatymiškai nėra smurto prieš moteris, kovą su homoseksualizmu, arba, kitaip sakant, kovą su „Gejropos“ vertybėmis. Taigi, šiuo požiūriu Rusijos vertybės stebėtinai sutampa su KB vertybėmis. Be to, nelabai suprantama, kas, KB požiūriu, turėtų įvykti Rusijoje paaukojus ją Marijos širdžiai. Ar Rusija stebuklingu Marijos veikimu turėtų pasidaryti katalikiška valstybe? Tai būtų tikras stebuklas: žydės Marijos dvasia pravoslavišką valstybę paverčia katalikiška… Matyt, ir patys KB hierarchai puikiai supranta, kad jokie ritualai čia nieko nepakeis, tikriausiai dėl to tiek laiko buvo vilkintas tas „teisingo“ ritualo atlikimas. Prasidėjus karui Ukrainoje, KB neatlaikė tikinčiųjų spaudimo ir atliko ritualą. Bet vėl nėra garantijos, kad ritualas bus užskaitytas „kaip danguje, taip ir ant žemės“. Kartu su Rusija paaukota ir Ukraina! Kaip galima suprasti iš antrosios pranašystės, Rusiją reikia paaukoti todėl, kad ji kelia grėsmę žmonių sieloms ir platina klaidas, bet kuo čia dėta Ukraina? Ar galima tą patį ritualą taikyti agresoriui ir jo  aukai?

Trečioji pranašystė: sapnas, kurį galima interpretuoti kaip nori

Marijos (arba, kitaip sakant, Liucijos ir jos aplinkos)  „pranašavimo“ esmė labai gerai atsiskleidžia trečiojoje pranašystėje. Jos tekstas buvo užrašytas 1944 m., 1957 m. perduotas popiežiui Pijui XII, o viešai paskelbtas tik 2000 m. Kadangi tai yra ateities vizija, tai galima manyti, jog ji turėtų įrodyti pranešimo antgamtiškumą. Deja, tai daugiau regėjimas, o ne pranašystė:

„Aš rašau paklusdama Tau, mano Dieve, kuris liepi man taip daryti per Jo Ekscelenciją Leirijos vyskupą ir per Tavo ir mano Švenčiausiąją Motiną.

Po dviejų dalių, kurias jau išaiškinau, Dievo Motinos kairėje, truputį aukščiau, regėjome angelą, kuris kairėje rankoje laikė ugnies kalaviją. Jis skleidė žiežirbas, ir liepsnos ėjo iš jo, jog atrodė uždegs pasaulį; bet susilietusios su šviesa, kurią iš savo dešinės rankos į jį spinduliavo Dievo Motina, liepsnos užgesdavo. Rodydamas į žemę dešine ranka, angelas garsiai sušuko: ,,Atgailos, atgailos, atgailos!“ Ir mes begalinėje šviesoje, kuri yra Dievas, išvydome „kažką, kas atrodo lyg žmonės veidrodyje, kai jie pro jį praeina“, – baltai apsirengusį vyskupą. „Mums pasirodė, kad tai buvo Šventasis Tėvas“. Įvairūs kiti vyskupai, kunigai, vienuoliai ir vienuolės lipo į statų kalną, kurio viršūnėje stovėjo didžiulis kryžius iš grubių rąstų, tarsi iš kamštinio ąžuolo su žieve. Prieš ten ateidamas, Šventasis Tėvas ėjo per didelį miestą, kuris buvo pusiau sugriautas. Drebėdamas, svyruojančiu žingsniu, prislėgtas skausmo ir rūpesčio, jis meldėsi už negyvų kūnų, kuriuos rasdavo savo kelyje, sielas. Pasiekęs kalno viršūnę, jis suklupo didžiojo kryžiaus papėdėje. Ten jis buvo nužudytas grupės kareivių, kurie šaudė į jį kulkomis ir strėlėmis. Taip vienas po kito žuvo vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės ir įvairūs pasauliečiai, vyrai ir moterys, skirtingų klasių ir padėties. Po abiem kryžiaus skersinio galais buvo du angelai, jie turėjo rankose po krištolinę šlakstyklę, į kurias rinko kankinių kraują ir šlakstė juo sielas, besiartinančias prie Dievo“ (cit. iš: https://fsspx.lt/musu-zurnalas/pulkim-ant-keliu-nr-25-2007-04-katalikiskas-auklejimas/kun-gerard-mura-trecioji).

Šitoje „pranašystėje“ nėra nieko, už ko galėtume užsikabinti. Tekstas buvo neskelbiamas beveik 50 metų, bet, deja, tai eilinis „sapnas“. Tikintieji neslepia nusivylimo šia pranašyste, net pats popiežius Benediktas XVI pasakė, kad „po visų spekuliacijų, kurias sukėlė vadinamoji trečioji Fatimos „paslaptis“, jos tekstas tikriausiai pasirodys nuviliantis ir stebinantis. Neatskleista jokia didelė paslaptis ir neparodyta ateitis“ (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Three_Secrets_of_F%C3%A1tima).

Šį kartą Liucija-Marija neturėjo jokios pranašystės dovanos ir nepasakė nieko, kas nors kiek suintriguotų publiką. 1944 m. laiške buvo neatsargu pranašauti tikros, o ne praėjusios „ateities“ įvykius, kaip įvyko su 1941 m. paskelbta pranašyste. Nekeista, kad ja yra nusivylę beveik visi tikintieji, įskaitant tiek pačius radikaliausius, tiek liberalius, kuriems būtų smagu išgirsti kokią apokaliptinę pranašystę. Įdomu, kad daugelis tikinčiųjų labiausiai tikėjosi apokaliptinės pranašystės ir labai nusivylė jos neišgirdę.

Tuščia kalbėti apie šios paslapties prasmę ar reikšmę. Kiekvienas gali įžiūrėti joje ką tik nori. Pvz., Pijaus X brolija mano, kad Marija įspėja apie gresiančią KB krizę. Kadangi jiems ta krizė aktuali, jie taip supranta tą apreiškimą. Aš, pavyzdžiui, joje nieko nerandu pasakyta apie KB krizę. Šioje pranašystėje nėra jokių laiko ar erdvės rėmų, nei konkrečių vardų. Kai kas čia įžvelgia pasikėsinimo į Joną Paulių II viziją, bet ji labai netiksli, juk popiežius nežuvo, taip pat nebuvo jokių kunigų žūčių, kareivių, nei kalno. Natūralu, kad pasklido įvairių sąmokslo teorijų, neva KB nuslėpė tikrąjį tekstą arba dalį jo. Be to, kai nėra jokių laiko rėmų, tai ta vizija savo šlovės valandos dar gali sulaukti. Yra tikimybė, kad kada nors per kelis šimtus metų bus sėkmingai pasikėsinta į popiežių, ir jei dar kartu žus bent viena vienuolė ar kunigas ir pasikėsinimas vyks ant kokios kalvos, bus šimtaprocentinis pranašystės išsipildymas. Visoms tokio pobūdžio pranašystėms lemta kada nors išsipildyti.

Saulės stebuklas

Visa ši istorija nebūtų tokia žinoma, jei ji nebūtų sustiprinta „tikru“ stebuklu. Toks yra „saulės stebuklas“. 1917 m. spalio 13 d. Cova da Iria vietovėje susirinko didelė minia (skaičiai svyruoja nuo 20 iki 100 tūkst.) pamatyti žadėto Marijos stebuklo. Marija pasirodydavo kiekvieno mėnesio 13 d. Jau, matyt, buvo visiems pabodusi ta istorija, ir ji turėjo kažkaip baigtis. Juk aplinkiniai nieko nematydavo ir negirdėdavo, tik vaikai, tiksliau Liucija, teigdavo, kad matė ir girdėjo „mergelę“. Taigi, buvo pažadėta, kad spalio 13 d. įvyks stebuklas… ir jis įvyko: saulė šoko danguje, žibėjo įvairiomis spalvomis susirinkusiems atrodė, kad ji krenta į minią. Paaiškinimas yra gana paprastas: niekada nereikia žiūrėti į saulę, tai kenkia regėjimui ir sukelia pakitimus akių šviesos receptoriuose ir smegenyse, kurios bando interpretuoti informaciją, kuri yra visiškai neatpažįstama. Akių reakcija ir smegenų veikla paaiškinami visi matyti efektai: spalvų pasikeitimas, saulės judėjimas, kritimas į žmones ir pan.

Tai ne pirmas religinio pobūdžio saulės stebuklas. Tokie „stebuklai“ užfiksuoti Tilly-sur-Seuilles (Prancūzija, 1901 m.), Onkerzeele (Belgija, 1933 m.), Bonate (Italija, 1944 m.), Espis (Prancūzija, 1946 m.), Acquaviva Platani (Italija, 1950 m.), Heroldsbach (Vokietija, 1949 m.), Fehrbach (Vokietija, 1950 m.) ir kitur. Pvz., Heroldsbache saulės stebuklą stebėjo apie 10 000 žmonių (žr. August Meesen „Apparitions and miracles of the sun“)/ – https://bdigital.ufp.pt/bitstream/10284/779/2/199-222Cons-Ciencias%2002-6.pdf.)

„Saulės stebuklai“ beveik visada pavyksta, nes kažkas visada pamato kažką neįprasta. Jei yra nors keli žmonės, kuriems mirga akyse nuo žiūrėjimo į saulę, ir jie teigia matę kažką neįprasta, kiti jaučiasi keistai ir pradeda galvoti, kad gal ir jie kažką matė. Įdomus fenomenas yra tas, kad akys greitai prisitaiko prie didelės šviesos ir saulė pasidaro sidabro spalvos (žr. ten pat).. Tas reiškinys yra objektyvus ta prasme, kad visi, kurie žiūri į saulę, patiria panašius fizinius išgyvenimus. Saulės stebuklą galėjo sustiprinti ir atmosferos reiškiniai: debesys, stratosferos dulkės, dulkių debesis iš Sacharos, saulės halas ir pan.

Pabaigai

Fatimos įvykiai ilgą laiką buvo primiršti. Ta istorija buvo prisiminta tik Liucijai paskelbus savo prisiminimus 1941 m., nors jau 1930 m. Leiros vyskupas Fatimos įvykius pripažino „vertais, kad jais būtų tikima“. Įvykiai klostėsi gana palankiai Fatimai: labai greitai mirė du mediumai, Liucija liko viena, ji išėjo į vienuolyną, buvo prižiūrima bažnytinės valdžios, užsirekomendavo kaip tikinti, pamaldi ir patikima vienuolė. Laikas tokiems įvykiams yra labai palankus: kuo daugiau laiko praeina, tuo lengviau kurti mitą: liudininkų lieka vis mažiau, o ir jų atmintis ima šlubuoti. Pati istorija pradėta rimtai tirti ir viešinti po II pasaulinio karo. Iki to laiko, tai buvo tik lokalus stebuklas. Bėgant laikui, istorija apaugo mitais, vėliau jau net ir popiežius sakė, kad matė saulės šokį iš Vatikano balkono (žr. https://en.wikipedia.org/wiki/Miracle_of_the_Sun#cite_note-zenit.org-4).

Visoje šitoje istorijoje stebina suaugusiųjų elgesys su vaikais. Jais naudojosi visi: vieni bažnyčios tarnai norėjo juos demaskuoti, kiti atvirkščiai tikėjo apsireiškimu ir norėjo išgirsti to patvirtinimų. Vaikai buvo sulaikyti, tardomi ne vieną kartą, tiesiogine prasme plėšomi į visas puses. Tada, deja, dar nebuvo „išrastos“ vaikų teisės. Jacintos ir Francisco tėvai saugojo vaikus, tačiau Liucijos tėvai tiesiog negalėjo su ja susitvarkyti ir paliko ją pačią tvarkytis su viskuo. Liucija buvo stipri asmenybė, ir dažnai ji valdė suaugusius, o ne jie ją. Beje, nereikia manyti, kad vaikai melavo. Mokslas teigia, kad balsų girdėjimas ir vizijų matymas yra pasitaikantis ir paaiškinimas reiškinys, tačiau viskas vyksta žmogaus sąmonėje. Iš dalies tai įrodo faktas, kad mediumai niekada negauna „pranešimų“ iš kitos kultūrinės-religinės aplinkos. Kadangi viskas vyksta žmogaus smegenyse, jos negali kurti tekstų, kurių visiškai nežino. Todėl katalikai niekada negirdi džinų, o hinduistams paprastai nesivaidena Marija. Žmones labai veikia tai, kad mediumai yra vaikai. Visi mano, kad vaikai yra nekalti, nemoka meluoti, neišsigalvoja, nefantazuoja ir pan., tačiau realybėje yra kitaip: vaikus veikia daug jausmų – baimė, noras būti svarbiam, nenuvilti, pateisinti lūkesčius, gelbėti pasaulį ir pan. Pavyzdžiui, ligoninėje sunkiai sirgdama Jacinta sako Liucijai: „Dievo Motina atėjo mūsų aplankyti ir pasakė, kad greitai pasiims Pranciškų į Dangų. Ji manęs klausė, ar nenorėčiau atversti nusidėjėlius. Aš pasakiau, kad noriu. Ji man sakė, jog aš eisiu į ligoninę ir ten daug kentėsiu, nes reikia, kad kentėčiau už nusidėjėlių atsivertimą, už nuodėmes prieš Nekalčiausiąją Marijos Širdį ir dėl Jėzaus meilės“ ( žr. A. A. B. Machado, Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės? Krikščioniškosios kultūros institutas, 2018 m., p. 70).  Iš kur toks noras kentėti ir išgelbėti visą pasaulį? Negi danguje ten kažkas mano, kad vieno vaiko kančia ligoninėje ir mirtis gali kažką pakeisti? Aišku, kad vaikas, jei tikėsime, kad Liucija teisingai atkūrė cituotą dialogą, tokias idėjas paėmė iš aplinkos. Istorijos apie kentėjimą už žmonių nuodėmes yra puikiai žinomos religingose šeimose.

Jei Marijos dvasia gali vaidentis vaikams, ji tikriausiai gali vaidentis ir suaugusiems. Ar nebūtų paprasčiau pasivaidenti Vatikane per kardinolų suvažiavimą ir tiesiai perduoti svarbią žinią visam katalikiškam pasauliui? Visi kardinolai turi telefonus, nufilmuotų Marijos kreipimąsi – ir viskas visiems būtų aišku. Būtų galima ant mėnulio užrašyti kokį nors religinį tekstą, kad visi jį matytų žemėje. Būtų paprasčiau nei žiūrėti į šviečiančią saulę. Net ir patys didžiausi katalikai puikiai supranta, kad taip būtų be galo neįdomu. Viskas turi būti taip, kad nieko nebūtų galima patikrinti. Kai negali nieko patikrinti ir įrodyti, tada gali tikėti.

Pagrindinis mediumas buvo Liucija. Ji kalbėjo už visus vaikus, o kiti du dažniausiai tik linksėjo galvomis. 1917 m. vaikų apklausos protokolų tekstuose nėra nieko ypatinga, ko vaikai nebūtų girdėję iš savo aplinkos. Kartojasi tie patys žodžiai apie tai, kad dievas pyksta, jog žmonės daro nuodėmes, kad reikia atgailauti, melstis, atsiversti, aukoti ir pan. Liucija visą gyvenimą buvo tų įvykių propaguotoja, užmezgė artimus ryšius su „dangiškąja šeima“: jai nuolat vaidendavosi tiek Marija, tiek Jėzus. Įdomūs Liucijos dialogai su Marija: ji kartais pyksta, priekaištauja, kaltina. Liucija paskelbė daug „pranašysčių“, bet visas pavėluotai. Pavyzdžiui, 1927 m. pasakė, kad 1917 m. Marija jai pranešė, kad kiti du vaikai mirs. Pranciškus mirė 1919 m., o Jacinta – 1920 m., ir 1927 m. buvo lengva „pranašauti“ tokius įvykius. Įdomu, tai, kad jai vaidenosi ir kūdikėlis Jėzus (žr. A. A. B. Machado, Fatima: tragedijos ar vilties pranašystės? Krikščioniškosios kultūros institutas, 2018 m., p. 41).

Kaip čia neprisiminti Kurto Voneguto romano „Skerdykla Nr. 5“ personažų iš Trafalmadorijos planetos, kurie kitaip suvokė laiką ir žmogų, matydavo jį iš karto visais pavidalais tiek mažą, tiek jauną ir seną…