Stivenas Hokingas: ką jis sakė apie dievą, dangų ir savo mirtį
17 Šeštadienis Kov 2018
Autorius: Jonas Mačiulis
Žymos: El Mundo, genijaus aureolė, gyvenimo prasmė, Lianna Bridged
Tai vieno iš daugelio angliškų internetinių portalų straipsnių pavadinimų (žr. Stephen Hawking was an Atheist. Here’s What He Said About God, Heaven and His Own Death / https://www.youtube.com/watch?v=3k7OiaruMpw). O štai portalo El Mundo autoriaus Pablo Jáuregui straipsnis – „Styvenas Hokingas, astrofizikas, kuris atsisakė Dievo“. Panašaus turinio straipsnių pastaruoju metu buvo gausu pasaulio internetiniuose portaluose, su liūdesiu ir skausmu pranešusiuose apie didžiojo mokslininko ir nepaprasto likimo žmogaus mirtį 2018 m. kovo 14 d. Kembridže.
Lietuvos žiniasklaida, taip pat ir internetinė, irgi daug rašė apie mokslininko mirtį, tačiau jo ateistinių pažiūrų beveik neminėjo, o kartais ta proga pasinaudojo popiežiams pagarbinti. Štai kai kuris televizijos kanalai, išvardiję mokslininko tyrimus, nė neužsiminė apie jo pasaulėžiūrą, o pateikė informaciją apie jo apsilankymus pas popiežius, kurie tikriausiai šiais vizitais buvo labiau suinteresuoti, negu didysis mokslininkas. Džiugu tik, kad LRT kultūros kanalas parodė 2014 m. Holivudo sukurtą filmą „Visko teorija“ apie šį genijų.
S.Hokingo svarbiausios mokslinių interesų sritys – juodųjų skylių, reliatyvumo teorijos, pasaulio begalybės erdvės ir laiko atžvilgiu tyrimai. Svarbiausia jo išvada, jog visata sutvarkyta pagal nesikeičiančių taisyklių rinkinį, kurį atskleidus galima būtų paaiškinti visus visatoje vykstančius procesus.
S. Hokingas parašė keletą jį labai išgarsinusių mokslo populiarinimo knygų, iš kurių pirmoji buvo „Trumpa laiko istorija”. Mūsų svetainė jau rašė apie jo lietuviškai prabilusius darbus „Visata riešuto kevale“ (Jotema, 2003) bei „Didysis projektas“ (Jotema, 2011) bei Oskarą laimėjusį filmą „Visko teorija“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/stephen-hawking-ir-leonard-mlodinow-didysis-projektas-istrauka/ ; http://ateizmasirateistai.lt/filma-visko-teorija-paziurejus/).
S.Hokingo mokslinis žygdarbis ne tik įkvėpė naujos kartos mokslininkus, jis taip pat žavėjo ir kitus žmones. Vienų žmonių jis buvo garbinamas dėl savo intelektinių sugebėjimų ir pasiekimų, kitų – dėl blaivaus ir drąsaus požiūrio į savo gyvenimą ir mirtį, kasdien žvelgiant pastarajai į akis. Kai S. Hokingui buvo diagnozuota nepagydoma motorinių neuronų liga, jam tebuvo 21 metai, tačiau, pasmerktas mirti bet kuriuo momentu jis dar aktyviai gyveno ir produktyviai dirbo daugiau nei penkis dešimtmečius. Be to, nuolat pabrėždavo, kad egzistavimas žemėje yra vienintelis ir kiekviena čia praleista akimirka yra šventa. Tuo jis pelnė ateistų pagarbą, buvo tikras jų herojus.
Tai mintys iš Lianos Brinded (Liannos Brinded) straipsnio portale Quartz „Styvenas Hokingas – vienas didžiausių pasaulio protų, įkvėpusių ateistus“ /„ Stephen Hawking, one of the world’s greatest minds, was an inspiration for atheists (https://qz.com/1228831/stephen-hawkings-death-why-he-inspired-atheists/).
Pagrindines šio straipsnio mintis noriu detaliau referuoti skaitytojams.
Religijos gynėjai, norėdami mokslininkui prikergti tikėjimą į Dievą, bandė pasinaudoti viena citata iš jo knygos „Trumpa laiko istorija“: „Tai [visatos sąrangos nesikeičiančių taisyklių atskleidimas] būtų galutinis žmogaus proto laimėjimas, nes tada žinotume Dievo mintis”. Tačiau 2010 m. knygoje „Didysis projektas“ mokslininkas paaiškino, kad tai tebuvo metaforiškas komentaras. Vėliau laikraščiui El Mundo jis tiesiai šviesiai pasakė: „Ką aš galvojau rašydamas „mes žinotume Dievo mintis“? Mes žinotume viską, ką žinotų Dievas, jei tik jis būtų. Jo nėra. Aš esu ateistas“.
Turint omenyje S. Hokingo sveikatos būklę, visai būtų buvę suprantama, jei jis būtų atsisakęs ateistinių argumentų ar bent būtų juos sušvelninęs, prisidengdamas senu posakiu: „Apkasuose nėra ateistų ” („No atheists in a foxhole“), [reiškiantį įsitikinimą, kad visi žmonės siekia dieviškos jėgos, kai susiduria su ypatinga grėsme, žr. Wikipedia]. Vietoj to S. Hokingas ir toliau laikėsi savo pozicijos religijos atžvilgiu, remdamasis mokslo išvadomis:
„Mokslas prognozuoja, kad daugybė įvairiausių visatos elementų spontaniškai atsirado iš nieko. Tai yra atsitiktinumas, kurio dalimi ir mes esame. Manau, kad smegenys yra kompiuteris, kuris nustoja veikti, kai jo komponentai sunyksta. Be šio „kompiuterio“ nėra dangaus ar „gyvenimo po gyvenimo“; tai yra tik gražios pasakos žmonėms, kurie bijo tamsos“.
Tuo jis nieko kito nenorėjo pasakyti, tik ypatingai pabrėžti, kad ateisto gyvenimas – tai begalinis troškimas pažinti, rasti kiekvienos dienos ir valandos vertę ir prasmę, suvokti, kad mokslo faktai yra pakankamai gražūs patys savaime, be „pasakos“:
„Mokslas yra gražus, kai jis paprasčiausiai paaiškina reiškinius ar ryšius tarp skirtingų stebinių, pavyzdžiui, aprėpia dvigubą DNR spiralę biologijoje ir pagrindines fizikos lygtis. Turėtume siekti didžiausios mūsų veiksmų kokybės. Aš gyvenu su nuolatine mirties grėsme pastaruosius 49 metus. Aš nebijau mirties, bet aš neskubu mirti. Aš pirmiausia noriu dar daug ką padaryti“.
Komentarų: 1
Raimundas :
2018-03-20 13:41
2018. 03.14 dieną mirus Styvanui Hokkingui mes vėl sugrįžtame prie Dievo klausimo. Mane ši žinia sukrėtė dar ir tuo, kad šią dieną patyriau asmeninę tragediją – netekau savo brangaus tėvelio. Mirtis visada būna netikėta, nors ir visos prognozės mums ją nuolatos pranašauja. Dabar po visų išgyvenimų ir laidotuvių vėl bandau susikaupti, susidėlioti mintis ir atsakyti sau į neatsakytus klausimus. Žmogaus protas tikriausiai taip surėdytas – pastoviai kelti klausimus ir nuolat ieškoti atsakymų.
Mokslininkui – fizikui teko užduotis atsakyti į pamatinius mūsų būties klausimus. Kodėl egzistuoja – laikas ? Kodėl egzistuoja – erdvė ? Kodėl egzistuoja visa materialioji įvairovė, pradedant energijos kvantais, fotonais, bazonais, visomis elementariausiomis dalelėmis ir baigiant neišmatuojama gausybe žvaigždžių ir galaktikų? Ko gero, tai yra neįveikiama užduotis žmogaus protui (?!), todėl dauguma mąstytojų brėžia brūkšnį ir taria, kad viskam priežastis yra – Dievas. Tačiau Dievas – tai ne loginė išvada, o greičiau – žmogiškojo proto apsaugos priemonė, kad neperdegtų smegenys nuo begalinio ieškojimo. Dievu pavadinome – visko – priežastį, tačiau tai ne aksioma, o tiesiog susitarimu grįsta sąlyga. Visko priežastį galime pavadinti ir kitu žodžiu, pavyzdžiui, X (iksu), kaip įprasta matematikoje.
Kiekviena priežastis kartu yra ankstesnio veiksmo pasekmė. Ar gali būti pati pirmutinė – startinė priežastis?
Šį uždavinį galime spręsti ir iš kitos pusės, pavyzdžiui, atmetant neteisingus atsakymus, arba atsakant į klausimą – kas nėra Dievas?
Visų pirma, mano giliu įsitikinimu, Dievas nėra – nei tėvas, nei senelis, nei prosenelis, nei močiutė, nei teta, nei dėdė. Paminėti žodžiai – tai jau yra be galo ilgo veiksmo pasekmė. Be to, tai – visai kitos “dainos” žodžiai ir jų sumaišymas gali sukurti tiktai anekdotinę situaciją.
Ar Dievas yra Visagalis?
Visagalis – tai nieko nereiškiantis žodis, viską galėti, – tai kartu ir nieko negalėti. Matematika leidžia aprašyti begalinę reiškinių įvairovę. Tačiau realiame – fizikiniame pasaulyje mes matome baigtinį konkrečių dėsnių rinkinį. Pradedant stipriosiomis branduolinėmis sąveikomis, baigiant gravitaciniais laukais. Dievo visagalybė pasibaigė konkrečių dėsnių ir Gamtos kaip visumos -“sukūrimu”. Todėl ir nereikia nieko iš Visagalio prašyti. Jis “uždegė” Saulę ir milijardus žvaigždžių, tačiau deja niekaip negali sušildyti jam įrengtos bažnyčios prieš sekmadienio mišias…Jis netgi bando savo dėsnių pagalba tą bažnyčią sugriauti – nupūsti vėju, permerkti lietumi, sušaldyti žiemos speigu, padrebinti žemės drebėjimu, ar dar kaip kitaip sunaikinti …
Ar Dievas yra Meilė?
Meilė kam? Ar savo kūriniams? Ar tik vienam kūriniui iš begalinės įvairovės? Prisiminkime, pavyzdžiui, – dinozaurus. Juos bekurdamas Visagalis pražaidė šimtus milijonų metų (nors jo masteliu gal tai buvo tik viena kita valandėlė), tačiau paskui – vožė asteroidu per šios planetos vandenyno įlanką ir visą savo darbą pavertė fosilijomis ir suakmenėjusiais griaučiais. Ar tai iš Meilės? Ar tiesiog Jam šovė kita idėja – sutverti kažką naujo – ir taip atsirado vieta mums? O pažiūrėkite pro teleskopą į Mėnulį! – Jis visas išbertas meteoritiniais krateriais. Ar tai dieviškasis menas? Ar taip pasireiškia Jo Meilė? O gal didysis menininkas tiesiog nevaldė savo nervų? Muša – reiškia myli? Ne, – “meilė” tai yra žmogiškas jausmas. Ir visai neverta paversti jo Dievu, ar ieškoti Visatos platybėse.
Ar Dievas yra ateistas?
Nė viena religija nekalba apie tai, kad kažkas sukūrė Dievą. O tai reiškia, kad Dievas, kaip visko pirminė priežastis yra – ateistas, kitaip tariant, – neturintis sau dievų.
Ar Dievas yra materialistas?
O taip! Mes neturime jokių tiesioginių įrodymų apie angelų ar pomirtinių dvasių egzistavimą. Tačiau visa materialioji Visata – kaip pirminės priežasties, kaip dėsnių rinkinio veikimo pasekmė yra – reali ir materiali…
Tad, dar kartą grįžtant prie mirusiųjų genijų, norėčiau pasakyti, kad mes dažniausiai jų pasigendame, – kai jų netenkame. Tačiau kiekvienas išėjęs kūrėjas – palieka vietą ateiti naujam kūrėjui. Kaip ir mano tėvas – išsiskubino – sulaukęs proanūkių…
Raimundas