„Melas – bjauri, gėdą žmogui daranti dėmė“ (Siracido 20, 24).

Melas yra sąmoningai skelbiama netiesa. Jis – ne tik tiesos, bet ir teisingumo priešybė.  Ką nors teigti nežinant, kaip iš tikrųjų yra, arba netgi žinant, kad taip nėra, vadinasi, mulkinti, apgaudinėti žmones siekiant dažniausiai savanaudiškų tikslų. Teigiama, kad kritikuoti galima tik neteisingas pažiūras, neliečiant asmens orumo. Tačiau ar melagis – ori ir gerbtina asmenybė? Žinoma, jo teiginių melagingumą reikia įrodyti.

Kaip bebūtų keista, daugiausia netiesos yra „šventumo“ sferoje – religijose. Faktiškai jos visos yra beveik vienodos vertės pramanas. Kalbėsime apie krikščionybę. Kuo vėliau sukurti Naujojo Testamento (NT) rašiniai (27 „knygos“), tuo daugiau prasimanymų juose randame. Ir atvirkščiai – ankstyviausiuose tekstuose yra ir tikroviškų Jėzaus biografijos fragmentų, kurie paneigia vėlesnius prasimanymus. Kokie yra konkretūs krikščioniškojo melo pavyzdžiai?

                        I. „Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina“ (Jn 19, 25)

Per nacionalinį LRT radijo kanalą laidoje „Kasdieniniai Dievo žodžio skaitymai” (2019  m. lapkričio mėn.) buvo  pavaizduota begalinio skausmo pilna Marijos būsena, jai sekant Kalvarijos taku  paskui pasmerktą mirti Jėzų, nešantį sunkų kryžių į Golgotos kalvą.

Toks epizodas neaprašytas evangelijose. Tačiau jis logiškai seka iš Jono evangelijoje pateikto „fakto”, neva Marija stovėjo prie nukryžiuoto sūnaus ir išklausė jo nuorodą apie tolesnę jos globą. „Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: ‚Štai tavo sūnus!’ Paskui tarė mokiniui: ,Štai tavo motina!‘ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save“ (Jn 19, 26 – 27). Kas tas „mylimasis mokinys“? Evangelistas Jonas? Kodėl jis slepia savo vardą? Ar ne todėl, kad vėliausiai (spėjama, I-jo a. pabaigoje ar net II-jo pradžioje) sukūręs ketvirtą evangeliją, labiausiai davė valią savo vaizduotei?  Pagal jį, ne tik Marija, bet ir jis pats dalyvavo Jėzaus nukryžiavimo ir laidotuvių dramoje.

Kiek prisakyta graudžių pamokslų apie Marijos kančią jai regint nukryžiuotą savo šventąjį sūnų! Kiek šia tema nutapytų dramatiškų paveikslų!  Kiek  tikinčiųjų ašarų išlieta, įsijaučiant į šį nelaimingos motinos pergyvenimų momentą! Tačiau visi tie tragiški pamokslų, knygų ir paveikslų vaizdai su motinos kančia prie kryžiaus ir Jėzaus priešmirtinis rūpinimasis jos globa, tariamai liudijantys apie abipusę jų meilę, – grynas melas.

Įrodymai?

1.  Paties NT-to duomenys liudija, kad Marijos nei prie kryžiaus, nei pačioje Jeruzalėje nebuvo. Pirmojoje, seniausioje evangelijoje pagal Morkų, kurioje yra išlikę ir adekvačių Jėzaus biografijos fragmentų, sakoma: „Ten buvo moterų, kurios žiūrėjo iš tolo“ (žr. Mk 15, 40). Bet, išvardijęs tris Jėzui artimas moteris  (Mariją  Magdalietę, Mariją – Jokūbo ir Jozės motiną, ir Salomę), kurios lydėjo Jėzų, jo motinos šis evangelistas nemini. Greičiausiai Marija net nežinojo (Nazaretą nuo Jeruzalės skyrė trijų dienų kelias), kas nutiko jos nesantuokiniam „sūnui paklydėliui“.

2. Kiti du evangelistai – pagal Matą ir pagal Luką – apie Jėzaus motiną šiuo dramatišku momentu taip pat nieko nerašo. Jėzaus šeimos reakcija į Jėzaus nukryžiavimą išvis nutylima. Kokia ji buvo, galima spręsti iš to fakto, kad NT-te nerandame nė vieno gero Marijos žodžio apie Jėzų. Ir atvirkščiai – jokių teigiamų Jėzaus atsiliepimų apie savo motiną. Tartum jie būtų svetimi. O gal net priešiški?

3. Po Jėzaus konflikto su savo motina ir broliais (jie Jėzų išvadino demono apsėstu  bepročiu, todėl jis atsisakė Mariją laikyti net savo motina), aprašyto evangelijos pagal Morkų trečio skyriaus gale (žr. 20 – 35), jų keliai galutinai išsiskyrė. Todėl Jėzų skubiai nuėmė nuo kryžiaus ir „palaidojo“ (faktiškai dar gyvą laikinai paslėpė kapo rūsyje) visiškai svetimi žmonės – du žydų didžiūnai, senatoriai  Juozapas ir Nikodemas.

4. Nebuvo jokio reikalo rūpintis Marijos globa, nes ji neliko vieniša. Net jei jos vyras Juozapas jau buvo miręs, pagal evangelistą Morkų, jos šeimą sudarė dar keturi sūnūs ir kelios dukterys (žr. Mk 6, 3). Jėzui buvo 30 metų, todėl nors keli jo broliai bei seserys taip pat jau turėjo būti suaugę.

5. Nebuvo prie kryžiaus ir bailaus Jonelio, nes suimant Jėzų „visi mokiniai išbėgiojo“ (Mk 14, 50), įskaitant net ir „pirmąjį popiežių“ Petrą, tris kartus viešai išsižadėjusį Kristaus… (Beje, pirmajai krikščionių bendruomenei Jeruzalėje net aštuoniolika metų vadovavo ne Jėzaus paskirtas „popiežius“ Petras, o  „Kristaus brolis“ (gal tikras?) Jokūbas, –   pakol žydai jį užmušė akmenimis).

Kodėl beraštis Jonelis, teikdamas informaciją evangelistui. melavo? Jis pavaizdavo save Marijos geradariu dėl tariamos jo bičiulystės su pačiu Jėzumi. Jis ir anksčiau bandė prisišlieti prie būsimo „Izraelio karaliaus“, pretenduodamas būti netgi „jo dešinėje“ (žr. Mk 10, 35 – 37).

II. „Marija žinojo, kad pagimdė dievui sūnų“

Jeigu toks teiginys yra tiesa, tai kodėl ji slėpė nuo vyro savo nėštumą? Tai pastebėjęs, „Juozapas sumanė tylomis ją atleisti“ (Mt 1, 19). Esą tik angelas sapno metu jį įtikino to nedaryti.

      Angelas Gabrielius: „Tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk  1, 35).

Marija esą sutiko pastoti iš šv. Dvasios. Bet, pasirodo, ji… nežinojo, kad nuo jos pastojo. Kai dvylikametis sūnelis jai Jeruzalės šventykloje esą priminė, kas yra jo „Tėvas“, ji „nesuprato jo žodžių“. Kadangi ji „nustebo“ jo elgesiu, „nežinojo“, kas jo tėvas, ir net „nesuprato“, ką kalba pats Jėzus  (žr. Lk 48 – 50), šis Luko tvirtinimas paneigia ne tik Marijos sutikimą pagimdyti dievui sūnų, bet ir patį „stebuklingą“ pastojimą, kuris, beje, evangelijose liko neaprašytas. Kodėl Seniausios evangelijos autorius (pagal Morkų) nesukūrė panašios Jėzaus gimimo istorijos? Paprasto staliaus ne tik gimimas, bet ir vaikystė, ir jaunystė niekam nebuvo įdomūs ir todėl liko nežinomi. Esą „Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos“ (Lk 1, 80). Faktiškai tai reiškė dykumą jau visiškai subrendusio Jėzaus gyvenimo istorijoje. Todėl Lukas siekė nors vienu pramanytu epizodu (kadangi žinojo vėlesnius Jėzaus nesutarimus su motina) papildyti tuščią Jėzaus biografiją. Vadinasi, tiek Marijos „dvasinis“ pastojimas, tiek jos nesusikalbėjimas su paaugliu sūnumi Jeruzalės šventykloje –  dvigubas  melas.

III. „Jėzus pasiaukojo už žmoniją“

Jeigu teigiama, kad „Jėzus savo krauju atpirko žmoniją“ (Žyd 9, 12), gali kilti klausimas: tai kas žmoniją pardavė? Ir kam? Kas ją nupirko? Apeidami šį nepatogų žydišką turgų, teologai vis tiek tvirtina, kad pats „Jėzus laiko save visos žmonijos gelbėtoju iš nuodėmės ir mirties vergovės“ (NT, 1989, p. 29). Ar iš tikrųjų jis taip teigė?

1. Pirmiausia, jeigu tai būtų tiesa, tai žmonės taptų amžinai gyvenančiais angelais. Deja, taip niekada nebus. Ir nereikia. Nei tokių iliuzinių perspektyvų, nei pačios pasakėlės…

2. Evangelijose mes nerandame Jėzaus žodžių, kad jo misija yra pasiaukoti už visą žmoniją.  Jis sakė: „Aš esu siųstas tik pas Izraelio namų avis“ (Mt 15, 24). Tik!  „Šituos dvylika Jėzus išsiuntė duodamas jiems nurodymų: ‚Nenuklyskite pas pagonis. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis‘ “ (Mt 10, 5). „Dar nebūsite apibėgę Izraelio miestų, kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mt 10, 23).

3. Tiesa, jis save laikė ne eiliniu pasiuntiniu į Izraelį –  „Aš, Jėzus, esu Dovydo atžala ir palikuonis“ (Apr 22, 16). „Pasakykite  Siono  dukrai: štai atkeliauja tavo karalius“ (Mt 21, 5).  NT leidėjai pripažįsta, kad  „Tai liudija pasakojimo žydišką kilmę“  (NT, 1989, P. 75). Ne tik kilmę. Ir esmę.  Juk dar angelas Gabrielius prognozavo:  „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ (Lk 1, 32).

Nedavė. Persigalvojo. Vietoje sosto –  kryžius.  Už maištavimą.  Jėzus šaukė: „Mano Dieve, kam mane apleidai?!“  Teko senatoriui Juozapui gelbėti nuo priešlaikinės mirties patį „žmonijos gelbėtoją“ (žr. http://ateizmasirateistai.lt/pats-didziausias-stebuklas/ ).

Vadinasi, ne žmonija Jėzui rūpėjo, o Izraelio sostas. Jį užimti nepavyko. Užtat po pusės šimtmečio pavyko (jam pačiam  to nežinant) tapti „dievu“.  O, sako, kad nėra stebuklų…

 IV. „Jėzus darė stebuklus“

Teologinis stebuklo apibrėžimas – „tai Dievo veikimas prieš gamtos dėsnius“. Bet jei pats dievas nustatė „dėsningą pasaulio tvarką“, tai ar reikia ir ar įmanoma tą tvarką pažeidinėti?

     Kadangi Jėzus buvo vyno mėgėjas (žr. Lk 7, 34), pirmasis stebuklas buvo skirtas alkoholizmo plėtrai.

Verta įsidėmėti tokį prieštaringą NT teiginį: „Nors Jėzus žmonių akivaizdoje padarė tiek daug stebuklų, tačiau jie juo netikėjo“ (Jn 12, 37). Negi „Dievo išrinkta tauta“ buvo  akla? O gal atvirkščiai – įžvalgi? Juk ko verti tie jo „stebuklai“? Vyno padarė, žuvų pagavo, žmones duona pamaitino, „velniškas“ kiaules (kurių žydai… neaugino) paskandino, daug ligonių pagydė. Tačiau  visi jie vėl susirgo ir numirė… Kas čia antgamtiško?

Kai fariziejai iš Jėzaus pareikalavo parodyti stebuklą (kaip „ženklą iš dangaus“), „atsidusęs iš širdies gilumos, jis pasakė:  ‚Ir kam gi ši giminė reikalauja ženklo? Iš tiesų sakau jums: ženklo šiai giminei nebus duota!‘ Ir, palikęs juos,  jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą“ (Mk 8, 11 – 13).

Ši vieta Morkaus evangelijoje kaip dulkes nupučia visus Jėzaus „stebuklus“. Ir ne tik Izraelyje.  Visur, visada ir visi dangiškieji pokštai – grynas pramanas.

V.  „Jėzus numirė, bet atgijo“

Pagal NT-tą neaišku, ar Jėzus prisikėlė, ar buvo prikeltas iš numirusių. Evangelijose jis daug kartų  pranašavo, kad po nukryžiavimo jis pats prisikels. Tačiau esą jo mokiniai to nesuprato (žr. Lk 18, 34). Šią pranašystę drumsčia ir jo pripažinimas, kad jis yra tik dievo valios vykdytojas (žr. Jn  5, 30),  ir „Apaštalų darbų“ knyga, pagal kurią „Jėzų Dievas prikėlė“ (Apd 2, 32). Jis pats pripažino, kad „Tėvas už mane aukštesnis“ (Jn 14, 28), tačiau jo reitingas krikščionių tarpe daug didesnis, nors jo dieviškumo nepripažįsta net patys žydai. Tai ar toks unikalus „prisikėlimo“ stebuklas išvis įvyko?

1.Atsivertę NT-tą, veltui ieškotume šio stebuklo aprašymo – jo nėra. Nebuvo nė vieno liudininko, mačiusio tokį nepaprastą „įvykį“. Jei niekas jo nematė, tai kas žino? Ištuštėjęs Juozapo kapo rūsys nėra prisikėlimo įrodymas, atvirkščiai –  jis buvo skirtas ne pašaliniams. Vadinasi, Juozapas žinojo, kad  greit ir vėl tas rūsys bus laisvas.  Tai ką reiškia milijonai pamokslų ir kalnas knygų, tvirtinančių, kad „Jėzus savo dievystę labiausiai įrodė savo prisikėlimu“? „Nežinai, tai neplepėk“, – skelbia liaudies patarlė.

Tuščias rūsys –  vienintelis „prisikėlimo“ liudininkas…

2. Jeigu Jėzus yra laikomas dievu, vadinasi, jis amžinas, todėl negali mirti, o tuo pačiu ir  prisikelti.

3. Jėzus, kaip nukryžiuotas maištininkas, siekęs žydų karaliaus sosto, išlikęs gyvas dėka Piloto, šimtininko ir dviejų senatorių globos, ne tik netriumfavo prieš savo priešus, –   pakeitęs savo išvaizdą dingo iš Jeruzalės. Pabėgo, neįvykdęs netgi INRI programos „minimum“…

4. Dar antikos filosofai suprato, kad nieko nėra amžino, kad tikrovė – nuolatinė jos objektų kaita. Pakanka suvokti šį tikrovės tapsmo (virsmo, evoliucijos) dėsnį – ir amžino gyvenimo „problema“, tuo pačiu ir prisikėlimas amžinybėn, atpuola pats savaime. Tampa aišku, kad „prisikėlimas“ yra gana naivi pasakėlė, kuri laikosi tik dėka bendro mums su gyvuliais savisaugos instinkto.

Neverta daugiau plėsti šią temą, nes Biblija, nors joje yra ir realistinių momentų, – pernelyg gausaus melo knyga. Pavyzdžių – nors samčiu semk. Tačiau „prisikėlimo“ pramanas – pats didžiausias, pats reikšmingiausias NT- to melas, kuris kaip mielės iškėlė, išpūtė visą didžiulį ir pernelyg saldų,  dangaus migdolais nusėtą krikščionybės pyragą.

Kodėl Biblijoje yra medžiagos, kuria remiantis galima paneigti pagrindines krikščionybės dogmas?

Todėl, kad „Dievo žodžio“ kūrėjų „intelektualinis lygis“ nebuvo intelektualinis… Dažnai kairė nematė, ką rašo dešinė. Esu išrinkęs per du šimtus Biblijos prieštaravimų. Religija yra viena ryškiausių žmogiškojo kvailumo formų.

Melo vaidmuo – žinomas. Jį nusako ir išmintinga Saliamono patarlė Šventajame Rašte: „Kas remiasi melu, tas gano vėjus“ (Pat 10, 4).

Print Friendly, PDF & EmailSpausdinti straipsnį